L Smith - Šešėlių sielos. Vampyrės dienoraštis

Elenai už nugaros pasigirdo žnektelėjimas, neabejotinai reiškiantis, kad Metas pagaliau nušliuožė nuo jaguaro stogo. Jis iškart kibo Deimonui į atlapus.

– Nevadink Elenos mieląja! – užriko jis, paskui pasigręžė į Eleną. – Turbūt Vendė jo naujausia mergina. Be to... be to... žinai, ką jis padarė ? Kaip mane šįryt pažadino? – Metas net drebėjo iš pasipiktinimo.

– Pagriebė ir nutėškė ant mašinos stogo? – spėjo Elena. Su Metu kalbėjo per petį, nes ryto vėjelis buvo priplojęs naktinius jai prie kūno. Nenorėjo, kad dabar Deimonas atsidurtų už nugaros.

– Ne! Tai yra taip! Ir taip, ir ne! Bet... tam jam net neprireikė rankų! Jis padarė šitaip, – Metas mostelėjo ranka, – ir aš iš pradžių nulėkiau į purvyną, o paskui buvau nudrėbtas ant jaguaro. Jis galėjo sulaužyti stoglangį – arba mane ! Ir dabar aš visas purvinas, – apžiūrinėdamas save pasibjaurėjo Metas, lyg jam tai būtų ką tik dingtelėję.

Prabilo Deimonas:

– O kodėl gi aš tave pakėliau ir nutrenkiau? Ką veikei , kad man prireikė padidinti atstumą tarp mūsų?

Metas išraudo iki pat plaukų šaknų. Paprastai ramios jo akys liepsnote liepsnojo.

– Laikiau lazdą, – įžūliai atrėžė jis.

– Lazdą. Tokią, kokios mėtosi pakely? Ar tokią lazdą ?

– Taip, paimtą iš pakelės! – Balsas tebeskambėjo įžūliai.

– Bet paskui jai, regis, nutiko kažkas keista.

Elena nė nepastebėjo, kaip Deimono rankose staiga atsirado labai ilga ir pažiūrėti labai tvirta lazda itin smailiai nudrožtu galu. Tikrų tikriausia kietmedžio lazda, sprendžiant iš išvaizdos, ąžuolinė. Deimonui suglumusia išraiška apžiūrinėjant „lazdą“, Elena atsigręžė į putojantį Metą.

– Metai! – Jos balsas atrodė priekaištingas. Šaltasis vaikinų tarpusavio karas buvo pasiekęs kulminaciją.

– Aš tik pamaniau, – užsispyręs tvirtino Metas, – kad tai visai nebloga mintis. Juk miegu lauke, naktį, ir gali užpulti koks nors kitas vampyras.

Elenai atsisukus raminti Deimono, Metas pratrūko iš naujo.

– Papasakok, kaip iš tikro mane prižadinai! – riaumojo jis. Paskui, nedavęs Deimonui progos prasižioti, pridūrė: – Vos spėjau atsimerkti, o jis ant manęs numetė šitai !

Kažką laikydamas rankoje jis nuklibinkščiavo prie Elenos. Ši, gerokai suglumusi, paėmė iš Meto tą daiktą ir pavartė rankose. Tai pasirodė esąs pieštuko lūžgalis, tik pakeitęs spalvą į tamsiai raudoną.

– Jis numetė šitai ant manęs ir suriko: „Du jau išbraukiau“, – porino Metas. – Nužudė du žmones – ir dar giriasi!

Staiga Elenai praėjo noras laikyti pieštuką.

– Deimonai! – išties nuliūdusi sušuko ji, mėgindama ką nors įžiūrėti bejausmiame jo veide. – Deimonai... tu... ne...

– Elena, nemaldauk jo. Mes turim reikalą su...

– Jei kas nors leistų man įsiterpti, – Deimonas atrodė rimtai susierzinęs, – gal derėtų paminėti, kad mane, nespėjusį nieko paaiškinti apie pieštuką, kažkas pamėgino vietoj nudurti, net neišlįsdamas iš savo miegmaišio. Noriu pasakyti, kad tai buvo ne žmonės. Tai buvo vampyrai, samdomi žudikai, tikri galiūnai – apsėsti Šiničio malachų. Be to, jie sekė mūsų pėdomis. Nusigavo net iki Voreno apygardos Kentukio valstijoje, tikriausiai išsiklausinėję apie automobilį. Mums būtinai reikia jo atsikratyti.

– Ne! – išsigandęs sušuko Metas. – Šita mašina... šita mašina Stefanui ir Elenai daug ką reiškia.

– Ši mašina tau pačiam daug ką reiškia, – pataisė Deimonas. – Dar noriu pabrėžti: man savo ferarį teko palikti griovyje, kad į šią mažą ekspediciją galėtume paimti tave.

