L Smith - Šešėlių sielos. Vampyrės dienoraštis

Elena tai juto.

Iš viršaus.

Jie atsidūrė... visai po Gėliaveide.

Pelėda smigo žemyn.

– Karde! Nage! – riktelėjo Seidžas, bet Elena suprato, kad gyvūnai pelėdos dėmesio nebeatitrauks.

Dabar ji tik žudys, tik lėtai plėšys, ir tarp tuščio vestibiulio sienų aidės riksmai.

Elena tai įsivaizdavo.

– Po velnių, jos neatsidaro, – šaukė Deimonas.

Suėmęs Eleną už riešo jis visaip judino raktą skylėje. Kad ir kaip traukė ir stūmė, tai nepadėjo.

Gėliaveidė atsidūrė prie pat jų.

Padidino greitį, pirma savęs mintimis pasiuntė vaizdus.

Tįsta sausgyslės, traška sąnariai, lūžta kaulai...

Elena žinojo...

NEEEEE!

Jos pykčio taurė persipildė.

Staiga ji lyg per apreiškimą išvydo visa, ką reikia žinoti. Bet jie nebebūtų spėję įnešti Stefano pro duris, todėl ji pirmiausia sušuko:

– Apsaugos sparnai!

Gėliaveidė vos už poros metrų nuo jų trenkėsi į užtvarą, neįveikiamą nė branduolinei raketai. Tėškėsi į ją lekiančio automobilio greičiu ir vidutinio dydžio lėktuvo svoriu.

Snapas su griausmu trenkėsi į Elenos Sparnus. Šie buvo skaisčiai žali viršuje, nutaškuoti blyksinčiais smaragdais, apačioje pereinantys į aušros rausvumą, nusagstytą krištolo gabaliukais. Sparnai apgaubė visus šešis žmones ir du gyvūnus – ir, Gėliaveidei atsitrenkus, nesujudėjo nė per plauką.

Pelėda užsimušė pati.

Užsimerkusi, stengdamasi negalvoti apie mergelę, sukurtą iš gėlių (nužudžiusią savo vyrą! – priminė sau Elena), perdžiūvusiomis lūpomis, ašarotais skruostais, ji atsigręžė į duris. Užsimauk žiedą. Patikrink, ar akutė viršuje.

Ji sušuko:

– Fels Čerčas, Virdžinija, JAV, Žemė. Prašyčiau prie pensiono.

Buvo gerokai po vidurnakčio. Metas miegojo sandėlyje ant sudedamosios lovos, o ponia Flauers ant sofos, tik staiga juos pažadino bumbtelėjimas.

– Kas čia, po galais? – Ponia Flauers atsistojo ir pažvelgė pro langą, nors lauke turėjo būti tamsu.

– Atsargiai, ponia, – perspėjo Metas, bet nesusilaikė nepaklausęs: – Kas ten? – kaip visada tikėdamasis blogiausia ir atkišęs revolverį su šventintomis kulkomis.

– Ten... šviesa, – bejėgiškai atsakė ponia Flauers. – Nežinau, ką daugiau pasakyti. Tai šviesa.

Metas matė šviesą, nuo jos ant sandėliuko grindų gulė šešėliai. Atsibudęs jis griaustinio negirdėjo. Skubiai pribėgo prie lango, ten stovėjo ponia Flauers.

– Kas čia dabar?.. – šūkčiojo ji, pakeldama ir vėl nuleisdama rankas. – Ką tai galėtų reikšti?

– Nenumanau, tik prisimenu šnekas apie energijos linijas. Apie Galios linijas Žemėje.

– Taip, bet jos eina palei Žemės paviršių ir nekyla aukštyn kaip fontanai! – paprieštaravo ponia Flauers.

– O aš girdėjau, kad ten, kur susikerta trys linijos – rodos, taip yra sakęs Deimonas, – gali atsiverti vartai. Į ten, kur jie ketino keliauti.

– O vargeli, – ištarė ponia Flauers. – Tai, manai, čia ir yra tie vartai? Gal tai jie grįžta?

– Negali būti. – Per kartu praleistą laiką Metas pajuto senutei ne tik pagarbą, bet ir meilę. – Šiaip ar taip, laukan verčiau neiti.

– Brangusis Metai. Tu man tikra paguoda, – sumurmėjo ponia Flauers.

Metas nelabai suprato, kodėl. Juk jis eikvojo jos maisto atsargas ir vandenį. Netgi sudedamoji lova buvo jos.

Jei jis būtų buvęs vienas, tikriausiai būtų ėjęs apžiūrėti šio... neregėto dalyko. Iš žemės kilo trys įkypi spinduliai, jie kirtosi maždaug žmogaus aukštyje. Skaistūs spinduliai, sulig kiekvienu akimirksniu vis ryškėjantys.

Metui užėmė kvapą. Trys energijos linijos, ką? Dieve, tikriausiai čia veržiasi pabaisos.

