L Smith - Sutemos. Vampyrės dienoraštis

– Dabar ji tave bet kur pažins, – Stefanas paaiškino Mereditei. – Ne tik veidą, bet… na, ir tavo esybę. Turėjau iš pradžių paminėti, bet iki šiol buvau vienintelis, su kuriuo ji „susipažino“, todėl nesusiprotėjau…

– Turėjai susiprotėti! – Karolina slampinėjo po kambarį kaip tigrė.

– Pasibučiavai su mergaite, na ir kas? – pratrūko Bonė. – Gal manai, kad dabar tau užaugs barzda?

Lyg pasisėmusi jėgų iš konflikto Elena staiga pakilo į orą. Ėmė skraidyti po kambarį tarsi iššauta iš patrankos; greitai sustojus ar sukantis plaukai sutraškėdavo nuo elektros krūvio. Ji du kartus perlėkė kambarį, ir, kai pakibo seno dulkino lango fone, Bonė pamanė: O, Dieve! Turime surasti jai drabužių! Pažvelgusi į Mereditę suprato, kad ši galvoja tą patį. Taip, reikia atnešti Elenai drabužių – ypač apatinių.

Bonei droviai artinantis prie Elenos, lyg dar niekada nebūtų bučiavusis, Karolina prapliupo:

– Tu niekada nesiliausi! – Ji bemaž spiegė. – Kas tau atsitiko? Visai nebeturi sąžinės?

Deja, Bonei su Meredite tai sukėlė dar vieną nesulaikomą juoko priepuolį. Netgi Stefanas ūmiai nusigręžė, jo mandagumas viešniai neabejotinai patyrė išbandymą.

Ne šiaip viešniai, pamanė Bonė, bet merginai, su kuria jie buvo ganėtinai artimi – kaip Karolina, vos tik jį pasičiupusi, visai nesidrovėdama pasakojo žmonėms. Tiek, kiek vampyrai gali būti artimi, prisiminė Bonė, taigi – nevisiškai artimi. Dalijimasis krauju kažkaip atstoja… na, seksą. Bet Karolina gyrėsi ne juo vienu. Ji tikra bjaurybė.

Bonė dirstelėjo į Eleną ir pamatė, kad ši stebi Karoliną keista veido išraiška. Ne su baime, veikiau smarkiai būgštaudama dėl jos.

– Viskas gerai? – pakuždom paklausė Bonė.

Jos nuostabai, Elena linktelėjo, tada pažvelgė į Karoliną ir papurtė galvą. Įdėmiai nužiūrėjo merginą nuo galvos iki kojų taip, kaip sutrikęs gydytojas apžiūrinėja labai ligotą pacientą.

Paskui ištiesusi ranką nusklendė prie Karolinos.

Karolina atšoko, tarsi jai būtų šlykštu prisiliesti prie Elenos. Ne, ne šlykštu, suprato Bonė, o baisu.

– Iš kur man žinoti, ką ji dar sumanys? – išrėžė Karolina, bet Bonė suvokė, kad tikroji jos baimės priežastis slypi ne čia. Kas gi vyksta, nusistebėjo ji. Elena nuogąstauja dėl Karolinos, o Karolina bijo Elenos. Kas iš to išeina?

Nuo antgamtinių pojūčių Bonei pašiurpo oda. Karoliną užvaldęs blogis , su tokiu blogiu Bonė ligi šiol nebuvo susidūrusi. Oras… jis, rodės, tirštėjo, tarsi tvenktųsi audra.

Karolina ūmiai nusigręžė nuo Elenos. Užlindo už kėdės.

– Tik neprileiskit šitos išsigimėlės prie manęs, gerai? Ir tegu ji daugiau manęs neliečia… – aiškino Karolina, bet Mereditė vienu žodžiu ją nutildė.

– Ką pasakei? – dėbsodama paklausė Karolina.

5

Važinėdamasis be tikslo Deimonas pamatė merginą.

Ji viena pėdino šalikele, rusvi plaukai draikėsi vėjyje, rankose turėjo sunkius nešulius.

Deimonas išsyk tapo riteriškas. Sustabdė automobilį, palaukė, kol mergina jį prisivys – che gambe (kokios kojos)! – tada iššoko ir atidarė keleivio dureles.

Paaiškėjo, kad jos vardas Damarisė.

Po akimirkos feraris vėl dūmė keliu taip greitai, kad rusvi Damarisės plaukai plevėsavo kaip vėliava. Ji buvo jauna moteris, vertinanti ekstazę sukeliančius komplimentus, kuriais Deimonas švaistėsi visą dieną – ir puiku, pasidžiaugė jis, nes vaizduotė jau buvo beveik išsekusi.

Vis dėlto nereikėjo vaizduotės norint pagirti šią mielą būtybę raudono aukso spalvos plaukais ir švaria, pieno baltumo oda. Deimonas nutarė, kad ji nekels rūpesčių, todėl nusprendė ją pasilikti pernakt.

