L Smith - Sutemos. Vampyrės dienoraštis

Nebuvo laiko stoviniuoti ir plepėti, kaip jis paprastai darydavo. Žinoma, gurmanui pusę malonumo suteikia laukimas, bet šiuo metu jį spyrė reikalas. Deimonas sutelkė Galias žmogaus mintims valdyti, ir akinamai nusišypsojo Karolinai.

To ir užteko.

Karolina žengė prie jo. Jos lūpos, pravertos klausti, taip ir nesusičiaupė; vyzdžiai staiga išsiplėtė, lyg ji būtų tamsiame kambaryje, paskui susitraukė.

– Aš… aš… – išspaudė ji. – Ooo…

Na štai. Karolina jo. Ir taip lengvai.

Iltys tvinksėjo ir maloniai maudė, švelnus skausmas ragino kirsti staigiai kaip kobrai, suleisti dantis į arteriją. Jis buvo alkanas – ne, išbadėjęs, – kūnas liepsnote liepsnojo geismu prisigerti ligi sočiai. Juk ištuštinus šį indą dar liks apsčiai kitų.

Atsargiai, neatitraukdamas akių nuo Karolinos, Deimonas kilstelėjo jos galvą, kad būtų matyti kaklas – duobutėje tvinksėjo saldus kraujas. Širdies plakimas, viliojantis tiršto, sodraus, saldaus kraujo kvapas po pat oda užvaldė Deimono jusles. Apsisuko galva. Jis dar niekada taip nesijaudino, taip netroško…

Tas troškimas ir privertė susimąstyti. Juk viena mergina ne geresnė už kitą, tiesa? Kas šįkart kitaip? Kas jam atsitiko ?

Ir tada Deimonui toptelėjo.

Ačiū, tuoj atgausiu sveiką protą.

Staiga Deimono protas tapo šaltas kaip ledas; apėmę stiprūs jausmai akimirksniu išnyko. Jis paleido Karolinos smakrą ir sustingo.

Jis vos nepasidavė to padaro, kuris naudojasi Karolina, įtakai. Padaras mėgino įvilioti jį į spąstus, kad sulaužytų Elenai duotą pažadą.

Veidrodyje šmėstelėjo vos pastebima raudona šviesa.

Tai viena būtybių, kurias pritraukė Fels Čerče atsiradusi Galios supernova – tuo jis neabejojo. Ta būtybė naudojosi juo, skatino išsiurbti Karolinos kraują. Išgerti viską, nužudyti žmogų – to jis nebedarė susipažinęs su Elena.

Kodėl?

Apimtas šalto įniršio Deimonas susikaupė, paskui pasiuntė Galios pliūpsnį į visas puses ieškoti parazito. Jis turėtų būti čia; veidrodis – tai vartai nedideliems atstumams nukeliauti. Be to, būtybė valdė jo mintis – jo, Deimono Salvatorės, – vadinasi, turi būti labai arti.

Bet Deimonas nieko neaptiko. Tada dar labiau įniršo. Atsainiai kasydamasis sprandą pasiuntė niūrią žinią:

Perspėju tave pirmą ir paskutinį kartą. Nesiartink prie MANĘS!

Jis pasiuntė mintį su Galios pliūpsniu, pats jį suvokė kaip žaibo kirtį. Smūgis turėjo nublokšti netoliese esantį padarą: nuo stogo, nuo šakos, iš oro… Gal netgi nuo kaimynų namo. Padaras turėjo tėkštis žemėn, ir Deimonas tai pajustų.

Atliepdami Deimono nuotaiką virš galvos patamsėjo debesys, vėjas ėmė laužyti medžių šakas, bet jis neišgirdo krintant kūno, nepajuto jokio pasipriešinimo.

Nerado būtybės, sugebėjusios įsiskverbti į jo mintis. Neaptiko jokio Galios šaltinio. Kartais Deimonas tyčia apsimesdavo pasipūtėliu, bet gebėjo pažvelgti į save iš šalies. Jis stiprus. Puikiai tai žino. Jei tik gerai maitinasi ir nepasiduoda jausmams, nedaug kas šiose apylinkėse gali jam pasipriešinti.

Dvi tokios būtybės jau buvo atsiradusios Fels Čerče, paprieštaravo tylus pašaipus balselis galvoje, bet Deimonas numojo ranka. Šiuo metu miestelyje tikrai nėra kito vampyrų Senojo, būtų jį pajutęs. Taip, paprasti vampyrai čia plūste plūsta. Bet jie visi per silpni įlįsti į Deimono mintis.

Deimonas buvo įsitikinęs, kad miestelyje nėra būtybės, drįsiančios mesti jam iššūkį. Būtų ją pajutęs, kaip pajuto ryškius kraupios magiškos galios spindulius, į Fels Čerčą atvykus Klausui.

Vampyras vėl pažvelgė į Karoliną, vis dar apimtą transo. Ji atsipeikės ir nieko blogo neprisimins.

