L Smith - Kova. Vampyrės dienoraštis

Mereditė nieko nesakydama atidarė jai dureles. Kai paliko Eleną vieną su Stefanu, ji pasidarė labai tyli.

Ūmai Bonė nusikvatojo.

– Mes visi šį tą užmiršome, – tarė ji. – Pranašystę.

– Kokią dar pranašystę? – paklausė Elena.

– Apie tiltą. Tą, kurią neva jums sakiau. Na, tu nuėjai prie tilto, bet ten tavęs visai nelaukė mirtis. Gal blogai išgirdot.

– Ne, – paprieštaravo Mereditė. – Mes kuo puikiausiai girdėjom.

– Tai gal kalbėjau apie kitą tiltą. Arba… hmm…

Bonė susisiautė paltą, užsimerkė ir nutilo nebaigusi sakinio.

Bet Elena mintyse jį baigė. Arba kitą laiką.

Mereditei užvedus automobilį, lauke suūkė pelėda.

5

Lapkričio 2, šeštadienis

Mielasis dienorašti,

šįryt pabudusi pasijutau baisiai keistai. Nežinau, kaip apibūdinti. Viena vertus, buvo taip silpna, kad kai pamėginau atsistoti, kojos nelaikė. Kita vertus, buvo… malonu. Jaučiausi tokia rami, atsipalaidavusi. Tarsi sklęsčiau gulėdama auksinės šviesos lovoje. Man vis vien, net jei niekada nebepajudėsiu.

Paskui prisiminiau Stefaną ir pabandžiau atsikelti, bet teta Džudita vėl mane paguldė. Pranešė, kad Bonė su Meredite išėjo prieš kelias valandas, o aš taip kietai miegojau, kad neįstengė pažadinti. Ji tvirtino, kad turiu pailsėti.

Taigi aš čia. Teta atnešė televizorių, bet man neįdomu. Verčiau gulėsiu ir rašysiu arba tiesiog gulėsiu.

Tikėjausi, paskambins Stefanas. Žadėjo paskambinti. O gal ir ne. Neprisimenu. Kai paskambins, turėsiu

Lapkričio 3, sekmadienis, 22.30

Ką tik perskaičiau vakarykštę įžangą ir apstulbau. Kas man atsitiko? Nebaigiau sakinio, o dabar net neprisimenu, ką ketinau parašyti. Ir dar nepaaiškinau apie naująjį dienoraštį. Turbūt visai kuoktelėjau.

Šiaip ar taip, tai oficiali mano naujojo dienoraščio pradžia. Knygyne nusipirkau šį sąsiuvinį. Jis ne toks gražus kaip anas, bet tiks. Praradau viltį išvysti savo senąjį dienoraštį. Kad ir kas jį pavogė, nesiruošia grąžinti. Kai pagalvoju, jog kažkas jį skaito, sužino slapčiausius mano jausmus ir mintis apie Stefaną, kyla noras užmušti. Tuo pat metu mirštu iš gėdos.

Nesigėdiju savo jausmų Stefanui. Bet tai asmeniška. Rašiau apie bučinius, apkabinimus ir žinau, kad jis nenorėtų, jog kas nors tai perskaitytų.

Žinoma, ten nieko nebuvo apie jo paslaptį. Tada dar jos nežinojau. Tik sužinojusi supratau Stefaną, ir mudu pagaliau tapome draugais. Dabar priklausom vienas kitam. Jaučiuosi taip, lyg būčiau jo laukusi visą gyvenimą.

Turbūt pagalvosi, kad elgiuosi kvailai mylėdama jį tokį, koks yra. Jis gali būti linkęs į smurtą, ir aš žinau, kad kai kurių praeities poelgių gėdijasi. Bet manęs jis nieku gyvu nenuskriaus. Jo širdyje tiek kaltės ir tiek skausmo. Trokštu jį išgydyti.

Neišmanau, kas bus toliau; tik džiaugiuosi, kad jis saugus. Šiandien nuėjusi į pensioną sužinojau, kad vakar ten lankėsi policija. Stefanas tebebuvo nusilpęs ir negalėjo pasitelkęs Galių jų atsikratyti, bet jam nebuvo pareikšti jokie kaltinimai. Tik klausinėjama. Pasak Stefano, policininkai elgėsi draugiškai, ir man tai kelia įtarimą. Visi klausimai sukosi apie tuos pačius dalykus: kur buvai tą naktį, kai po tiltu buvo užpultas senukas, kur buvai tą naktį, kai sugriuvusioje bažnyčioje buvo užpulta Vikė Benet, ir kur buvai tą vakarą, kai mokykloje buvo nužudytas ponas Taneris.

Jie neturi prieš Stefaną įkalčių. Na ir kas, kad nusikaltimai prasidėjo vos jam atvykus į Fels Čerčą? Tai nieko neįrodo. Na ir kas, kad tą vakarą jis susiginčijo su ponu Taneriu? Daug kas ginčijosi su ponu Taneriu. Na ir kas, kad jis pradingo, kai buvo surastas pono Tanerio kūnas? Dabar jis atsirado ir ganėtinai akivaizdu, kad pats buvo užpultas visus šiuos nusikaltimus padariusio žmogaus. Merė pranešė policijai apie jo būklę. Ir jei kas klaustų, mes su Metu, Bone ir Meredite galėtume papasakoti, kaip jį radom. Nepavyks iškelti jam jokios bylos.

