L Smith - Sutemos. Vampyrės dienoraštis

Dabar užmiršiu, kad tu baisiai suteršei savo garbę skaitydamas svetimas paslaptis.

Kas dar?

Pirma: pasiilgau Stefano.

Antra: kelionei nepasiruošiau. Mudu su Metu užsukom į pensioną, ir jis paėmė pinigus, man paliktus Stefano, o aš tuo tarpu pagriebiau iš spintos glėbį drabužių – Dievas žino, kas ten pakliuvo: Bonės palaidinė, Mereditės kelnės, ne itin kuklūs mano naktiniai.

Bent jau turiu tave, brangus drauge, Stefano man išsaugota dovana. Man niekada nepatiko rašyti kompiuteriu į dokumentą, pavadintą „Dienoraštis“. Aš mėgstu sąsiuvinius.

Trečia: pasiilgau Stefano. Taip siaubingai jo ilgiuosi, kad verkiu rašydama apie drabužius. Atrodo, verkiu dėl jų, tarsi būčiau beprotiškai lėkšta. Ak, kartais taip norisi klykti.

Ketvirta: noriu klykti dabar. Tik grįžę į Fels Čerčą pamatėm, kokių siaubų pridarė malachai. Ketvirta mergaitė irgi gali būti apsėsta kaip Tamė, Kristina ir Ava – neįsitikinau, todėl nieko negalėjau daryti. Jaučiu, kad apie apsėdimus dar išgirsim.

Penkta: blogiausia nutiko Saitu šeimai. Izobelė dabar ligoninėje, į visus dūrius įsimetęs užkratas. Obaasan, kaip visi vadina Izobelės senelę, nemirė, kaip manė pirmieji čia atvykę medicinos darbuotojai. Ji buvo nugrimzdusi į gilų transą – mėgino susisiekti su mumis. Taip niekada ir nesužinosiu, ar ji man suteikė bent šiek tiek drąsos ir pasitikėjimo savimi.

O poilsio kambaryje buvo Džimis Braisas. Jis… o, negaliu net rašyti. Jis krepšinio komandos kapitonas! Bet jis valgė save: suvalgė visą kairę plaštaką, didžiąją dalį dešinės rankos pirštų, lūpas. O pro ausį į smegenis įsikišo pieštuką. Sakė (girdėjau iš Tairono Alperto, gydytojos anūko), kad tai vadinama Lešo–Nyhano sindromu (nežinau, kaip rašoma, girdėjau tik minint) ir kad tai reta liga, bet tokių kaip jis yra. Taip sako gydytojai. Aš manau, kad taip jį verčia daryti malachas. Bet man niekas neleis jo ištraukti.

Net nežinau, ar jis gyvas. Ir nežinau, ar miręs. Jį nuvežė į ligoninę, kur gydomi sunkūs ligoniai.

Mums nepavyko. Man nepavyko. Džimis Braisas tikrai nekaltas. Jis tik vieną naktį praleido su Karolina ir taip perdavė malachus savo merginai ir sesutei Tamei. Paskui Karolina su mažyle Tame jais užkrėtė kitus. Bandė užkrėsti ir Metą, bet jis nepasidavė.

Šešta: sprendžiant iš to, ką sakė Šiničis, trys mergaitės, neabejotinai nešiojančios malachus, klausė Misao įsakymų. Jos tvirtina neprisimenančios, kad būtų besipuošusios ar besisiūliusios vyrams. Regis, buvusios apsėstos ir dabar yra visiškai kitokios. Mielos, ramios. Jei manyčiau, jog Misao lengvai pasiduoda, būčiau tikra, kad joms viskas bus gerai.

Blogiau su Karolina. Anksčiau ji buvo mano draugė, ir dabar – turbūt labiau nei kada nors – jai reikia mano pagalbos. Deimonas surado jos dienoraščius – Karolina savo dienoraštį įrašinėja į vaizdajuostę, ir mes stebėjom, kaip ji šnekasi su veidrodžiu… Matėm, kaip veidrodis jai atsako. Dažniausiai pasirodydavo jos pačios atvaizdas, bet kartais, pokalbiui prasidedant ar baigiantis, išnirdavo Šiničio veidas. Jis žavus, nors ir pašėlęs. Suprantu, kaip Karolina galėjo jį įsimylėti ir sutikti išnešioti po miestelį malachus.

Dabar viskas baigta. Visas savo Galias panaudojau malachams iš tų mergaičių ištraukti.

Karolina, žinoma, manęs neprisileidžia.

Ir dar Karolina ištarė tuos lemtingus žodžius: „Man reikia vyro!“ Kiekviena mergina žino, ką tai reiškia. Kiekviena mergina užjaučia tai sakančią, net jei jos ir ne draugės.

Maždaug prieš dvi savaites Karolina susitikinėjo su Taileriu Smolvudu. Mereditė sakė, kad Karolina jį metė, ir Taileris atkeršijo – Klauso prašomas ją pagrobė. Bet jeigu prieš tai jie kartu miegojo ir nesisaugojo (Karolina ganėtinai kvaila), tai tuo metu, kai pasirodė Šiničis, ji tikrai turėjo žinoti, kad laukiasi, ir ieškoti kito vaikino. (Tai buvo prieš pat man… sugrįžtant į gyvenimą.) Dabar ji stengiasi atsakomybę primesti Metui. Ji tiesiog aklai pataikė į tą naktį, kai Metą užpuolė malachai, ir kaimynas senukas matė, kaip Metas parvažiavo namo ir nualpo prie vairo, lyg girtas ar apsvaigęs nuo narkotikų.

O gal tai ir nebuvo akla sėkmė. Galbūt tai irgi Misao žaidimo dalis.

Jau eisiu miegoti. Per daug galvoju. Per daug jaudinuosi. O, kaip ilgiuosi Stefano! Jis man švelniai ir įžvalgiai padėtų įveikti nerimą.

Miegosiu užsirakinusi automobilyje. Vaikinai įsikurs lauke. Bent iš pradžių – jie taip reikalauja. Tiksliau, neprieštarauja.

Nemanau, kad Šiničis su Misao ilgam pasitrauks iš Fels Čerčo. Nežinau, ar jie duos mums ramybę kelioms dienoms, savaitėms ar mėnesiams, bet Misao pasveiks, ir galų gale jie sugrįš.

Taigi Deimonas, Metas ir aš esame dviejų pasaulių bėgliai.

Nenutuokiu, kas nutiks rytoj.

Elena