Deimonas apsigręžė ir grakščiai kaip pantera liuoktelėjo pro langą į medį – o tada lengvai nusklendė dešimt metrų iki žemės.

2

Deimonui teko kelias valandas laukti kitos progos pasimaitinti – daug merginų giliai miegojo, – todėl jis niršo. Alkis, sukeltas nematomos būtybės, buvo tikras, nors ir nepavyko paversti vampyro marionete. Jam skubiai reikėjo kraujo .

Paskui jau galės pamąstyti apie keistąjį veidrodinį Karolinos svečią – išties demonišką mylimąjį, atidavusį merginą Deimonui nužudyti, nors dėjosi sudarąs su ja sandėrį.

Devintą ryto jis važiavo pagrindine miestelio gatve pro antikvarines parduotuves, užeigas, atvirukų krautuvėlę.

Pala. Štai. Nauja saulės akinių krautuvė. Deimonas pastatė automobilį ir išlipo. Judėjo grakščiai ir nerūpestingai, per šimtmečius įgudęs nešvaistyti nė lašo energijos. Veide šmėkštelėjo šypsena, jis pasigėrėjo savimi tamsiame lange. Kad ir kaip žiūrėsi, atrodau nuostabiai, išsiblaškęs pamanė.

Įeinant suskambo virš durų kabantis varpelis. Viduje sėdėjo putli, labai graži mergina, į uodegą surištais plaukais ir didelėmis mėlynomis akimis.

Pamačiusi Deimoną ji droviai šyptelėjo.

– Labas. – Nors jis neklausė, mergina drebančiu balsu pridūrė: – Aš Peidžė.

Deimonas neskubėdamas ją apžiūrėjo, jo veide pamažu atsirado spindinti, supratinga šypsena.

– Sveika, Peidže, – nutęsė jis.

Peidžė sunkiai nurijo seilę.

– Gal galiu padėti?

– O, taip, – atsakė Deimonas, verdamas ją akimis. – Manau, gali.

Paskui vaikinas surimtėjo.

– Ar žinai, – tarė, – kad turėtum būti viduramžių pilies šeimininkė?

Peidžė išblyško, tada smarkiai išraudo – tapo dar gražesnė.

– Aš… visada troškau gyventi anais laikais. Bet iš kur tu žinai?

Deimonas tik šyptelėjo.

Elena žiūrėjo į Stefaną plačiomis, tamsiai mėlynomis kaip lazuritas akimis su auksiniais taškeliais. Jis ką tik pranešė, kad ateis lankytojų! Per septynias savo gyvenimo dienas, kai grįžo iš Anapus, ji dar nė karto nebuvo sulaukusi lankytojų.

Pirmiausia reikia išsiaiškinti, kas jie tokie.

Po penkiolikos minučių Deimonas išėjo iš saulės akinių krautuvės. Jis žingsniavo šaligatviu, užsidėjęs naujutėlius Ray Ban akinius, ir švilpavo.

Peidžė prigulė ant grindų nusnūsti. Vėliau direktorius ją bars ir lieps sumokėti už akinius. Bet dabar jai buvo šilta ir mergina jautėsi neapsakomai laiminga – palaimos prisiminimas niekada neišblės.

Deimonas žvalgėsi į vitrinas, nors ne visai taip, kaip žmonės. Miela senutė už atvirukų krautuvėlės prekystalio… ne. Vaikinas elektronikos parduotuvėje… ne.

Bet… jį apėmė noras grįžti prie elektronikos parduotuvės. Šiais laikais sukuriama baisiai gudrių prietaisų. Vampyras panoro įsigyti delninę vaizdo kamerą. Deimonas buvo pripratęs paisyti savo norų ir prispyrus reikalui susirasti donorą nebūdavo itin išrankus. Kraujas yra kraujas, kad ir kokiame inde. Po poros minučių, kai vaikinas parodė, kaip veikia mažasis žaisliukas, jis jau drožė šaligatviu su kamera kišenėje.

Jam patiko paprasčiausiai vaikštinėti, nors iltinius dantis vėl ėmė mausti. Keista, jau turėtų būti sotus – bet juk vakar beveik nieko neturėjo burnoje. Ko gero, dėl to dabar tebesijaučia alkanas; ir dar dėl to, kad Karolinos kambaryje išnaudojo daug Galios šlykščiam parazitui ieškoti. Bet buvo malonu justi, koks stiprus ir lankstus kūnas, kokie plieniniai raumenys. Deimonas žingsniavo grakščiai ir elegantiškai.

Jis mėgaudamasis pasirąžė, paskui vėl stabtelėjo apžiūrėti savo atvaizdo antikvarinės krautuvės vitrinoje. Kiek susišiaušęs, bet vis tiek gražus kaip visada. Taip, jis buvo teisus, Ray Ban pasiutusiai tinka. Antikvarinė krautuvė priklausė našlei, turinčiai žavią, labai jauną dukterėčią.