L Smith: Kova. Vampyrės dienoraštis

Bonė susigūžė, lyg norėdama tapti nematoma.

– Elena, suprask, – verkšleno ji. – Aš to nesimokiau; negaliu šių dalykų valdyti. Ir… ir tai ne žaidimas, nebe žaidimas. Kuo daugiau naudojiesi galiomis, tuo labiau jos naudojasi tavimi. Galų gale jos užvaldo tave, nori to ar ne. Tai pavojinga.

Elena atsistojo, priėjo prie vyšnios medžio spintelės ir pažvelgė į ją tuščiomis akimis. Paskui atsigręžė.

– Tu teisi; tai ne žaidimas. Ir aš tikiu, kad tai pavojinga. Bet Stefanas pateko į bėdą. Bone, manau, jis sunkiai sužeistas; jo ieško tik priešai. Galbūt jis šiuo metu miršta. Galbūt… galbūt jis jau… – Elenai sugniaužė gerklę. Ji pasilenkė virš spintelės ir giliai įkvėpė mėgindama nusiraminti. Pakėlusi galvą išvydo, kad Mereditė žvelgia į Bonę.

Bonė atsilošė, išsitempė kiek galėdama. Pakėlė smakrą, kietai sučiaupė lūpas. Švelniose rudose akyse blykstelėjo niūri liepsnelė, ir ji sutiko Elenos žvilgsnį.

– Mums reikės žvakės, – teištarė.

Degtukas čirkštelėjo, pažėrė į tamsą kibirkštis ir įsidegė stipri, skaisti žvakės liepsna. Ji metė geltoną šviesą ant blyškaus palinkusio Bonės veido.

– Man reikės jūsų abiejų, kad galėčiau susikaupti, – pasakė ji. – Žiūrėkit į ugnį ir galvokit apie Stefaną. Mintyse susikurkite jo paveikslą. Kad ir kas nutiktų, neatitraukit akių nuo ugnies. Kad ir ką daryčiau, tylėkit.

Elena linktelėjo, kambaryje buvo girdėti vien tylus alsavimas. Liepsna pleveno ir šokčiojo, mesdama šviesos raštus ant trijų mergaičių, sukryžiuotomis kojomis sėdinčių aplink. Bonė užsimerkusi kvėpavo giliai ir lėtai, kaip mingantis žmogus.

Stefanas, galvojo Elena, stebeilydamasi į liepsną, mėgindama minčiai suteikti visą valios jėgą. Ji susikūrė jį mintyse, pasitelkusi visas jusles. Skruostu juto vilnonio jo megztinio šiurkštumą, uodė odinę striukę, jautė ją glėbiančių rankų stiprumą. Ak, Stefanai…

Bonės blakstienos virptelėjo, kvėpavimas dažnėjo, tarytum ji būtų sapnavusi baisų sapną. Elena ryžtingai žvelgė į ugnį, tik Bonei nutraukus tylą jos nugara perbėgo šiurpas.

Iš pradžių draugė skausmingai sudejavo. Paskui krestelėjo galvą, trūkčiojamas alsavimas virto žodžiais.

– Vienas… – tarė ji ir nutilo. Elenos nagai smigo jai į delną. – Vienas… tamsoje, – kalbėjo Bonė. Balsas buvo tolimas, iškankintas.

Kiek patylėjusi Bonė prakalbo sparčiau:

– Tamsu ir šalta. Aš vienas. Už manęs yra kažkas… kieta ir šiurkštu. Akmuo. Anksčiau jis skaudžiai spaudė – dabar nebe. Nuo šalčio nieko nebejaučiu. Taip šalta… – Bonė rangėsi, lyg norėdama nuo kažko pasitraukti, paskui nusikvatojo šiurpiu juoku, bemaž kūkčiojo. – Juokinga. Nemaniau, jog kada nors taip trokšiu išvysti saulę. Čia visada labai tamsu. Ir šalta. Vandens iki kaklo, jis ledinis. Ir tai juokinga. Visur vanduo, o aš mirštu iš troškulio. Taip ištroškau… net skauda…

Elenai užėmė kvapą. Bonė pateko į Stefano mintis, ir kas žino, ką ten atras. Stefanai, pasakyk, kur esi, karštai meldė ji. Apsidairyk; pasakok, ką matai.

– Trokštu. Man reikia… gyvasties? – Bonės balsas skambėjo abejojamai, lyg ji gerai nežinotų, kaip išversti kažkokią sąvoką. – Silpna. Jis sakė, kad visuomet būsiu silpnas. Jis stiprus… žudikas. Bet juk ir aš toks. Aš nužudžiau Kateriną; turbūt nusipelniau mirties. Gal verčiau pasiduoti?..

– Ne! – nesusilaikiusi šūktelėjo Elena. Tą akimirką ji negalvojo apie nieką, tik apie Stefano skausmą. – Stefanai…

– Elena! – tuo pat metu šiurkščiai riktelėjo Mereditė.

Bet Bonės galva nusviro ant krūtinės, žodžių srautas nutrūko. Pasibaisėjusi Elena suprato, ką padarė.

