L Smith - Kova. Vampyrės dienoraštis

– Ačiū, Sju. Neabejoju, kad daugelis klasės draugų irgi nerimauja. Kaip supratau, kai kurie jūsų buvote ten, kai įvyko tragedija?

Mokiniai muistėsi, girgždėjo suolai. Atsistojo Taileris Smolvudas, iššiepė baltus dantis.

– Dauguma mūsų ten buvome, – atsakė jis ir nukreipė žvilgsnį į Stefaną. Elena matė, kad ir kiti seka jo žvilgsnį. – Nuėjau ten iškart, kai Bonė surado kūną. Man neramu dėl bendruomenės. Gatvėmis vaikšto pavojingas žudikas, ir kol kas niekas nesiima jo sulaikyti. Be to… – Taileris nutilo.

Elena pajuto, kad Karolina davė jam ženklą liautis. Ji atmetė žvilgančius kaštoninius plaukus ir, Taileriui sėdantis, perkėlė koją ant kojos.

– Gerai, ačiū. Taigi dauguma jūsų ten buvote. Dėl to jums dar sunkiau. Ką pasakys ta, kuri surado kūną? Ar Bonė čia? – Mokytojas apsidairė.

Bonė lėtai pakėlė ranką ir atsistojo.

– Manau, aš suradau kūną, – tarė ji. – Turiu omeny, pirmoji supratau, kad jis tikrai negyvas, o ne apsimeta.

Alarikas Zalcmanas, regis, mažumėlę nustebo.

– Ne apsimeta? Ar jis dažnai apsimesdavo negyvas?

Pasigirdo kikenimas, ir mokytojo veide vėl nušvito berniokiška šypsena. Elena pažvelgė į Stefaną, šis raukėsi.

– Ne, ne, – atsakė Bonė. – Suprantat, jis buvo auka. Vaiduoklių namuose. Taigi jis, šiaip ar taip, buvo kruvinas, ištepliotas netikru krauju. Iš dalies ir aš kalta, nes jis nenorėjo to kraujo, bet aš pasakiau, kad taip reikia. Jis turėjo būti Kruvinasis lavonas. Bet vis kartojo, kad tai per daug bjauru, kol atėjo Stefanas ir juodu susiginčijo… – ji nutilo. – Norėjau pasakyti, mes jį įkalbėjome, ir jis galiausiai sutiko, paskui buvo atidaryti Vaiduoklių namai. Netrukus pamačiau, kad jis nesisėda ir negąsdina vaikų, kaip buvo sutarta, tada priėjau paklausti, kas negerai. Jis neatsakė. Jis tik… jis tik spoksojo į lubas. Paliečiau jį… tai buvo siaubinga. Jo galva lyg kryptelėjo. – Bonės balsas suvirpėjo. Ji nutilo, nurijo seilę.

Elena, Stefanas su Metu ir dar pora vaikų atsistojo. Elena priėjo prie Bonės.

– Bone, nesijaudink. Bone, nereikia; nusiramink.

– Visos mano rankos buvo kruvinos. Visur buvo kraujas, tiek daug kraujo… – Bonė isteriškai šniurkštelėjo.

– Gerai, gana, – tarė Alarikas Zalcmanas. – Užjaučiu; nenorėjau tavęs taip jaudinti. Bet, manau, kada nors ateityje turėsi apmąstyti šiuos jausmus. Aišku, tai buvo slegianti patirtis.

Jis atsistojo ir ėmė žingsniuoti rato viduriu nervingai grąžydamas rankas. Bonė vis dar tyliai šniurkščiojo.

– Žinot, – tarė jis, vėl plačiai berniokiškai išsišiepdamas. – Norėčiau, kad mūsų – mokytojo ir mokinių – santykius pradėtume gražiai, be visos šios įtampos. Gal šįvakar ateitumėt pas mane, ir mes laisvai pasišnekėsim? Susipažinsim, pasikalbėsim apie tai, kas įvyko. Jei norite, galit atsivesti draugų. Ar tiks?

Mokiniai vėl pusę minutės tylėjo ir žiopsojo. Tada kažkas paklausė:

– Pas jus į svečius?

– Taip… Ak, užmiršau. Kvailys. Aš apsistojau Ramsių namuose Magnolijų gatvėje. – Jis užrašė ant lentos adresą. – Ramsiai – mano draugai, jie išvažiavo atostogų ir man išnuomojo namą. Atvykau iš Šarlotesvilio, penktadienį paskambino jūsų direktorius ir paklausė, ar neperimčiau pamokų. Tai mano pirmas tikras mokytojo darbas.

– O, tada viskas aišku, – tylutėliai sušnabždėjo Elena.

– Tikrai? – paklausė Stefanas.

– Na, tai ką manote? Planas tinka? – Alarikas Zalcmanas apsidairė.

Niekas nedrįso atsisakyti. Pasigirdo pavieniai „taip“ ir „žinoma“.

– Puiku, vadinasi, sutarta. Aš parūpinsiu užkandžių, ir mes susipažinsime. Ak, beje… – Jis atsivertė ir peržvelgė dienyną. – Nuo apsilankymo priklausys pusė semestro pažymio. – Jis pakėlė galvą ir nusišypsojo. – Dabar galit eiti.

