L Smith - Sutemos. Vampyrės dienoraštis

Paskui prasidėjo tikra kankynė – Deimonas prieš jo valią ėmė siurbti kraują. Žmonės sako, kad skauda taip, tarsi iš gyvo kūno būtų plėšiama siela. Tai buvo viena didžiausių Stefano kada nors patirtų kančių, galiausiai ašaros plūstelėjo į akis, ėmė riedėti smilkiniais į tamsius banguotus plaukus.

Be to, vampyras junta baisų pažeminimą, kai kitas vampyras elgiasi su juo kaip su žmogumi, kaip su mėsa. Stefanas rangėsi iš skausmo, iltiniai Deimono dantys smigo į odą kaip peiliai. Širdis daužėsi taip, kad net tvinksėjo ausyse. Ačiū Dievui, kad Elena jo paklausė ir neišėjo iš kambario.

Stefanas jau ėmė svarstyti, ar tik Deimonas iš tikrųjų neišsikraustė iš proto ir nenusprendė jo nužudyti, kai galų gale brolis jį paleido ir stumtelėjo taip, kad vargšelis neteko pusiausvyros. Stefanas pargriuvo – pakėlęs akis išvydo virš jo stovintį Deimoną. Vaikinas prispaudė pirštus prie kruvinos žaizdos.

– O dabar, – šaltai tarė Deimonas, – lipi į viršų ir atneši mano striukę.

Stefanas lėtai atsistojo. Žinojo, kad Deimonas džiūgauja jį pažeminęs. Tvarkingi Stefano drabužiai susiglamžė, aplipo žole ir purvu iš ponios Flauers gėlių lysvės. Jis kiek galėjo apsivalė viena ranka, kitą tebelaikė prispaudęs prie kaklo.

– Ko gi tyli? – stovėdamas prie ferario, prisimerkęs ir iš malonumo laižydamasis lūpas tyčiojosi Deimonas. – Neatsikerti? Nė žodžiu? Manau, reikėtų dažniau tave pamokyti.

Stefanui buvo sunku judėti. Ką gi, šito ir buvo galima tikėtis, pamanė jis, sukdamas prie pensiono. Tada apstulbęs sustojo.

Persisvėrusi pro jo kambario langą Elena laikė Deimono striukę. Jos veido išraiška buvo labai rimta, taigi galima spėti, kad ji viską matė.

Tai sukrėtė Stefaną, bet Deimoną turbūt dar labiau.

Elena apsuko striukę ratu ir tėškė Deimonui po kojomis.

Stefano nuostabai, Deimonas išblyško. Paėmė drabužį pirštų galais, lyg baimindamasis prisiliesti. Nenuleisdamas nuo Elenos akių įsėdo į automobilį.

– Viso, Deimonai. Ne ypač maloniai pasikalbėjome…

Spoksodamas priešais save tarsi diržo gavęs neklaužada vaikas, Deimonas pasuko degimo raktelį.

– Duok man ramybę, – tyliu, bejausmiu balsu pratarė.

Išvažiavo gaubiamas dulkių ir žvyro debesies.

Kai Stefanas įėjęs uždarė kambario duris, Elenos akys buvo neberamios. Jos taip žėrėjo, kad Stefanas net stabtelėjo.

Jis tave įskaudino.

– Deimonas skaudina visus. Toks jau jis yra. Bet šiandien jis labai keistas. Nesuprantu, kas nutiko, ir šią akimirką man tai nerūpi. Bet tu jau dėlioji sakinius!

Jis… Elena nutilo. Pirmą kartą nuo tada, kai prisikėlė laukymėje, ant jos kaktos įsirėžė raukšlė. Ji nesusigaudė. Nerado tinkamų žodžių. Jame kažkas auga. Tarytum… dega šalta ugnis, tamsi šviesa, galiausiai ištarė ji. Bet slapta. Ugnis, kuri veržiasi iš vidaus į išorę.

Stefanas mėgino suprasti, ką tai galėtų reikšti, bet nepavyko. Tebesijautė pažemintas, kad Elena viską matė.

– Aš tik žinau, kad jis prisisiurbė mano kraujo. Ir dar pusės miestelio merginų.

Elena užsimerkė ir pakraipė galvą. Tada, tarsi nusprendusi rūpintis kitkuo, paplekšnojo lovą greta savęs.

Eikš, pakėlusi akis tvirtai pakvietė. Auksiniai taškeliai jos akyse ryškiai spindėjo. Leisk man… numalšinti… skausmą.

Stefanui iškart nepaklusus, ji ištiesė rankas. Vaikinas žinojo, kad nevalia to daryti, bet jam išties skaudėjo – ypač savigarbą.

Priėjęs prie Elenos pabučiavo ją į plaukus.

3

Vėliau tą pačią dieną Karolina sėdėjo su Metu Hanikatu, Meredite Salez ir Bone Makalou ir klausėsi Stefano pasakojimo per Bonės mobilųjį.

