L Smith - Šešėlių sielos. Vampyrės dienoraštis

Deimonas prasižiojo, bet tada pasigirdo kitas balsas, įniršęs ir kaltinantis kaip Elenos, ir jam nerūpėjo padariniai. Elena prisiminė dar vieną užmirštą žmogų.

– Deimonai, bjaurybe, nuleisk ją žemyn!

Tai buvo Metas.

Elena su Deimonu, padarę grakštų posūkį, nusileido prie jaguaro. Metas tuoj pat prilėkė prie Elenos, sugriebė ir apžiūrėjo, lyg ji būtų patyrusi avariją, ypač kreipė dėmesį į kaklą. Ji ir vėl suvokė dviejų vaikinų akivaizdoje vilkinti nederamus baltus nėriniuotus naktinius.

– Viskas kuo puikiausiai, – patikino ji Metą. – Tik šiek tiek sukasi galva. Tuoj praeis.

Metas su palengvėjimu atsiduso. Galbūt jis nebemylėjo Elenos taip kaip anksčiau, bet ji neabejojo esanti ir visada būsianti jam svarbi. Jis rūpinosi ja ne tik kaip savo draugo Stefano mergina, bet ir turėdamas savų paskatų. Elena niekada neužmirš jųdviejų kartu praleisto laiko.

Be to, Metas ja tikėjo. Ir dabar, Elenai pareiškus, kad viskas gerai, jis nesuabejojo. Netgi žvelgė į Deimoną nebe taip priešiškai.

Paskui abu vaikinai žingtelėjo prie jaguaro vairuotojo durelių.

– O ne! – sušuko Metas. – Tu vakar vairavai – ir matai, kas atsitiko! Pats sakei, mus seka vampyrai!

– Nori pasakyti, aš dėl to kaltas? Vampyrai seka šitą ugniagesių raudonumo milžiną, ir tu tvirtini, kad tai mano darbas?

Metas atrodė užsispyręs: dantys buvo sukąsti, įdegusi oda raustelėjusi.

– Noriu pasakyti, kad turim pasikeisti. Dabar mano eilė.

– Neprisimenu, kad būtume ką nors kalbėję apie keitimąsi. – Deimonas šį žodį ištarė tokia intonacija, lyg tai reikštų ganėtinai bjaurų dalyką. – O jei aš sėdžiu mašinoje, tai ir vairuoju.

Elena atsikrenkštė. Nė vienas jos nė nepastebėjo.

– Jei tu vairuosi, aš į mašiną nesėsiu! – įniršęs suriko Metas.

– Aš irgi nesėsiu, jei vairuosi tu! – kaipmat atkirto Deimonas.

Elena atsikrenkštė garsiau, ir Metas pagaliau atkreipė į ją dėmesį.

– Juk negalim tikėtis, kad ji vairuos visą kelią iki ten, kur link važiuojam, – Elenai nė nespėjus pasiūlyti tokios galimybės, tarė jis. – Jei norim šiandien ten atsidurti, – pridūrė, griežtai žiūrėdamas į Deimoną.

Deimonas papurtė tamsią galvą.

– Ne. Aš važiuosiu vaizdingu maršrutu. Ir kuo mažiau žmonių žinos, per kur keliaujam, tuo mums bus saugiau. Ko nežinosi, to negalėsi išpliurpti.

Nuo paskutinių Deimono žodžių Elenai pasidingojo, lyg kas būtų ledo gabaliuku palytėjęs plaukelius jai ant sprando...

– Betgi jie jau žino, kur keliaujam, ką? – pasipurčiusi, kad atgautų blaivų protą, paklausė ji. – Suvokia, kad norim išgelbėti Stefaną, žino, kur jis yra.

– O taip. Jiems visiškai aišku, kad mėginsim patekti į Tamsos Matmenį. Bet pro kuriuos vartus? Ir kada? Jei mus pames iš akių, mums liks nerimauti tik dėl Stefano ir kalėjimo sargybinių.

Metas apsidairė.

– Kiek tų vartų yra?

– Tūkstančiai. Visur, kur tik susikerta trys linijos, gali būti vartai. Bet nuo tada, kai europiečiai iš namų išvijo Amerikos čiabuvius, daugelis vartų nebenaudojami ir neprižiūrimi kaip senais laikais. – Deimonas gūžtelėjo.

Elenai iš jaudulio ir nerimo dilgsėjo kūną.

– Tai kodėl mums paprasčiausiai nesusiradus artimiausių vartų ir nėjus pro juos?

– Kad paskui visą kelią iki kalėjimo tektų keliauti po žeme? Klausyk, tu ničnieko nesupranti. Visų pirma, jei norite pereiti pro vartus, jums reikės manęs – ir vis tiek tai nebus malonu.

– Kam nemalonu? Mums ar tau? – niūriai paklausė Metas.

Deimonas ilgai žiūrėjo į jį tuščiu žvilgsniu.