– Na ir mokytojas, – kažkas burbtelėjo Elenai einant pro duris.

Bonė sekė jai įkandin, bet Alarikas Zalcmanas pašaukė ją.

– Gal pasisakę mokiniai galėtų trumpam pasilikti?

Stefanas irgi išėjo.

– Paklausiu dėl futbolo treniruočių, – tarė jis. – Tikriausiai nebus, bet dėl visa ko patikrinsiu.

Elena susirūpino.

– O jei bus, manai, pajėgsi treniruotis?

– Man viskas gerai, – išsisuko Stefanas. Bet Elena pastebėjo, kad jo skruostai įdubę, o judesiai tokie, lyg skaudėtų kūną. – Susitiksim prie tavo spintelės, – pasakė jis.

Elena linktelėjo. Priėjusi prie spintelės pamatė su dviem mergaitėmis plepančią Karoliną. Trys poros akių sekė kiekvieną Elenos judesį dedant knygas, bet kai Elena pakėlė galvą, dvi iš jų ūmai nusisuko. Tik Karolina stebeilijo pakreipusi galvą ir kažką kuždėjo draugėms.

Elena nebeištvėrė. Trinktelėjo dureles ir nužygiavo tiesiai prie trijulės.

– Labas, Beke, labas, Šeila, – pasisveikino. Paskui išrėžė: – Labas, Karolina.

Bekė su Šeila sumurmėjo „labas“ ir sukruto eiti. Elena nė neatsigręžė pažiūrėti, kaip jos sliūkina. Spigino Karolinai į akis.

– Kas vyksta? – paklausė.

– Kas vyksta? – Buvo matyti, jog Karolina mėgaujasi sugluminusi Eleną. – Kur kas vyksta?

– Ką rezgi, Karolina? Neapsimetinėk, žinau, kad rezgi. Kiaurą dieną žmonės manęs vengia, tarsi sirgčiau maru, o tu atrodai taip, lyg būtum laimėjusi loterijoj. Ką pridirbai?

Nekaltai klausiama išraiška išnyko nuo Karolinos veido, ji klastingai išsišiepė.

– Jau mokslo metų pradžioje sakiau tau, Elena, kad šiemet viskas bus kitaip, – atkirto ji. – Perspėjau, kad tavo karaliavimas baigiasi. Bet tai ne mano darbas. Tai, kas vyksta, tėra natūrali atranka. Džiunglių įstatymas.

– Tai kas gi vyksta?

– Na, tarkim, viešas pasirodymas su žudiku gali pakenkti socialiniam statusui.

Elenai suspaudė krūtinę, lyg Karolina būtų smogusi. Vos susiturėjo netrenkusi Karolinai. Paskui, tvinkčiojant smilkiniams, iškošė:

– Tai netiesa. Stefanas nieko nenužudė. Policija jį apklausė ir paleido.

Karolina gūžtelėjo. Dabar jos šypsena buvo globėjiška.

– Elena, pažįstu tave nuo vaikų darželio, – tarė ji. – Taigi dėl tų senų laikų duosiu tau patarimą: mesk Stefaną. Jei tuoj pat tai padarysi, gal ir netapsi raupsuotąja. Antraip gali nusipirkti varpelį, kad vaikščiodama perspėtum kitus.

Įniršis sukaustė Eleną, Karolina nusigręžė ir nuėjo, o jos kaštoniniai plaukai krito bangomis ant pečių. Pagaliau Elena atga-vo žadą.

– Karolina. – Ši atsisuko. – Eisi šiandien į vakarėlį pas Ramsius?

– Tikriausiai. O ką?

– Ir aš ten būsiu. Su Stefanu. Pasimatysim džiunglėse. – Dabar nusigręžė Elena.

Didingai nužingsniuoti šiek tiek sutrukdė koridoriaus gale pasirodžiusi liekna, tamsi žmogysta. Elena kluptelėjo, bet priartėjusi atpažino Stefaną.

Išspaudė dirbtinę šypseną ir kartu su juo eidama iš mokyklos dirstelėjo į spinteles.

– Tai treniruotės nebus? – pasiteiravo ji.

Stefanas linktelėjo.

– Kas nutiko? – sukuždėjo jis.

– Nieko. Paklausiau Karolinos, ar šįvakar ateis į vakarėlį. – Elena atsilošusi pažvelgė į pilką nykų dangų.

– Apie tai ir kalbėjotės?

Elena prisiminė, ką Stefanas jai pasakojo savo kambaryje. Jis regi ir girdi geriau už žmones. Ar taip gerai, kad išgirdo, kas kalbama už dvylikos metrų?

– Taip, – atkakliai tvirtino ji apžiūrinėdama debesis.

– Dėl to taip supykai?

– Taip, – tuo pačiu tonu pakartojo.

Juto Stefano žvilgsnį.

– Elena, tai netiesa.

– Na, jei skaitai mano mintis, tai ko kamantinėji?