Elena pakėlė ranką. Nebenorėjo nieko girdėti. Automobilis jai tikrai patiko. Jis buvo didelis, ryškiai raudonas, prabangus ir greitas. Išreiškė tai, ką juodu su Stefanu jautė vienas kitam – tądien, kai šventė savo naujo, bendro gyvenimo pradžią, ir šis nupirko jį Elenai. Vien pažvelgusi į automobilį Elena prisimindavo tą dieną, Stefano rankos svorį ant savo peties, kaip jis žvelgė į ją, o ji į jį, kaip išdykėliškai spindėjo žalios Stefano akys, kaip jis džiūgavo padovanojęs tai, ko ji troško.

Savo gėdai ir pykčiui, Elena pasijuto virpanti, sklidinomis ašarų akimis.

– Matai? – Metas dėbtelėjo į Deimoną. – Tu ją pravirkdei.

– Aš pravirkdžiau? Juk ne aš paminėjau savo išėjusį brangųjį jaunėlį brolį, – mandagiai pasiteisino Deimonas.

– Baikit! Tuoj pat! Abudu! – užriko Elena, mėgindama susitvardyti. – Ir, jei neprieštaraujat, nenoriu laikyti šito pieštuko, – pridūrė atkišdama ranką.

Deimonui paėmus pieštuką, ji nusišluostė rankas į naktinius, jausdamasi mažumėlę apkvaitusi. Tada prisiminė juos sekančius vampyrus ir suvirpėjo.

Staiga, Elenai susiūbavus, ją apglėbė šilta, stipri ranka, ir Deimono balsas visai čia pat ištarė:

– Jai reikia gryno oro, ir aš jo duosiu.

Staiga Elena pasijuto besvorė, laikoma Deimono ant rankų ir kylanti.

– Deimonai, gal galėtum mane nuleisti?

– Dabar pat, mieloji? Mes aukštokai pakilę...

Elena nesiliovė ginčijusis su Deimonu, nors matė, kad jis nekreipia į ją dėmesio. Vėsus ryto oras išties truputį prablaivė, bet netrukus ji ėmė drebėti.

Pamėgino suimti save į rankas – nepavyko. Elenos nuostabai, Deimonas rimtu veidu pažvelgė į ją ir sujudėjo lyg ketindamas nusivilkti striukę. Ji skubiai šūktelėjo:

– Ne, ne – tu tik važiuok – noriu pasakyti, skrisk, o aš laikysiuos.

– Ir saugokis pažeme skrendančių kirų, – iškilmingai perspėjo Deimonas, šypsodamasis lūpų kampučiu.

Elena, bijodama nusijuokti, nusigręžė.

– Tai kada gi išmokai kilnoti ir mėtyti žmones ant automobilių? – pasidomėjo ji.

– Ak, visai neseniai. Panašu į skraidymą – tai iššūkis. O aš, kaip žinai, mėgstu iššūkius.

Deimonas žiūrėjo į ją iš viršaus šelmišku žvilgsniu, jo akys buvo juodos, o blakstienos tokios ilgos, kad vaikinui tarsi nederamos. Elena jautėsi lengvutė it pienės pūkelis, šiek tiek apsvaigusi, vos ne įkaušusi.

Pasidarė daug šilčiau – ji suprato, kad Deimonas ją apgaubė šilta savo aura. Tai apėmė ne tik išorinę šilumą, bet ir svaiginantį susižavėjimą, šis kilo jam žiūrint į ją, į jos akis, veidą, plaukus, plevenančius aplink pečius lyg besvoris debesis. Elena nejučia raustelėjo, ir tas rausvumas labai tiko blyškiai jos odai.

Toji Deimono šiluma ir žavėjimasis ne tik privertė ją parausti, bet ir savaime sukėlė emocinę reakciją – Elena pajuto dėkingumą, kad jis tai padarė ir ja žavisi. Ir pati nejučia ėmė žavėtis Deimonu. Šiąnakt jis išgelbėjo jai gyvybę – jei tik ji ką nors nutuokė apie Šiničio malachų apsėstus vampyrus, apsigimusius žudikus. Ji nė neįsivaizdavo, ką tokios būtybės būtų jai padariusios, ir net nenorėjo įsivaizduoti. Tik džiaugėsi, kad Deimonui ganėjo sumanumo ir, deja, žiaurumo jiems sudoroti, kol nepasiekė Elenos.

Turėtum būti aklas arba visiškai kvailas, kad nesuvoktum, koks Deimonas gražus. Po dviejų mirčių šis grožis jos neveikė taip, kaip daugelio merginų, bet vis dėlto krito į akis – nesvarbu, ar Deimonas būdavo susimąstęs, ar šypsodavosi ta reta, nuoširdžia vien Elenai skirta šypsena.

Bloga buvo tik tai, kad jis yra vampyras, taigi geba skaityti mintis, ypač kai Elena taip arti, o jųdviejų auros susiliejusios. Deimoną džiugino, kad Elena juo žavisi; užsimezgė lyg koks grįžtamasis ryšys. Nespėjusi susikaupti, ji ėmė tirpte tirpti, besvoris kūnas pasunkėjo ir nugrimzdo į Deimono rankas.