Mudu su Stefanu šnekėjomės apie tai ir apie kitką. Buvo taip gera vėl jį matyti, nors atrodė išbalęs ir pavargęs. Jis vis dar neprisimena, kuo baigėsi ketvirtadienio vakaras, bet iš esmės vyko taip, kaip ir įtariau. Tą vakarą, parvežęs mane namo, Stefanas patraukė ieškoti Deimono. Jie susikivirčijo. Galiausiai Stefanas leisgyvis atsidūrė šulinyje. Nereikia būti genijum, kad suprastum, kas nutiko.

Dar nepasakiau jam, kad penktadienio rytą buvau nuėjusi į kapines ieškoti Deimono. Verčiau pasakysiu rytoj. Žinau, jis ims jaudintis, ypač kai sužinos, ką man prišnekėjo Deimonas.

Na štai ir viskas. Pavargau. Šis dienoraštis dėl aiškių priežasčių bus gerai paslėptas.

Elena liovėsi rašiusi ir pažvelgė į paskutinę puslapio eilutę. Paskui pridūrė:

P.S. Įdomu, kas bus naujas istorijos mokytojas?

Ji pakišo dienoraštį po čiužiniu ir išjungė šviesą.

Elena ėjo keistai tuščiais koridoriais. Mokykloje ji paprastai iš visų pusių būdavo apipilama sveikinimais; kad ir kur eidavo, girdėdavo: „Sveika, Elena“, „Labas, Elena“. Bet šiandien jai artinantis visi paslapčia nukreipdavo žvilgsnius arba staiga nusisukę puldavo ką nors daryti. Taip truko visą dieną.

Elena sustojo Europos istorijos kabineto tarpdury. Čia jau sėdėjo keli mokiniai, o prie lentos stovėjo nepažįstamasis.

Ir pats atrodė beveik kaip moksleivis. Jo plaukai buvo smėlio spalvos, ilgoki, sudėjimas kaip atleto. Per visą lentą buvo užrašęs: „Alarikas K. Zalcmanas“. Kai atsisuko, Elena pastebėjo jo berniokišką šypseną.

Mokytojas tebesišypsojo Elenai sėdantis į vietą ir sugužant kitiems mokiniams. Tarp jų buvo Stefanas; jų žvilgsniai susitiko, ir Stefanas atsisėdo prie Elenos, bet nesišnekėjo. Niekas nesišnekėjo. Klasėje tvyrojo mirtina tyla.

Bonė klestelėjo prie Elenos iš kitos pusės. Metas įsitaisė vos už poros suolų, bet žvelgė tiesiai priešais save.

Paskutiniai įžengė Karolina Forbes ir Taileris Smolvudas. Jie buvo drauge, ir Elenai nepatiko Karolinos veido išraiška. Per gerai pažino tą katinišką šypseną ir žalias primerktas akis. Žavus, tvirtas Tailerio veidas net švytėjo iš pasitenkinimo. Mėlynės po akimi nuo Stefano kumščio beveik nebuvo likę.

– Gerai, iš pradžių siūlau sustatyti suolus ratu.

Elenos dėmesys nukrypo į mokytoją. Jis vis dar šypsojosi.

– Na, greičiau. Taip kalbėdamiesi matysime vieni kitų veidus, – tarė jis.

Mokiniai tylomis pakluso. Nepažįstamasis nesėdo prie pono Tanerio stalo; pasistatė kėdę į ratą ir apsižergė atbulai.

– Taigi, – prabilo, – neabejoju, kad jums smalsu. Mano vardas užrašytas ant lentos: Alarikas K. Zalcmanas. Bet norėčiau, kad vadintumėte Alariku. Vėliau šiek tiek papasakosiu apie save, bet pirmiausia noriu suteikti progą pasisakyti jums.

Šiandien daugumai jūsų turbūt sunki diena. Išėjo jums svarbus žmogus, ir turėtų būti skaudu. Norėčiau, kad pasidalytumėte tais jausmais su manim ir savo klasės draugais. Norėčiau, kad išlietumėte skausmą. O tada galėsime kurti naujus, pasitikėjimu grįstus santykius. Kas norėtų pradėti?

Visi spoksojo į jį. Nė vienas nekrustelėjo.

– Na… gal tu? – Tebesišypsodamas jis drąsinamai mostelėjo dailiai šviesiaplaukei mergaitei. – Pasakyk savo vardą ir kaip jautiesi dėl to, kas atsitiko.

Mergaitė susijaudinusi atsistojo.

– Aš esu Sju Karson ir… ėėė… – Ji giliai įkvėpė ir narsiai prisipažino: – Ir jaučiuosi išsigandusi. Nes maniakas, kad ir kas jis būtų, tebevaikšto laisvėje. Kitą kartą jo auka galiu tapti aš. – Ji atsisėdo.