L Smith - Kova. Vampyrės dienoraštis

Jie stovėjo vienas priešais kitą. Stefanas įsitempęs, kietai suspaudęs lūpas.

– Nekamantinėčiau, bet tu pati reikalauji nuoširdumo.

– Tiek to. Karolina kaip paprastai prikibo ir ėmė laidyti liežuvį dėl žmogžudysčių. Na ir kas? Kam tau žinoti?

– Todėl, – tiesiai, šiurkščiai atrėmė Stefanas, – kad ji gali būti teisi. Ne dėl žmogžudysčių, o dėl tavęs. Dėl mudviejų. Turėjau susiprotėti, kad taip nutiks. Ne ji viena taip mano, tiesa? Visą dieną jutau priešiškumą ir baimę, bet buvau per daug pavargęs, kad kreipčiau dėmesį. Jie mano, kad aš žudikas, ir lieja pyktį ant tavęs.

– Man tas pat, ką jie mano! Jie klysta, ir galų gale tai supras. Paskui viskas bus kaip buvę.

Stefanas liūdnai šyptelėjo puse lūpų.

– Tu tikrai tuo tiki? – Jis sunerimęs nusigręžė. – O jei taip nebus? Jei eis vis blogyn?

– Ką nori pasakyti?

– Gal būtų geriau… – Stefanas giliai įkvėpė ir atsargiai kalbėjo toliau: – Gal būtų geriau, jei kurį laiką nesimatytume. Jie nutars, kad mudu nebedraugaujam, ir atstos nuo tavęs.

Elena įdėmiai pažvelgė.

– Tu įstengtum? Nežinia kiek laiko nematyti manęs, nesikalbėti su manim?

– Jei reikėtų – taip. Galėtume apsimesti, kad išsiskyrėme. – Stefanas tvirtai sukando dantis.

Elena vėl pažiūrėjo jam į akis. Tada priėjo taip arti, kad beveik prisilietė. Stefanas žvelgė į ją iš viršaus.

– Paklausyk, – tarė ji. – Tik su viena sąlyga galėčiau paskelbti mokyklai, kad išsiskyriau su tavim. Jei pasakytum, kad manęs nemyli ir nebenori matyti. Pasakyk man tai, Stefanai, dabar pat. Pasakyk, kad nebenori būti su manim.

Jis liovėsi kvėpavęs. Tik žvelgė į ją smaragdų, malachito ir bugienio žalumo katės akimis.

– Pasakyk, – spyrė ji. – Stefanai, pasakyk, kad aš tau nereikalinga. Pasakyk…

Sakinys nutrūko, kai Stefano lūpos prigludo prie josios.

6

Stefanas sėdėjo Gilbertų svetainėje ir mandagiai pritarė viskam, ką sakė teta Džudita. Moteriškei buvo nejauku; nereikėjo skaityti minčių, kad tai suprastum. Bet ji stengėsi, stengėsi ir Stefanas. Jis troško, kad Elena būtų laiminga.

Elena. Net ir nežiūrėdamas jis juto ją stipriau už visus kitus kambaryje. Jos gyvybingumas smelkėsi į jį kaip saulės spinduliai pro užmerktus vokus. O kai jis leisdavo sau pažvelgti į ją, kaskart maloniai nustebdavo.

Jis be galo ją mylėjo. Nebematė joje Katerinos; beveik užmiršo, kokia ji panaši į mirusią mylimąją. Šiaip ar taip, jos daug kuo skyrėsi. Tokie pat šviesūs plaukai, kreminė oda, subtilūs bruožai, bet tuo panašumas ir baigėsi. Elenos akys, židinio šviesoje violetinės, bet paprastai tamsiai mėlynos kaip lazuritas, ne baugščios ir ne vaikiškos kaip Katerinos. Anaiptol – jos tarsi langai į sielą, plyksinčią karšta liepsna. Elena yra Elena, ir jos paveikslas išstūmė iš Stefano širdies švelnią Katerinos šmėklą.

Bet ta pati Elenos galia kėlė pavojų jų meilei. Praėjusią savaitę, kai ji pasiūlė jam savo kraujo, jis nepajėgė atsispirti. Žinoma, be jo būtų miręs, bet dabar užtraukė pavojų Elenai. Šimtąjį kartą nukreipęs į ją žvilgsnį ieškojo pokyčių. Ar kreminė oda nepasidarė baltesnė? Ar jos žvilgsnis netapo šaltesnis?

Dabar jie turės būti atsargesni. Jis turės būti atsargesnis. Dažnai maitintis gyvūnais, kad nekiltų pagundų. Nieku gyvu neleisti, kad poreikis taptų per stiprus. Vien apie tai pagalvojęs pajuto alkį. Viršutinį žandikaulį nusmelkė aštrus, deginantis skausmas, jis atsiliepė ir venose bei kapiliaruose. Dabar jam reikėtų būti miške – klausa tokia jautri, išgirstų menkiausią sausos šakelės trakštelėjimą, raumenys pasirengę medžioklei, – o ne sėdėti prie židinio stebint melsvas gysleles ant Elenos kaklo.

