L Smith - Šešėlių sielos. Vampyrės dienoraštis

Nieko gero nelėmė ir tai, kad Deimonas prieš ją nenaudojo įtaigos, bet pats užmezgė grįžtamąjį ryšį, įsitraukė į žaidimą gal net labiau už Eleną, nes jam nebuvo jokių užtvarų. Elenos užtvaros irgi iro, tirpo. Ji nebegalėjo dorai mąstyti. Deimonas spoksojo į ją su nuostaba, nutaisęs tokį veidą, kokį ji buvo pratusi matyti – tik neprisiminė, kur.

Elena prarado gebėjimą samprotauti. Ji tik maudėsi šiltame švytėjime – šis reiškė, kad ji saugoma, palaikoma, mylima ir globojama taip labai, kad pasijuto sukrėsta iki širdies gelmių.

Jei jau Elena dovanodavo, tai dovanodavo save visą. Veik nesąmoningai ji atsilošė, atidengė gerklę ir užsimerkė.

Deimonas švelniai pakreipė jai galvą ir, prilaikydamas ranka, pabučiavo.

3

Laikas sustojo. Elena susigaudė instinktyviai čiuopianti mintis to, kuris taip saldžiai ją pabučiavo. Bučinius ji deramai įvertino tik po mirties, kai tapo dvasia, o paskui buvo sugrąžinta į žemę su aura, atskleidžiančia slaptas kitų žmonių mintis, žodžius, netgi jausmus ir pačią sielą. Ji tarytum įgijo naują nuostabią juslę. Jei šitaip glaudžiai susijungdavo dvi auros, sielos tarsi apsinuogindavo viena prieš kitą.

Elena veik nesąmoningai išplėtė savo aurą ir sutiko kitą širdį. Nustebo, kad toji širdis atšoko nuo jos. Tai atrodė neteisinga. Elenai pavyko sugriebti tik jos dalelę, paskui širdis pasislėpė už didžiulio kieto akmens, savo duobėtu, apanglėjusiu paviršiumi primenančio kadaise jos matytą meteorito nuotrauką. Jai liko tik svarbiausios smegenų funkcijos ir... mažas berniukas, už riešų ir kulkšnių prirakintas prie uolos.

Elena pasijuto sukrėsta. Kad ir ką matė, suprato, jog tai tik metafora, ir nevalia per greitai spręsti, ką ji reiškia. Jos regimi vaizdai yra nuogos Deimono sielos simboliai tokiu pavidalu, kokį ji galėtų perprasti ir paaiškinti, jei tik pažvelgtų reikiamu kampu.

Intuityviai juto reginti kai ką svarbaus. Ji patyrė kvapą gniaužiantį džiaugsmą ir svaiginantį sielų susiliejimo malonumą. Elenai įgimti meilė ir rūpestis skatino pamėginti bendrauti.

„Ar tau šalta?“ – paklausė ji mažylio; grandinės buvo ganėtinai ilgos, kad jis galėtų rankomis stipriai apglėbti pritrauktus kelius. Mažylis vilkėjo juodais skarmalais.

Berniukas tyliai linktelėjo. Visas jo veidas, regis, buvo vien didelės tamsios akys.

„Kur tu gyveni? – nepasitikėdama savimi paklausė Elena; ji svarstė, kaip sušildyti vaikutį. – Juk ne jame ?“ – Ji mostelėjo į milžinišką riedulį.

Vaikas vėl linktelėjo.

„Ten šilčiau, bet jis manęs nebeįsileidžia.“

„Jis? – Elena vis dairėsi Šiničio, piktosios lapės-dvasios, pėdsakų. – Brangusis, kas tas jis?“

Ji jau klūpojo, apkabinusi į ledą sušalusį vaikelį; nuo geležies sklindantis šaltis stingdė ir ją pačią.

„Deimonas“, – sušnabždėjo mažasis skarmalius. Berniukas tik dabar atitraukė nuo jos akis ir baugščiai apsižvalgė.

„Tai padarė Deimonas ?“ – Elena pradėjo klausti garsiai, bet baigė tyliai, kaip berniuko šnabždesys.

Vaikas maldaujamai pažvelgė į ją ir, apimtas nevilties, švelniais nagučiais kaip kačiukas pabaksnojo per lūpas.

Visa tai tik simboliai, priminė sau Elena. Tu žvelgi į Deimono širdį – į jo sielą.

Ar tikrai? – staiga suabejojo mąstančioji jos dalis. – Argi andai, kai tai darei su kitu, neregėjai jo viduje ištiso pasaulio, meilės peizažų, mėnesėto grožio, liudijančių sveiką, tyrą, nesugadintą sielą? Dabar Elena neprisiminė to asmens vardo, prisiminė tik grožį. Žinojo, kad tokiais simboliais kitam asmeniui atsiskleidžia ir jos pačios siela.

