L Smith - Šešėlių sielos. Vampyrės dienoraštis

Jei nebūčiau įkalbėjusi Meto bėgti, užuot stojus prieš Karolinos kaltinimus, Forbesai būtų jį nulinčiavę. Mane deginte degina tūžmastis – ne šiaip pyktis ir nuoskauda dėl Meto, o įniršis ir jausmas, kad Karolina užtraukė gėdą visoms merginoms. Nes dauguma merginų nėra patologiškos melagės ir apie vaikiną šitaip nekalbėtų.

Elena nutilo, žvilgtelėjo į savo rankas, tada pridūrė:

– Kartais, kai įsiuntu ant Karolinos, ant stalo ima drebėti puodukai ir riedėti pieštukai. Deimonas sako, kad tai sukelia mano aura, mano gyvybinės galios, kad grįžus iš pomirtinio gyvenimo visa vyksta kitaip. Svarbiausia, tie, kurie geria mano kraują, tampa neįtikimai stiprūs.

Stefanas buvo toks stiprus, kad lapės-demonai jo niekaip nebūtų sučiupę, jei iš pat pradžių nebūtų apgavęs Deimonas. Įveikti jį pavyko tik nusilpusį, atskirtą geležinėmis grotomis. Su geležimi Tamsos būtybėms prasti reikalai, be to, vampyrams reikia bent kartą per dieną pasimaitinti, antraip jie nusilpsta. Manau – ne, esu tikra, – kad tuo buvo pasinaudota.

Todėl nesiliauju galvojusi, kaip šią akimirką jaučiasi Stefanas. Nevalia ir per daug būgštauti ar niršti – tada nebegalėčiau valdyti savo auros. Deimonas man parodė, kaip nuslėpti didumą auros, kad atrodyčiau kaip paprasta žmonių mergina. Mano aura vis vien graži, šviesiai auksinė, bet nebėra švyturys tokioms būtybėms kaip vampyrai.

Nes mano kraujas – o gal ir mano aura – dar kai kuo ypatingi. Jie... ką gi, šiomis aplinkybėmis galiu sakyti visa, ką tik noriu, tiesa? Šiuo metu mano aura sukelia vampyrams geismą... kaip žmonių vaikinams. Supranti, jiems norisi ne tik man įkąsti. Jie trokšta bučiuotis ir visa kita. Taigi pajutę tą aurą ima mane vaikytis. Tarsi pasaulis būtu pilnas bičių, o aš – vienintelė gėlė.

Dėl to turiu mokytis ją slėpti. Jei aura vos matyti, galiu apsimesti paprasta mergina, neatrodau kaip miręs ir prisikėlęs žmogus. Tik sunku visą laiką prisiminti, kad privalau ją slėpti; jei užsimirštu ir tenka ją staiga įtraukti, smarkokai skauda!

Kartais užsinoriu... tai visiškai slapta, gerai? Prakeikiu tave, Deimonai, jei klausysiesi šito. Kartais užsinoriu, kad Stefanas man įkąstų. Tai sumažina įtampą ir gerai nuteikia. Kandant vampyrui, skauda tik tada, kai priešiniesi arba kai jis siekia, kad tau skaudėtų. Kitomis aplinkybėmis tai malonu – be to, gauni prisiliesti prie kandančiojo minčių ir... ak, aš taip siaubingai pasiilgau Stefano!

Elena jau virpėjo. Kad ir kaip stengėsi nutildyti savo vaizduotę, nesiliovė galvojusi, ką pagrobėjai gali padaryti Stefanui. Nuliūdusi vėl pasiėmė mobilųjį, ir ant jo krito ašaros.

– Negaliu leisti sau spėlioti, ką jie jam daro, nes išties imu kraustytis iš proto. Tampu paklaikusiu, drebančiu, nenaudingu padaru, norinčiu nepaliaujamai klykti ir niekada nenutilti. Turiu kiekvieną akimirksnį kovoti su savim, kad negalvočiau apie jį. Nes jam padės tik rami, šaltakraujė Elena, turinti A, B ir C planus. Kai jis bus saugus mano glėbyje, galėsiu sau leisti drebėti ir verkti – ir klykti.

Elena nutilo, atrėmė galvą į keleivio sėdynės atlošą ir vos nenusijuokė. Balsas nuo kalbėjimo prikimo.

– Jau pavargau. Bet turiu A planą. Reikia iš Deimono daugiau išpešti apie tą vietą, kur link keliaujam, Tamsos Matmenį ir visa, ką jis žino apie dvi Misao pateiktas nuorodas, kur rasti raktus nuo Stefano vienutės.

Regis... regis, to išvis dar neminėjau. Raktas, lapių raktas Stefano kalėjimui atrakinti, yra padalytas į dvi dalis, jos paslėptos dviejose skirtingose vietose. Misao probėgšmais užsiminė, kur tai yra, šaipydamasi, kad tas vietas menkai tepažįstu. Nė nesapnavo, kad aš iš tikrųjų pereisiu į Tamsos Matmenį; ji tik maivėsi. Bet nuorodas aš prisimenu, jos buvo tokios: viena rakto pusė paslėpta Sidabrinės Lakštingalos instrumente, o kita užkasta Gėliaveidės pokylių salėje.