Veni, vidi, vici, pamanė Deimonas ir klastingai šyptelėjo žiūrėdamas į tolį. Tada pasitaisė – na, gal dar nenugalėjau, bet statyčiau ferarį, kad nugalėsiu.

Jie sustojo apžvalgos aikštelėje. Kai Damarisė pasilenkė pakelti iškritusios rankinės, Deimonas pamatė jos sprandą su įstabiai plonyčiais rusvais plaukeliais ant baltos odos.

Negalvodamas ją pabučiavo, oda buvo švelni it kūdikio ir šilta. Nehipnotizavo jos, susidomėjęs laukė, ar gaus antausį, bet mergina tik atsitiesė, kelis kartus trūkčiojamai įkvėpė, paskui leidosi apkabinama. Bučiuojama virpėjo, kaito, tuo pat metu dvejojo, tamsiai mėlynos akys maldavo ir drauge prieštaravo.

– Aš… nereikėjo tau leisti to daryti. Daugiau neleisiu. Noriu grįžti namo.

Deimonas išsišiepė. Ferario nepraloš.

Visiškas Damarisės atsidavimas bus ypač malonus, mąstė jis, važiuodamas toliau. Jei viskas klostysis taip pat sėkmingai kaip iki šiol, galbūt galės ją pasilikti kelias dienas ar netgi perkeisti.

Bet jį trikdė nepaaiškinamas nerimas širdyje. Žinoma, tai dėl Elenos. Šiandien buvo taip arti jos, bet nedrįso pareikalauti, kad jį įleistų, baiminosi nesusitvardysiąs. Baiminosi įskaudinsiąs Eleną, susijaudinęs galvojo Deimonas. Stefanas teisus – šiandien jam kažkas negerai.

Deimonas jautėsi nusivylęs kaip niekad gyvenime. Reikėjo sugrūsti brolio veidą į purvą, nusukti jam sprandą kaip gaidžiui, paskui užlipti tais siaurais aplūžusiais laiptais ir pasiimti Eleną, laisva valia ar per prievartą. Nepadarė to dėl paiko sentimentalumo, baimindamasis klyksmo, kai pakeltų tą nuostabų smakrą ir suleistų pailgėjusias maudžiančias iltis į baltą kaip lelija kaklą.

Automobilyje sklido kažkokie garsai.

– …nemanai? – klausė Damarisė.

Suirzęs ir pernelyg įsigilinęs į fantazijas, kad nagrinėtų, ką iš jos kalbos girdėjo, Deimonas „išjungė“ merginą, ir ji iškart nutilo. Damarisė buvo miela, bet una stomata – kvailiukė. Jos rusvi plaukai plaikstėsi vėjyje, bet žvilgsnis buvo tuščias, vyzdžiai susitraukę ir nejudrūs.

Viskas veltui. Deimonas suirzęs sušnypštė. Jam nebepavyko sugrįžti į svajas; netgi tyloje trukdė įsivaizduojamas Elenos kūkčiojimas.

Bet pavertus ją vampyre liautųsi verkusi, pasiūlė tylus balselis galvoje. Deimonas atlošė galvą, trimis pirštais laikydamas vairą. Kartą jau mėgino paversti Eleną savo tamsos princese – kodėl vėl nepabandžius? Ji priklausytų tik jam, nors tektų atsisakyti jos, mirtingosios, kraujo… Ką gi, šiuo metu jo vis tiek negauna, – priminė balselis. Elena, išblyškusi ir spinduliuojanti vampyrų Galia, plaukai šviesūs, beveik balti, vilkinti juoda suknele. Nuo tokio vaizdo bet kurio vampyro širdis imtų stipriau plakti.

Dabar, kai ji tapo dvasia, Deimonas jos geidė labiau nei kada nors anksčiau. Virtusi vampyre Elena didžiąja dalimi išsaugotų savo prigimtį. Deimonas įsivaizdavo jos šviesą prieš jo tamsą, jos švelnumą prieš jo kietumą, jos odos baltumą jo tvirtose įdegusiose rankose. Jis užčiauptų tą nuostabią burną bučiniais, numaldytų ją…

Ką jis sau galvoja ? Vampyrai nesibučiuoja savo malonumui – juolab su kitais vampyrais. Jiems svarbiausia – kraujas, medžioklė. Bučiniai nereikalingi, nebent užkariauti aukai; iš jų jokios naudos. Tik jausmingi kvailiai, kaip jo brolis, vargsta su tokiais niekais. Vampyrų pora gali dalytis mirtingos aukos krauju, abu vienu metu suleisti dantis, kartu valdyti aukos valią – ir mintimis susivienyti. Taip jie patiria malonumą.

Vis dėlto Deimoną viliojo galimybė bučiuoti Eleną, prievarta ją bučiuoti, jausti, kaip po trumpos dvejonės žūtbūtinis noras ištrūkti staiga dingsta, ir ji pasiduoda.

Gal tikrai kraustausi iš proto, susidomėjęs pagalvojo Deimonas. Kiek prisiminė, jis dar niekada nebuvo išprotėjęs, ir ši mintis savotiškai žavėjo. Jau šimtus metų nejuto tokio jaudulio.