L Smith - Kova. Vampyrės dienoraštis

– Kaip kape…

Elenos kūnu perbėgo šiurpas. Ji prisiminė apgriuvusią bažnyčią ant kalvos prie kapinių. Ten buvo kapas, kuris, kaip jai pasirodė, prasivėrė.

– Bet kape nebūtų tiek vandens, – įsiterpė Mereditė.

– Ne… Nenumanau, kur tai galėtų būti, – atsakė Bonė. – Stefanas nebegali blaiviai mąstyti; jis nusilpęs ir sužeistas. Ir baisiai ištroškęs…

Elena norėjo nutildyti Bonę, kad neišpliurptų dar ko nors, bet kaip tik tada įsiterpė Metas:

– Pasakysiu, į ką man tai panašu.

Merginos sužiuro į jį, stovintį atokiau, lyg slapčia besiklausantį. Buvo jį beveik užmiršusios.

– Na? – susidomėjo Elena.

– Tiesą sakant, – tarė Metas, – man tai primena šulinį.

Elena susijaudinusi sumirksėjo.

– Bone?

– Gali būti, – lėtai ištarė Bonė. – Tinka ir dydis, ir sienos, viskas. Bet šuliniai būna atviri; būčiau galėjusi matyti žvaigždes.

– Jis galėjo būti uždengtas, – pasakė Metas. – Daug senų sodybų aplinkui turi nenaudojamus šulinius, ir kai kurie ūkininkai juos uždengia, kad neįkristų vaikai. Mano seneliai taip darydavo.

Eleną smaugė jaudulys.

– Tai gali būti tiesa. Turi būti tiesa. Bone, prisimeni, sakei, kad ten visada tamsu.

– Taip, ir jaučiausi lyg po žeme.

Bonė irgi jaudinosi, bet Mereditė ramiai paklausė:

– Metai, kaip manai, kiek Fels Čerče šulinių?

– Turbūt dešimtys, – atsakė jis. – Bet uždengtų? Ne tiek jau daug. Ir jei spėjate, jog kažkas į tokį įmetė Stefaną, jis turėtų būti tokioje vietoje, kur nevaikšto žmonės. Nuošalioje…

– Jo automobilį rado prie šio kelio, – tarė Elena.

– Senojo Franšerio namas, – spėjo Metas.

Visi susižvelgė. Franšerio sodyba apleista ir sugriuvusi taip seniai, kiek tik siekia jų atmintis. Ji vidury miškų ir jau beveik šimtmetį negyvenama.

– Eime, – paragino Metas.

Elena uždėjo delną jam ant plaštakos.

– Tu tiki?..

Metas trumpam nusuko akis.

– Nebežinau, kuo tikėti, – galiausiai prisipažino. – Bet aš einu.

Jie susėdo į du automobilius: pirmieji važiavo Metas su Bone, paskui juos – Mereditė su Elena. Metas pasuko nebevažinėjamu keliuku į mišką ir sustojo jam pasibaigus.

– Dabar žingsniuosim pėsčiomis, – tarė.

Elena apsidžiaugė, kad sugalvojo pasiimti virvę; prireiks, jei Stefanas tikrai Franšerio šulinyje. O jei ne…

Geriau apie tai nė negalvoti.

Per mišką eiti buvo sunku, juolab tamsoje. Sausos tankiai sužėlusių krūmų šakos stvarstė už drabužių. Skraidančios kandys nematomais sparneliais braukė Elenai per skruostus.

Galop jie priėjo proskyną. Išvydo seno namo pamatus, išbyrėjusias plytas buvo apkėtusios piktžolės ir gervuogės. Kaminas išliko beveik sveikas, tik betone žiojėjo skylės. Jis stūksojo it griūvantis monumentas.

– Šulinys bus kažkur už namo, – tarė Metas.

Mereditė jį surado ir pašaukė kitus. Visi susirinkę sužiuro į plokščią, kvadratinį akmens luitą, gulintį beveik pažeme.

Metas pasilenkė ir apžiūrėjo žemę bei piktžoles.

– Jis neseniai buvo nukeltas, – pareiškė.

Elenos širdis ėmė daužytis kaip pašėlusi. Juto, kaip tvinkčioja gerklė ir pirštų galiukai.

– Nukelkim, – sušnibždėjo ji.

Akmeninė plokštė buvo tokia sunki, kad Metas neįstengė jos paslinkti. Galiausiai visi keturi, įsispyrę į žemę, stenėdami stumtelėjo ją per centimetrą. Atsiradus plyšeliui Metas sausa šaka šiek tiek kilstelėjo akmenį. Paskui visi vėl kibo stumti.

Kai pro angą tilpo galva ir pečiai, Elena pasilenkė ir pažvelgė žemyn. Bijojo net viltis.

– Stefanai?

Laukiant virš juodos kiaurymės ir žvelgiant į tamsą, girdint tik savo pačios išjudintų akmenėlių aidą, sekundės slinko kankinamai lėtai. Neįtikėtina, bet galiausiai atsklido kitas garsas.

