L Smith - Sutemos. Vampyrės dienoraštis

Bitė savižudė? Deimonas atsargiai pasičiupinėjo sprandą. Nei nuodų kapšelio, nei geluonies. Tik minkštas skausmingas guzelis.

Po akimirkos jo dėmesys vėl nukrypo į langą.

Gerai nesuprato, kas vyksta, tik pajuto aplink miegančią Karoliną dūzgiant Galią tarsi aukštos įtampos laidą. Prieš kelias dienas ši Galia jį čia ir pritraukė, bet jis niekaip nerado šaltinio.

Laikrodis parodė 4.40, supypsėjo žadintuvas. Karolina pabudo ir tėškė jį per kambarį.

Merginai pasisekė, nenorom susižavėjęs pamanė Deimonas. Jei būčiau ne vampyras, o koks niekšas žmogelis, tavo nekaltybei – jeigu ją dar turi – kiltų pavojus. Tavo laimė, turėjau atsisakyti šių smagybių beveik prieš pusę tūkstantmečio.

Deimonas trumpai šyptelėjo, tada vėl surimtėjo, juodos akys tapo šaltos. Jis pažvelgė pro atvirą langą.

Taip… Jis visada manė, kad tas žioplas jaunėlis brolis Stefanas deramai neįvertina Karolinos Forbes. Be abejo, mergina verta dėmesio: ilgos, įrudusios kojos ir rankos, dailus kūnas, bangomis krintantys aplink veidą bronzos spalvos plaukai. Ir jos siela. Mergina iš prigimties kerštinga, pagiežinga. Nuostabu. Jei Deimonas neklysta, ji ant stalo išsidėliojusi vudu lėlytes.

Pasaka.

Deimonui patiko toks kūrybinis darbas.

Svetima Galia tebedūzgė, tačiau jis negalėjo nustatyti jos buvimo vietos. Ar ji sklinda iš merginos? Tikrai ne.

Karolina pasigriebė daiktą, panašų į žalią šilkinį voratinklį. Nusivilko marškinėlius ir – taip greitai, kad vampyro akis vos sužiūrėjo – apsirengė apatinius, su kuriais atrodė kaip džiunglių princesė. Įdėmiai pažvelgė į savo atspindį dideliame veidrodyje.

Na, ir ko gi tu, mergyt, lauki, spėliojo Deimonas.

Gal verčiau nekristi į akis. Pasigirdo plasnojimas, žemėn nukrito juodmedžio spalvos plunksna. Ant medžio dabar tupėjo didžiulis varnas.

Deimonas skvarbia paukščio akimi matė, kaip Karolina staiga žingtelėjo į priekį, lyg gavusi elektros smūgį. Mergina buvo prasižiojusi, įsmeigusi akis į veidrodį, į savo atspindį.

Tada ji nusišypsojo lyg sveikindamasi.

Dabar Deimonas nustatė Galios šaltinį. Galia sklido iš veidrodžio. Žinoma, ji buvo ne tame pačiame matmenyje kaip veidrodis, bet jo viduje.

Karolina elgėsi keistokai. Atmetė ilgus bronzinius plaukus, šie žaviomis netvarkingomis sruogomis krito jai ant nugaros; apsilaižiusi lūpas nusišypsojo tarsi mylimajam. Kai prabilo, Deimonas ją gana aiškiai girdėjo:

– Ačiū. Bet tu šiandien vėluoji.

Kambaryje, be jos, nieko nebuvo, ir Deimonas negirdėjo atsakymo. Bet Karolinos lūpos veidrodyje judėjo ne kartu su tikros merginos lūpomis.

Valio, pagyrė jis, visada vertinantis naujas gudrybes žmonėms mulkinti. Puikiai padirbėjai, kad ir kas būtum!

Žiūrėdamas į veidrodinės merginos lūpas Deimonas perskaitė kažką panašaus į „atsiprašau“ ir „meilute“.

Deimonas pakreipė galvą.

Karolinos atspindys kalbėjo:

– …tu neprivalai… po to, kas šiandien įvyko.

Tikroji Karolina kimiai paklausė:

– O jei man nepavyks jų apmauti?

Atspindys atsakė:

– Pasikviesk į pagalbą… nesijaudink, ramiai ilsėkis…

– Gerai. Bet niekas nebus mirtinai sužeistas, tiesa? Juk mes nekalbam apie žmonių mirtį .

Atspindys:

– Ne, žinoma, ne…

Deimonas mintyse šyptelėjo. Kiek kartų jau girdėjo tokias kalbas? Pats mėgdavo medžioti kaip voras, todėl žinojo: pirmiausia pasikviesk musę į svečius; paskui ją nuramink ir, jai dar nespėjus susigaudyti, gausi viską, ko tau reikės.

Paskui ateis laikas naujai musei.

Karolina gniaužė ant kelių rankas.

– Tik jei tu… pats žinai. Padarysi, ką žadėjęs. Tikrai myli mane?

– …kliaukis manim. Aš tavim pasirūpinsiu – ir atkeršysiu tavo priešams. Jau pradėjau…

Staiga Karolina pasirąžė – Roberto Li gimnazijos vaikinai būtų nemažai sumokėję už tokį reginį.