Reikia pasiklausti, ar Deimonas apie tai ką nors nutuokia. Nes perėjus į Tamsos Matmenį, ko gero, teks įsiskverbti į žmonių namus ir kitas vietas. Juk jei nori surasti pokylių salę, geriausia, kad tave pakviestų į pokylį, tiesa? Lengva pasakyti, sunku padaryti, bet aš pasistengsiu, ir man pavyks. Tai paprasta.

Elena ryžtingai pakėlė galvą ir nutilo, paskui ėmė kalbėti pašnibždomis.

– Gali patikėti? Ką tik apsidairiau ir danguje pamačiau blyškius aušros dryžius: šviesiai žalią, blausiai oranžinį ir žydrą... Prašnekėjau visą naktį. Dabar taip tyku. Ką tik pasirodė saulės spindulėlis...

Kas tai, po galais? Kažkas BUMBTELĖJO į jaguaro stogą. Išties labai garsiai.

Elena išjungė mobiliojo diktofoną. Jau ir taip buvo baugu, o dabar šitoks triukšmas – ir dar kažkas krebždena į stogą...

Reikia kuo greičiau nešdintis iš mašinos.

2

Elena šoko nuo užpakalinės jaguaro sėdynės ir pabėgėjusi toliau nuo automobilio atsigręžė pažiūrėti, kas nukrito ant stogo.

Buvo žnektelėta Meto. Dabar jis, gulėdamas ant nugaros, kaip tik bandė keltis.

– Metai – Dieve mano! Ar tu sveikas? Nesužeistas? – klausinėjo Elena, Metui sielvartingai šūkčiojant:

– Elena – Dieve mano! Ar jaguaras sveikas? Nesugadintas?

– Metai, gal išprotėjai ? Susitrenkei galvą?

– Neliko įbrėžimų? Stoglangis tebėra?

– Jokių įbrėžimų. Stoglangis savo vietoj.

Elena nė nenutuokė, ar stoglangis veikia, tik suvokė, kad Metas kliedi, pametęs galvą. Jis bandė nusirabždinti neištepdamas jaguaro, bet tai jį gerokai varžė, mat buvo išsipurvinęs kojas ir pėdas. Nusiropšti nuo automobilio, nesinaudojant kojomis, pasirodė ne taip lengva.

Elena tuo metu žvalgėsi. Kadaise ji pati kriste nukrito iš dangaus, bet pirmiau pusę metų buvo mirusi ir dribtelėjo nuoga. Metas neatitiko nė vienos iš šių sąlygų. Taigi Elenai dingtelėjo kasdieniškesnis paaiškinimas.

O štai ir jis pats, atsirėmęs į geltonmedį, stebi sceną su šelmiška šypsenėle veide.

Deimonas.

Smulkesnio sudėjimo, ne toks aukštas kaip Stefanas, bet supamas nenusakomos grėsmės auros; toks įspūdis turėjo pagrindą. Deimonas kaip visada buvo nepriekaištingai apsirengęs: juodais Armani džinsais, juodais marškiniais, juoda odine striuke ir juodais auliniais batais – viskas derėjo prie tamsių, vėjo nerūpestingai išdraikytų plaukų ir juodų akių.

Tik dabar Elena apsižiūrėjo vilkinti ilgus baltus naktinius – buvo juos pasiėmusi, nes manė, kad stovyklaujant, jei prireiks, galės po jais persirengti. Bėda ta, kad paprastai ji persirengdavo auštant, o šįryt buvo užsiėmusi, rašė dienoraštį. Staiga suprato, kad toks apdaras ne per labiausiai tinka ankstyvo ryto kovai su Deimonu. Naktiniai buvo neploni, veikiau flaneliniai nei nailoniniai, bet nėriniuoti , ypač aplink kaklą. O vampyrui, pasak Deimono, nėriniai aplink dailų kaklą – tai tas pat kaip raudona skraistė siautėjančiam buliui.

Elena susinėrė ant krūtinės rankas. Pasistengė deramai paslėpti aurą.

– Tu panaši į Vendę. – Deimono šypsena buvo šelmiška, spindinti ir neabejotinai susižavėjusi. Jis meilikaujamai pakreipė galvą.

Elenai meilikavimų nereikėjo.

– Kokią dar Vendę? – paklausė ji ir iškart prisiminė mergaitės iš „Piterio Peno“ vardą. Nemačiom susigūžė. Elena niekada nestokojo sąmojo. Bėda ta, kad Deimonas buvo dar sąmojingesnis.

– Na, Vendę... Darling, 1 – Deimono balsas glostė kaip glamonė.

1 Mieloji ( angl. ). Čia ir toliau vertėjos pastabos.

Elena viduje virptelėjo. Deimonas pasižadėjo nenaudoti prieš ją įtaigos, – telepatinių galių, – kad aptemdytų ar paveiktų jos protą. Bet kartais galėdavai manyti, kad iki to siaubingai mažai trūksta. Taip, jis, be abejo, kaltas, nusprendė Elena. Jos jausmai jam... na, grynai seseriški. Bet Deimonas niekada nepasiduoda, kad ir kiek ji jo kratytųsi.