Ne, staiga aiškiai suprato Elena – ji regi ne Deimono sielą. Deimono siela įkalinta milžiniškame, sunkiame uolos luite. Gyvena užspeista tame šlykščiame daikte, ir jis to nori. Lauke likę tik kažkokie seni vaikystės prisiminimai apie ištremtą iš savo sielos berniuką.

„Jei Deimonas tave čia prirakino, tai kas tu toks?“ – tikrindama savo spėjimą iš lėto paklausė Elena, stebeilydamasi į juodut juodutėles vaiko akis, tamsius plaukus, į atpažįstamą, nors ir tokį jauną veidą.

„Aš Deimonas“, – sukuždėjo berniukas; jam aplink lūpas baltavo ratilas.

Galbūt jam skaudu net ir tiek atskleisti, pamanė Elena. Neketino skaudinti šio Deimono vaikystės simbolio. Norėjo, kad jis pajustų tą malonumą ir ramybę, kuriuos juto ji pati. Jei Deimono širdis būtų namai, ji mielai juos sutvarkytų, kiekvieną patalpą pripildytų gėlių ir žvaigždžių šviesos. Jei ji būtų gamtovaizdis, Elena aplink baltą pilnatį nubrėžtų ratilą arba tarp debesų įspraustų vaivorykštę. Bet toji siela pasirodė kaip išbadėjęs vaikelis, prirakintas prie akmens, kurio niekas nepajėgtų suskaldyti, ir Elena panoro jį paguosti ir nuraminti.

Ji apglėbė vaikelį, stipriai patrynė jam rankas ir kojas, priglaudė prie savo dvasinio kūno.

Iš pradžių berniukas jos glėbyje atrodė įsitempęs ir nepatiklus. Bet po kiek laiko, kai nieko baisaus neatsitiko, jis atsipalaidavo, ir Elena pajuto, kaip mažas kūnelis jai ant rankų sušyla, apsunksta, darosi mieguistas. Šį mažylį ji pati neapsakomai troško myluoti ir globoti.

Jau po poros minučių vaikas jos glėbyje užmigo, ir Elenai pasirodė, kad jo lūpose šmėkštelėjo šypsenos šešėlis. Ji glaudė kūnelį ir švelniai sūpavo, šypsodama pati sau. Prisiminė, kaip kažkas ją verkiančią laikydavo glėbyje. Tas kažkas neužmirštas, neužmirštamas, – apie jį pagalvojus, iš liūdesio sugniaužė krūtinę. Jis toks svarbus – žūtbūt reikia prisiminti, kas – dabar, tuojau pat... ir kad ji... ji turi... jį surasti...

Staiga tyki Deimono širdies naktis perplyšo – ją sudraskė garsas, šviesa ir energija, ir net Elena, ne per geriausiai pažįstanti Galią naujokė, suprato, kad tai sukėlė vienintelio vardo prisiminimas.

Stefanas.

O Dieve, ji buvo jį užmiršusi – kelias minutes taip įsijautusi, kad jis buvo visiškai iškritęs jai iš galvos. Kurį laiką neprisiminė visų tų vienišų nakties valandų sielvarto, kai sėdėdama liejo savo liūdesį ir baimę dienoraščiui. Deimonas jai suteikė tokią ramybę ir paguodą, kad ji visiškai užmiršo Stefaną – liovėsi spėliojusi, ką jis šią akimirką galbūt kenčia.

– Ne, ne! – Elena viena grūmėsi tamsoje. – Paleisk... turiu surasti... negaliu patikėti, kad buvau užmiršusi...

– Elena, – Deimono balsas buvo ramus ir švelnus – ar bent bejausmis, – jei taip muistysiesi, tau pavyks išsilaisvinti – o iki žemės toli.

Ji atsimerkė, akmens ir vaikelio vaizdiniai išsisklaidė, išsiblaškė į visas puses kaip baltas pienių pūkų šilkas. Ji kaltinamai pažvelgė į Deimoną.

– Tu... tu...

– Žinoma, – susitvardęs atsiliepė Deimonas. – Versk kaltę man. Kodėl ne? Bet juk aš nepaveikiau tavo minčių, neįkandau tau. Tik pabučiavau. Visa kita atliko tavo Galios; galbūt jos nevaldomos, bet vis tiek nepaprastai įdomios. Atvirai tariant, aš jokiu būdu neketinau taip stipriai įsijausti.

Jo balsas skambėjo nerūpestingai, bet Elenai prieš akis staiga iškilo verkiančio vaiko vaizdas, ir ji susimąstė, ar Deimonas išties toks abejingas, koks atrodo.

Bet juk tai jo ypatybė, tiesa? – staiga karčiai pamanė ji. Jis dovanoja sapnus, fantazijas, malonumus, išliekančius... donorų galvose. Elena žinojo, kad Deimono... medžiojamos merginos ir jaunos moterys garbina jį ir skundžiasi nebent tuo, kad jis per retai jas aplanko.

– Suprantu, – juodviem leidžiantis žemyn, pasakė Elena. – Bet daugiau to neturi būti. Aš galiu bučiuotis tik su vieninteliu žmogumi – su Stefanu.