Pasukusi liauną kaklą Elena pažvelgė į Stefaną.

– Nori šįvakar į vakarėlį? Galėtume pasiskolinti tetos automobilį, – tarė ji.

– Bet prieš tai pavakarieniautum su mumis, – greitai įsiterpė Džudita.

– Pakeliui ką nors nučiupsim.

Stefanas suprato, kad Elena turi omeny save. Jis pats prireikus gali sukramtyti ir praryti įprastą maistą, bet jis jam neduoda jokios naudos ir seniai nebeskanus. Dabar Stefanas… išrankesnis. Jei jie nueis į vakarėlį, jis dar kelias valandas kęs alkį. Bet pritariamai linktelėjo Elenai.

– Jei tu taip nori, – atsakė.

Ji norėjo; trokšte troško. Stefanas iškart tai suprato.

– Tai gerai, eisiu persirengti.

Stefanas palydėjo ją iki laiptų.

– Apsivilk ką nors aukštu kaklu. Megztinį, – sušnibždėjo jis.

Elena pro duris pažvelgė į tuščią svetainę ir pasakė:

– Viskas gerai. Jos jau beveik užgijusios. Matai? – Ji pakreipė galvą ir nusmaukė nėrinių apykaklę.

Stefanas pakerėtas žiūrėjo į dvi žaizdeles ant lygios odos. Jos buvo šviesiai vyšninės, kaip smarkiai praskiestas vynas. Sukando dantis ir prisivertė nusigręžti. Ilgiau pažiūrėjęs gali išprotėti.

– Ne tai turėjau galvoje, – šiurkščiai tarė.

Spindintis plaukų šydas užkritęs paslėpė žaizdeles.

– Ak.

– Prašau!

Jiems įėjus, visi nutilo. Elena pažvelgė į smalsias, stebinčias akis ir budrius veidus. Paprastai ją pasitikdavo ne tokie žvilgsniai.

Duris jiems atidarė mokinys. Alariko Zalcmano niekur nebuvo matyti. Ant baro kėdės sėdėjo Karolina demonstruodama dailias kojas. Ji pašaipiai dirstelėjo į Eleną ir kažką šnipštelėjo berniukui dešinėje. Šis nusijuokė.

Elena juto, kaip ima rausti, o šypsotis tenka per prievartą. Pažįstamas balsas pakvietė:

– Elena, Stefanai! Čionai.

Ji pradžiugo išvydusi Bonę, Mereditę ir Edį Gofą, sėdinčius kampe ant sofutės. Elena su Stefanu įsitaisė priešais ant didelės otomanės, ir pokalbiai kambaryje pamažu atgijo.

Nebyliu susitarimu niekas neužsiminė apie nedraugišką Elenos ir Stefano sutikimą. Elena nusprendė apsimesti nieko nepastebėjusi.

Bonė su Meredite ją palaikė.

– Puikiai atrodai, – nuoširdžiai tarė Bonė. – Man baisiai patinka tas raudonas megztukas.

– Ji tikrai žavi. Ar ne, Edi? – paklausė Mereditė, ir Edis šiek tiek sutrikęs pritarė.

– Tai pakvietė ir jūsų klasę, – Elena pasakė Mereditei. – Tikėjausi, būsim tik mes.

– Nežinau, ar pakvietė tinkamas žodis, – sausai atsakė Mereditė. – Juk už dalyvavimą pelnysim pusę pažymio.

– Manai, jis rimtai? Negali būti, – įsiterpė Edis.

Elena gūžtelėjo.

– Man tai nuskambėjo rimtai. O kurgi Rėjus? – paklausė ji Bonės.

– Rėjus? Ak, Rėjus. Nežinau, tikriausiai kur nors netoliese. Čia daug žmonių.

Tai buvo tiesa. Ramsių svetainė buvo pilna, kiek Elena matė, svečiai būriavosi valgomajame, prieškambaryje ir virtuvėje. Vaikštantieji už nugaros alkūnėmis braukė jai per galvą.

– Ko Zalcmanas iš tavęs norėjo? – smalsavo Stefanas.

– Alarikas, – rimtai pataisė Bonė. – Jis prašė vadinti jį Alariku. Ak, tiesiog buvo malonus. Jautėsi kaltas dėl to, kad privertė mane dar kartą išgyventi tą siaubą. Jis gerai nežinojo, kaip žuvo ponas Taneris, ir nenutuokė, kad aš tokia jautri. Žinoma, jis pats neįtikėtinai jautrus, todėl supranta, kaip jaučiuosi. Jis – Vandenis.

– Su kylančiu Mėnuliu, – vos girdimai tarė Mereditė. – Bone, juk netiki tomis nesąmonėmis, ką? Jis mokytojas; neturėtų kvailinti mokinių.

– Jis nieko nekvailino! Lygiai tą patį pasakė ir Taileriui su Sju Karson. Sakė, kad turėtume susiburti į palaikymo komandą arba parašyti rašinį apie tą vakarą, kad išlietume jausmus. Sakė, visi paaugliai itin pagaulūs įspūdžiams, o jis nenorėtų, kad ši tragedija ilgainiui atsilieptų mūsų gyvenimams.