– Jei mėgintum pereiti vienas, tai ilgai netruktų, nors būtų išties nemalonu. Su manim irgi nebus malonu, bet man tai įprasta. O keliauti požemiais kelias dienas – na, galų gale patys pamatysit, – keistai šypsodamasis pasakė Deimonas. – Be to, užtruktume nepalyginti ilgiau nei eidami pro pagrindinius vartus.

– Kodėl? – pasidomėjo Metas, kaip visada mėgstantis užduoti klausimus, į kuriuos Elena nėmaž nenorėjo išgirsti atsakymų.

– Nes tektų brautis per džiungles, kur pati mažiausia blogybė yra nuo medžių krintančios pusantro metro ilgio siurbėlės, arba traukti per dykynę, kurioje tave gali pastebėti kiekvienas priešas – o priešai yra visi.

Stojo tyla; Elena įtemptai mąstė. Deimonas kalba rimtai. Tikrai ten nesiveržia, o juk jį ne taip lengva išgąsdinti. Jis mėgsta kautis. Be to, jiems nevalia gaišti...

– Gerai, – iš lėto pasakė Elena. – Darysim, kaip sakai.

Abu vaikinai vėl iškart ištiesė rankas prie vairuotojo durelių rankenos.

– Paklausykit, – nežiūrėdama nė į vieną kreipėsi Elena. – Aš vairuosiu savo jaguarą iki artimiausio miesto. Bet pirmiausia įsėsiu į jį ir persirengsiu padoriais drabužiais, gal net porą minučių numigsiu. Metas susiras upelį ar ką nors panašaus, kad nusipraustų. Paskui nuvažiuosiu į miestelį, kur galima papusryčiauti. O tada...

– ...vėl prasidės peštynės, – už ją baigė sakinį Deimonas. – Mieloji, tu taip ir padarysi. Susitiksim tavo pasirinktoj skylėj.

Elena linktelėjo.

– Tu tikrai mus susirasi? Aš labai stengiuosi paslėpti savo aurą.

– Klausyk, ugniagesių raudonumo jaguaras kiekviename nusususiame miesteliūkštyje, kokį tik rasi pakeliui, pastebimas ne prasčiau už ateivių erdvėlaivį, – patikino Deimonas.

– Kodėl gi jam paprasčiausiai nevažiavus... – Meto balsas nutilo. Kad ir kaip įsiskaudinęs ant Deimono, dažniausiai pamiršdavo, kad šis yra vampyras. – Tai ketini pirmiausia palėkėti ir susirasti kokią nors merginą, traukiančią į vasaros mokyklą? – Mėlynos Meto akys, regis, patamsėjo. – Tada pulti ant jos, nusinešti kur nors, kad niekas negirdėtų jos klyksmų, atlošti jai galvą ir suleisti dantis į gerklę.

Gana ilgai tvyrojo tyla. Paskui Deimonas, mažumėlę įsižeidęs, atsakė:

– Visai ne.

– Bet juk jūs, vampyrai, taip elgiatės. Taip padarei man.

Elena pajuto, kad būtina ryžtingai įsikišti.

– Metai, tai padarė Šiničis, o ne Deimonas. Pats žinai. – Ji švelniai suėmė Metą už žastų ir atgręžė į save.

Šis ilgai stovėjo nudūręs žvilgsnį. Elena buvo bepradedanti baimintis, kad nesusišnekės. Bet po kurio laiko vaikinas pakėlė galvą, kad ji galėtų pažvelgti jam į akis.

– Gerai jau, – tyliai pratarė jis. – Sutinku. Ir vis dėlto pati žinai, kad jis lekia gerti žmonių kraujo.

– Savanorių donorų! – sušuko Deimonas; jo klausa buvo itin gera.

Metas vėl pratrūko:

– Nes tu juos priverti norėti! Užhipnotizuoji...

– Ne, neužhipnotizuoju.

– ...arba paveiki, o gal dar ką nors padarai. Kaip tau patiktų...

Elena Metui už nugaros įnirtingai mosikavo Deimonui, lyg gindama viščiukų pulką. Deimonas iš pradžių tik kilstelėjo antakį, bet paskui, grakščiai gūžtelėjęs pečiais, pakluso, jo kūnas išskydo, įgavo varno pavidalą ir netrukus virto taškeliu tekančios saulės fone.

– Klausyk, – tyliai kreipėsi Elena, – gal galėtum atsikratyti tos lazdos? Nuo jos Deimoną ištinka baisi paranoja.

Metas žiūrėjo bet kur, tik ne į Eleną, kol galiausiai linktelėjo.

– Numesiu, kai lipsiu nuo kalvos, eidamas praustis, – pažadėjo jis, niūriai žvelgdamas į savo purvinas kojas. – O tu, – pridūrė, – lipsi į automobilį ir pamėginsi numigti. Rodos, tau to reikia.

– Pažadink mane po poros valandų.

Elena nė nenutuokė, kad po poros valandų neapsakomai gailėsis to prašiusi.