Kitko jis nedrįso net tikėtis.

Elena nežinojo, ar reikėjo ištarti „JAV“ arba „Žemė“, nenumanė, ar durys tikrai nuves ją į Fels Čerčą, o gal Deimonui derėjo pasakyti jai kokių nors netoliese esančių vartų pavadinimą. Bet... kai ten tiek energijos linijų... tai tikrai...

Durys atsidarė į mažą tarsi liftas kambarėlį.

Seidžas tyliai pasiteiravo:

– Ar jūs keturiese pajėgsit jį nešti, jei dar tektų kautis?

Po akimirksnio, visiems susigaudžius, apie ką jis šneka, pasigirdo trys nepritariantys šūksniai trimis skirtingais moteriškais balsais.

– Ne! O ne! Tik nepalik mūsų! – maldavo Bonė.

– Tai tu negrįši su mumis namo? – be užuolankų išdrožė Mereditė.

– Įsakau tau lipti – tik greitai! – tarė Elena.

– Na ir valdinga moteris, – sumurmėjo Seidžas. – Ką gi, Didžioji Švytuoklė, regis, vėl grįžta atgal. Juk aš tik vyras, taigi paklusiu.

– Ką? Ar tai reiškia, kad eini kartu? – suspigo Bonė.

– Taip, tai reiškia, kad einu.

Seidžas švelniai paėmė ant rankų išsekusį Stefano kūną ir žengė į kambarėlį už durų. Čia, kitaip nei kalėjime, regis, raktų nereikės, kabina turėtų veikti lyg balsu valdomas liftas, vylėsi Elena. Šiničiui su Misao abiem reikėjo raktų. O čia daug žmonių iškart pateks į tą pačią vietą.

Ji taip vylėsi.

Seidžas nuspyrė senus Stefano patalus. Kažkas dzingtelėjo ant grindų.

– Ak... – Stefanas sunkiai kilstelėjo ranką. – Tai mano Elenos deimantas. Buvau radęs jį ant grindų po...

– Ten, iš kur jį gavom, tokių daugybė, – pasakė Mereditė.

– Jis jam svarbus, – jau įėjęs vidun tarė Deimonas. Bet užuot toliau grūdęsis lifte, galinčiame bet kurią akimirką pradingti ir išvykti į Fels Čerčą, tuoj pat išėjo į vestibiulį, atidžiai apžiūrėjo grindis ir atsiklaupė. Tada greitai stvėrė, ką radęs, atsikėlė ir parskubėjo į kabiną.

– Nori pats jį turėti ar duosi man palaikyti?

– Palaikyk jį už mane. Saugok.

Bet kas, žinantis apie Deimono praeitį, ypač apie jo santykius su Elena, dargi požiūrį į Elenai priklausantį deimantą, būtų pasakęs, kad Stefanas yra pamišėlis. Bet jis nebuvo pamišęs.

Jis uždėjo ranką broliui ant plaštakos, laikančios deimantą.

– O aš laikysiuosi už tavęs, – pasakė šypsodamasis puse lūpų.

– Nežinau, ar kam įdomu, – tarė Mereditė, – bet šioje mašinoje tėra vienas mygtukas.

– Spausk jį! – sušuko Seidžas su Bone, bet Elena riktelėjo garsiau:

– Ne, palauk !

Ji kai ką pastebėjo. Kitoje vestibiulio pusėje Sargybinės bandė sulaikyti iš pažiūros beginklį pilietį, spėriai žingsniuojantį prie jų lifto. Jis buvo aukštesnis nei metro aštuoniasdešimties, vilkėjo baltutėlę tuniką ir bridžius, derančius prie ilgų baltų plaukų, jo ausys buvo stačios kaip lapės, užpakaly grakščiai vizgėjo švelni it šilkas uodega.

– Uždarykit duris! – užbaubė Seidžas.

– O varge! – aiktelėjo Bonė.

– Gal kas nors gali man paaiškinti, kas čia, po velnių, dedasi? – suurzgė Deimonas.

– Nesijaudink, čia tik kalėjimo bendras. Tylusis draugas. Ei, ir tu ištrūkai!

Stefanas šypsojosi, ir Elenai to užteko. Įsibrovėlis jam kažką nešė – negi tai ne akių apgaulė? Žmogysta priartėjo, ir jo rankose išties buvo gėlių puokštė.

– Tai kicunė, tiesa? – paklausė Mereditė tokiu tonu, lyg visas pasaulis būtų išprotėjęs.

– Kalinys... – atsakė Stefanas.

– VAGIS! – užriko Seidžas.

– Ša! – paliepė Elena. – Jis tikriausiai mus girdėtų, net jei tylėtume.

Bet kicunė jau buvo priėjęs. Sutiko Stefano žvilgsnį, dirstelėjo į kitus ir padavė kaip reikiant įvyniotą į plastikinę plėvelę puokštę, apklijuotą pailgais popierėliais su, regis, stebuklingais užrašais.