– Bone, ar tau viskas gerai? Ar gali jį vėl surasti? Nenorėjau…

Bonė pakėlė galvą. Ji buvo atsimerkusi, bet nežiūrėjo nei į žvakę, nei į Eleną. Abejingai spoksojo tiesiai priešais save. Prabilo ne savo balsu, ir Elenai sustojo širdis. Balsas buvo ne Bonės, bet Elenai pažįstamas. Jau buvo girdėjusi jį iš Bonės lūpų kapinėse.

– Elena, – kreipėsi balsas, – neik prie tilto. Ten mirtis, Elena. Ten tavęs laukia mirtis. –Bonė suglebo.

Elena sugriebė ją už pečių ir papurtė.

– Bone! – ji vos neklykė. – Bone!

– Ką… o, ne. Eime, – Bonė kalbėjo tyliai, sukrėsta, bet savo balsu. Vis dar susikūprinusi priglaudė delną prie kaktos.

– Bone, ar gerai jauties?

– Atrodo… gerai. Bet buvo taip keista, – balsas skambėjo šaižiai, ji sumirksėjo. – Elena, ką jis ten kalbėjo apie nužudymą?

– Prisimeni?

– Viską prisimenu. Negaliu apibūdinti; buvo klaiku. Bet ką tai reiškia ?

– Nieko, – atkirto Elena. – Jam haliucinacijos, ir viskas.

Įsikišo Mereditė.

– Jam? Tai tikrai manai, kad ji buvo virtusi Stefanu?

Elena linktelėjo, nusigręžė, jai perštėjo akis.

– Taip. Manau, tai buvo Stefanas. Turėjo būti jis. Man atrodo, Bonė netgi pasakė, kur jis. Po Vikerio tiltu, vandenyje.

3

Bonė išpūtė akis.

– Apie tiltą nieko neprisimenu. Nieko panašaus.

– Bet pabaigoje pati taip sakei. Maniau, prisimeni… – Elena nutilo. – Tą dalį pamiršai, – tvirtai tarė ji.

– Prisimenu, buvau viena, kažkur šaltyje ir tamsoje, buvo silpna… troškau. O gal buvau alkana? Nežinau, bet man… kažko reikėjo. Beveik svajojau mirti. Paskui tu mane pažadinai.

Elena su Meredite susižvelgė.

– O paskui, – Elena tarė Bonei, – keistu balsu dar kai ką pridūrei. Liepei nesiartinti prie tilto.

– Tau buvo liepta nesiartinti prie tilto, – patikslino Mereditė. – Būtent tau, Elena. Balsas įspėjo, kad ten tavęs laukia mirtis.

– Man nerūpi, kas ten laukia, – atšovė Elena. – Jei ten Stefanas, tai ir eisiu.

– Vadinasi, eisime ten visos, – pataisė Mereditė.

Elena dvejojo.

– Negaliu jūsų to prašyti, – lėtai ištarė ji. – Ten gali tykoti pavojai, apie kokius jūs nė nenumanote. Turbūt geriausia bus man eiti vienai.

– Juokauji? – kilstelėjo smakrą Bonė. – Mes mėgstame pavojus. Prisimeni, kape noriu būti jauna ir graži.

– Baik, – skubiai nutraukė ją Elena. – Pati sakei, kad tai ne žaidimas.

– Stefanui tai irgi ne žaidimas, – priminė Mereditė. – Čia sėdėdamos jam nepadėsim.

Elena, vilkdamasi kimono, patraukė prie spintos.

– Tik gerai apsimuturiuokim. Imkit ką norit, kad tik nesušaltumėt, – paragino.

Kai merginos šiltai apsirengė, Elena pasuko prie durų, bet sustojo.

– Robertas, – tarė. – Nepraeisime pro jį, net jei miega.

Visos trys vienu metu pasisuko į langą.

– Nuostabu! – šūktelėjo Bonė.

Kabarodamasi ant cidonijos, Elena pastebėjo, kad nebesninga. Bet skruostus žnaibantis vėjas atgaivino Deimono žodžius. Žiema – negailestingas metų laikas, pagalvojo ji ir suvirpėjo.

Visos šviesos name, taip pat ir svetainėje, buvo užgesintos. Tikriausiai Robertas jau miega. Vis dėlto sliūkindama pro tamsius langus Elena sulaikė kvėpavimą. Mereditės automobilis stovėjo tolėliau gatvėje. Paskutinę akimirką Elenai dingtelėjo pasiimti virvę, tad tyliai atidarė galines garažo duris. Skenduolių įlankoje srovė smarki, ir braidyti gali būti pavojinga.

Merginos sunerimusios nuvažiavo į miesto pakraštį. Riedant miškais Elena prisiminė, kaip kapinėse vėjas bloškė į veidą lapus. Ypač ąžuolo lapus.

– Bone, ar ąžuolo lapai turi kokią nors ypatingą reikšmę? Gal senelė tau apie juos pasakojo?

– Na, druidams jie buvo šventi. Visi medžiai buvo šventi, bet ąžuolai – patys švenčiausi. Buvo tikima, kad medžių dvasia suteikia galių.