– Aš to ir noriu, – tarė ji. – Man taip įgriso klausytis: Elena tą, Stefanas aną… Dabar viskas pasikeis.

Karolina nutilo, tarsi pašnekovas būtų padėjęs ragelį, o ji tik dabar tai supratusi. Mergina prisimerkė ir sučiaupė lūpas. Paskui pamažu atsipalaidavo, bet nenuleido nuo veidrodžio akių. Vieną ranką švelniai uždėjo ant pilvo. Bežiūrint į veidrodį jos bruožai sušvelnėjo, veidas įgavo baugščią, neramią išraišką.

Bet Deimonas nė akimirką nenuleido akių nuo veidrodžio. Paprastas veidrodis, paprastas veidrodis, paprastas veidrodis – là era (štai kur ji)! Kai Karolina nusigręžė, blykstelėjo raudona šviesa.

Liepsna?

Kas čia vyksta, tingiai mąstė Deimonas. Žvilgantis varnas suplasnojo sparnais ir virto nepaprasto grožio jaunuoliu, sėdinčiu ant šakos aukštai medyje. Žinoma, veidrodinė būtybė ne iš Fels Čerčo. Bet ji ruošiasi pridaryti rūpesčių jo broliukui. Deimono lūpose šmėkštelėjo žavi šypsena.

Jam buvo be galo smagu matyti, kaip teisuolis šventeiva – „esu geresnis už tave, nes negeriu žmonių kraujo“ – Stefanas papuola į bėdą.

Fels Čerčo paaugliams – ir kai kuriems suaugusiesiems – Stefano Salvatorės ir vietinės gražuolės Elenos Gilbert istorija atrodė kaip šiuolaikinių Romeo ir Džuljetos legenda. Ji paaukojo gyvybę gelbėdama jį, kai juos sučiupo žudikas maniakas, paskui jam iš skausmo plyšo širdis. Netgi buvo kuždamasi, kad Stefanas ne žmogus… kad jis buvo nežemiška būtybė. Demonas, kurį Elena išlaisvino savo mirtimi.

Deimonas žinojo tiesą. Taip, Stefanas miręs – ir jau kelis šimtus metų. Jis vampyras, bet vadinti jį demonu tas pat, kas Tinkerbelę apšaukti ginkluota ir pavojinga.

Karolina, regis, negalėjo liautis šnekėjusi tuščiam kambariui.

– Dar palaukit, – šnabždėjo ji, eidama prie popieriaus šūsnimis ir knygomis apkrauto stalo.

Panaršiusi susirado mažytę vaizdo kamerą su šviečiančia žalia lempute – lyg nemirksinčia akimi. Atsargiai sujungė kamerą su kompiuteriu ir ėmė rinkti slaptažodį.

Deimonas buvo akylesnis negu žmonės ir aiškiai matė įdegusius pirštus ilgais blizgančiais bronzos spalvos nagais: KFVALDO. Karolina Forbes valdo, pamanė jis. Apgailėtina.

Karolinai atsigręžus Deimonas išvydo, kad jos akys pilnos ašarų. Po akimirkos mergina pravirko.

Sunkiai klestelėjo ant lovos ir ėmė raudoti siūbuodama pirmyn atgal, kartais trinktelėdama į čiužinį sugniaužtu kumščiu. Ji vis kūkčiojo ir kūkčiojo.

Deimonas nustebo. Bet paskui kaip įpratęs sumurmėjo:

– Karolina? Karolina, ar galiu užeiti?

– Ką? Kas? – Ji išsigandusi apsidairė.

– Čia Deimonas. Ar galiu užeiti? – su pašaipia užuojauta paklausė jis, skverbdamasis į Karolinos mintis.

Visi vampyrai gali valdyti mirtingųjų mintis. Šios Galios stiprumas priklauso nuo vampyro mitybos įpročių (žmonių kraujas pats naudingiausias), nuo aukos valios stiprumo, paros meto ir daugelio kitų dalykų, kurių Deimonas nė iš tolo nenutuokė. Jis tiesiog pajusdavo, kada jo Galia sustiprėja. Dabar ji buvo stipri.

O Karolina lūkuriavo.

– Galiu užeiti? – pačiu dainingiausiu, meiliausiu balsu paklausė Deimonas, tuo pat metu gniuždydamas stiprią Karolinos valią dar stipresne savąja.

– Taip, – atsakė ji greitai šluostydamasi akis. Regis, jai nepasirodė keista, kad Deimonas įeina pro trečio aukšto langą. Jų žvilgsniai susitiko. – Užeik, Deimonai.

Tokio kvietimo vampyrui užteko. Deimonas vienu grakščiu judesiu liuoktelėjo vidun. Kambaryje dvelkė kvepalais – ir ne itin subtiliais. Deimonas tiesiog pašėlo – net keista, kad alkis užėjo taip staiga ir taip nenumaldomai. Viršutiniai iltiniai dantys ištįso vos ne dvigubai, jie buvo aštrūs kaip skustuvo peiliukai.