– Ką?.. Elena?

– O, Stefanai! – iš palengvėjimo ji vos nepaklaiko. – Taip! Aš čia, mes čia, mes tave ištrauksim. Ar tu sveikas? Nesužeistas? – Metas, sugriebęs už liemens, neleido Elenai pulti į šulinį. – Stefanai, pakentėk, mes turim virvę. Tik pasakyk, kaip jautiesi.

Pasigirdo silpnas, vos atpažįstamas garsas, bet Elena suprato, kas tai. Juokas. Stefano balsas skambėjo silpnai, bet aiškiai.

– Galėtų būti ir… geriau, – atsakė jis. – Bet aš… gyvas. Kas ten su tavim?

– Čia aš, Metas, – atsiliepė šis paleidęs Eleną. Kai Metas pasilenkė virš angos, Elena vos ne kliedėdama iš džiaugsmo pastebėjo, kad ir jis atrodo mažumėlę apkvaitęs. – Ir Mereditė su magijos specialiste Bone. Numesiu tau virvę… Na, jei Bonė nesugebės pakelti tavęs į orą. – Tebeklūpodamas Metas pasisuko į Bonę.

Ši pliaukštelėjo jam per viršugalvį.

– Su tokiais dalykais nejuokauk! Trauk jį!

– Klausau, panele, – linksmai atsakė Metas. – Stefanai, apsivyniok virvę.

– Gerai, – tarė Stefanas. Nesiginčijo, kad jo pirštai sustirę nuo šalčio arba kad jiems neužteks jėgų jo pakelti. Kitos išeities nebuvo.

Tos penkiolika minučių Elenai buvo siaubingos. Visi keturi traukė Stefaną, nors didžiausias Bonės indėlis buvo raginimai „Nagi, nagi “, vos tik jie stabtelėdavo atsipūsti. Pagaliau Stefanas įsitvėrė tamsaus rentinio, ir Metas sugriebė jį už pečių.

Paskui apkabino Elena – apglėbė jam krūtinę. Stefanas buvo nejudrus ir keistai suglebęs. Elena suprato, kad jis išeikvojo visas jėgas išlipti; susibraižė iki kraujo rankas. Bet labiausiai Elena sunerimo, kad Stefanas jos neapglėbė.

Pasitraukusi tiek, kad galėtų pažvelgti jam į akis, Elena išvydo, kad Stefano oda lyg vaškinė, o aplink akis juoduoja ratilai. Kūnas toks šaltas, kad ji net išsigando.

Susirūpinusi pažvelgė į draugus.

Metas suraukė kaktą.

– Reikia jį kuo greičiausiai vežti į ligoninę.

– Ne!

Silpnas ir kimus balsas sklido iš Elenos glėbyje suglebusio kūno. Ji pajuto, kaip Stefanas sukaupia jėgas, pamažu pakelia galvą, įsmeigia į ją žalias maldaujamas akis.

– Jokių… gydytojų. – Žvilgsnis deginte degino. – Pažadėk, Elena.

Elenai perštėjo akis, vaizdas liejosi.

– Pažadu, – sukuždėjo ji.

Tada pajuto, kaip Stefaną apleido valios jėga ir ryžtas. Jis be sąmonės susmuko jai ant rankų.

4

– Bet jam reikia gydytojo. Jis leisgyvis! – sušuko Bonė.

– Ne. Kol kas negaliu paaiškinti. Pargabenkim jį namo, gerai? Jis šlapias ir šąla. Paskui pasikalbėsim.

Dabar didžiausias rūpestis buvo pernešti Stefaną per mišką. Jis taip ir neatgavo sąmonės. Kai galų gale paguldė jį ant galinės Meto automobilio sėdynės, visi buvo nusikamavę ir apsibraižę, be to, permirkę iki siūlo galo. Važiuojant į pensioną Elena laikė ant kelių Stefano galvą. Mereditė su Bone sekė iš paskos.

– Dega šviesa, – tarė Metas, statydamas automobilį priešais rūdžių raudonumo pastatą. – Atrodo, ji nemiega. Bet durys, ko gero, užrakintos.

Elena švelniai padėjo Stefano galvą ant sėdynės ir išlipo iš automobilio. Išvydo atitraukiamą vieno lango užuolaidą. Paskui kažkas pažvelgė žemyn.

– Ponia Flauers! – pamojo Elena. – Ponia Flauers, čia Elena Gilbert. Mes suradome Stefaną, įleiskit mus!

Žmogysta prie lango nesujudėjo ir atrodė neišgirdusi jos žodžių. Tik iš povyzos Elena suprato, kad moteris vis dar žiūri į juos.

– Ponia Flauers, mes atvežėm Stefaną, – šūktelėjo ji, rodydama į automobilį. – Būkit gera, paskubėkit!

– Elena! Neužrakinta! – nuo priekinės verandos atsklidęs Bonės balsas atitraukė Elenos dėmesį.