– Geriau ateikit vakare, – aiškino Stefanas Bonei. – Po pietų ji nusnūsta – be to, po poros valandų oras kiek atvės. Sakiau Elenai, kad užeisit, ji taip nekantrauja jus išvysti. Bet atminkit du dalykus. Pirma, ji prisikėlė vos prieš savaitę, ir dar truputį… nesava. Manau, per kelias dienas… viskas susitvarkys, bet dabar niekuo nesistebėkit. Antra, niekam nepasakokit, ką čia matėt. Ničniekam.

– Stefanai Salvatore! – pasipiktino Bonė. – Mes tiek kartu patyrėm! Manai, imsim pliurpti?

– Nepliurpsit, – iš mobiliojo atsklido švelnus Stefano balsas.

Bet Bonė kalbėjo toliau:

– Mes regėjome pavojingus vampyrus, miestelio šmėklą, vaiduoklius, Senuosius, slaptas kriptas, serijines žmogžudystes ir… ir… Deimoną – ar kam nors apie tai prasitarėm? – paklausė ji.

– Atsiprašau, – tarė Stefanas. – Tik norėjau pasakyti, kad Elena bus nesaugi, jei kam nors prasitarsit. Visuose laikraščiuose pasirodys antraštės: MERGINA PRISIKĖLĖ IŠ NUMIRUSIŲJŲ. Ir ką tada darysim?

– Suprantu, – lenkdamasi prie ekranėlio, kad Stefanas matytų, nukirto Mereditė. – Nesijaudink. Mes prisieksim niekam nepasakoti. – Jos tamsios akys nukrypo į Karoliną.

– Norėčiau pasiteirauti, – Stefanas pasitelkė visus Renesanso laikų mandagumo ir riteriškumo mokslus, ypač atsižvelgdamas į tai, kad trys iš keturių jį per telefoną matančių žmonių yra merginos, – ar tikrai turi būdą priversti vykdyti priesaiką?

– O, manau, taip, – maloniai atsakė Mereditė, šįkart žiūrėdama tiesiai Karolinai į akis. Karolina išraudo, bronziniai skruostai ir kaklas tapo raudoni kaip aguona. – Mes duosim priesaiką ir vakare užsuksim.

Bonė kreipėsi į visus:

– Ar norit dar ko nors paklausti?

Metas didžiąją pokalbio dalį tylėjo. Galiausiai papurtė galvą, krestelėjo plaukų kupetą. Tada lyg nesusilaikęs išbėrė:

– Gal galėtume pasišnekėti su Elena? Tik pasisveikinti? Juk praėjo jau visa savaitė. – Jo įdegusi oda besileidžiančios saulės spinduliuose švytėjo beveik kaip Karolinos.

– Verčiau užeikit. Tada patys viską pamatysit. – Stefanas padėjo ragelį.

Jie visi sėdėjo pas Mereditę aplink seną staliuką galiniame kieme.

– Galėtume jiems nunešti valgyti, – pašokusi nuo suolo čiauškėjo Bonė. – Dievas žino, kuo ponia Flauers juos maitina – jei apskritai maitina.

Ji mosikavo rankomis, lyg kviesdama draugus kuo greičiau kilti.

Metas pakluso, bet Mereditė liko sėdėti. Tyliai tarė:

– Mes ką tik pasižadėjom Stefanui. Pirmiausia turim duoti priesaiką. Ir aptarti pasekmes.

– Žinau, galvoji apie mane, – rėžė Karolina. – Kodėl tiesiai šviesiai nepasakai?

– Gerai jau, – sutiko Mereditė, – galvoju apie tave. Kodėl staiga taip susidomėjai Elena? Iš kur mums žinoti, kad nepulsi nešioti gandų po Fels Čerčą?

– Kodėl turėčiau tai daryti?

– Trokšdama dėmesio. Mielai atsidurtum minios vidury ir išklotum pikantiškas smulkmenas.

– Arba iš keršto, – staiga vėl sėsdamasi pridūrė Bonė. – Arba iš pavydo. Arba nuobodžiaudama. Arba…

– Gerai, – nutraukė ją Metas. – Manau, priežasčių pakanka.

– Dar kai kas, – tyliai pasakė Mereditė. – Karolina, kodėl tau taip rūpi ją pamatyti? Nuo to laiko, kai Stefanas atsikraustė į Fels Čerčą, judvi nesutarėt. Leidom pasikalbėti su Stefanu, bet abejojame…

– Juk žinot, kas nutiko prieš savaitę. Kodėl man tai rūpi? Maniau, priežastį jūs ir patys suprasit! – Karolina įbedė spindinčias, žalias kaip katės akis į Mereditę.

Mereditė nutaisė abejingą veidą.

– Gerai jau! – sušuko Karolina. – Elena mane gelbėdama nužudė tą pabaisą. Arba atidavė jį teismui, jei jums labiau patinka. Ji pribaigė tą vampyrą, Klausą. Juk jis mane pagrobė ir… išnaudojo – kaip žaislą, kaskart, kai užsimanydavo kraujo… arba… – Karolinos veidas persikreipė, ji dusdama gaudė orą.