L Smith - Sutemos. Vampyrės dienoraštis

Išsekusi Elena tik miglotai suvokė, kad ant stogo šis tas keičiasi. Deimonas aikštingai žiūrėjo žemyn į Bonę. Baltas jos veidas buvo ryžtingai pakeltas į vakarėjantį dangų.

– Bet… ar visi užkandžiai tokie nuspėjami? – regis, nuoširdžiai nuobodžiaudamas paklausė jis.

Bjaurybe, dėl pasilinksminimo tu išduotum ir geriausią draugą, pamanė Elena. Na, palauk. Tačiau žinojo, kad be Deimono nė nesukurs plano A, juolab negalės kautis su kicunėmis.

– Sakei, Ši no Ši pamatysiu išties originalių dalykų, – toliau kalbėjo Deimonas. – Mergelių, kurios užhipnotizuotos pačios susipjausto…

Elena jo nesiklausė. Visą energiją sutelkė į tvinksintį skausmingą tašką krūtinės viduryje. Atrodė, kraujas iš smulkiausių kapiliarų, iš tolimiausių kūno dalių teka ir kaupiasi krūtinėje.

Žmogaus protas beribis, pagalvojo ji. Jis toks pat keistas ir neaprėpiamas kaip visata. O žmogaus siela…

Trys jauniausios apsėstosios ėmė šokti aplink pririštą Bonę ir dainuoti apsimestinai saldžiais mergyčių balseliais:

Tu čia mirsi .

Ir kai mirsi ,

Tau į veidą mes žemes !

Kaip gražu, atsiduso Elena. Tada vėl nukreipė dėmesį į dramą ant stogo ir apstulbo. Mereditė stogo terasa vaikščiojo tarsi po vandeniu – buvo apimta transo. Elena nepastebėjo, kaip ji čia pateko – galbūt užvaldyta kerų? Misao kikendama žiūrėjo į Mereditę. Deimonas irgi juokėsi, bet pašaipiai ir nepatikliai.

– Manot, patikėsiu, kad jei šitai merginai duočiau žirkles, – postringavo jis, – ji iš tikrųjų persikirptų…

– Pabandyk ir sužinosi, – vangiai mostelėjęs nutraukė jį Šiničis.

Jis stovėjo atsirėmęs į kupolą terasos viduryje, vis dar mėgindamas atrodyti labiau atsipalaidavęs už Deimoną.

– Ar matei mūsų prizininkę Izobelę? Tu nešei ją visą kelią – negi ji nebuvo prasižiojusi?

Deimonas atkišo ranką.

– Žirkles, – paliepė, ir jam ant delno nusileido dailios žirklutės. Regis, kol Deimonas turi stebuklingą Šiničio raktą, burtai jam paklūsta ir realiame pasaulyje. Deimonas nusijuokė. – Ne, sodininko žirkles. Liežuvis – iš stiprių raumenų, ne iš popieriaus.

Dabar jo rankoje atsirado didelės genėjimo žirklės – tikrai ne vaikų žaislas. Deimonas jas pakilojo, pasvėrė. Paskui, dideliam Elenos siaubui, pažvelgė tiesiai į jos slėptuvę medžio viršūnėje – jam nereikėjo nė dairytis – ir mirktelėjo.

Elena persigandusi spoksojo į jį.

Jis žinojo, toptelėjo jai. Visą laiką žinojo, kur aš esu.

Štai ką jis pakuždėjo Karolinai.

Vadinasi, nepavyko, Atpirkimo sparnai nepadėjo, pamanė Elena, ir jai pasidingojo, kad krinta, kris amžinai. Turėjau susiprotėti, jog iš to nebus jokios naudos. Deimonas liks Deimonas. Ir dabar jis man leidžia rinktis: žiūrėti, kaip kankinamos žūsta dvi geriausios mano draugės arba pasirodyti, sutikti su jo sąlygomis ir užbaigti šį košmarą?

Ką jai daryti?

Deimonas tobulai išdėstė šachmatų figūras, nutarė ji. Pėstininkai surikiuoti į dvi linijas, – net jei Elena nulips ir išgelbės Bonę, žus Mereditė. Bonė pririšta prie keturių tvirtų kuolų ir saugoma žmogmedžių. Mereditė arčiau, ant stogo, bet norint ją išvaduoti Elenai tektų prasibrauti pro Misao, Šiničį, Karoliną ir patį Deimoną.

Elena turės apsispręsti. Išeiti dabar arba laukti, kol išgins nerimas dėl artimiausių draugių.

Jai pasirodė, kad sugavo silpną švytėte švytinčio Deimono minčių atgarsį. Tai geriausia naktis mano gyvenime.

Gali bet kada nušokti, vėl pasigirdo į rūką panašus hipnotizuojantis, įkyrus kuždesys. Prieiti aklagatvio galą. Užbaigti kančias. Užbaigti visus skausmus… Taip paprasta.

– Dabar mano eilė, – tarė Karolina, braudamasi pro dvynius prie Mereditės. – Aš turėjau rinktis pirma. Taigi dabar mano eilė.

Misao isteriškai nusikvatojo, bet Mereditė, vis dar apimta transo, jau žengė į priekį.

– Tavo valia, – sutiko Deimonas ir smalsiai žiūrėjo.

Karolina tarė Mereditei:

– Tavo liežuvis visada buvo kaip gyvatės. Tai gal persikirpk jį, kad būtų dvišakas – čia ir dabar? O paskui sukarpyk į gabaliukus.

Mereditė, netardama nė žodžio, nevalingai ištiesė ranką.

Tebežiūrėdama į Deimoną Elena lėtai įkvėpė. Atrodė, krūtinę tuoj sutrauks mėšlungis, kaip tada, kai dusino apsivijusios atžalos. Bet net ir tokie pojūčiai jos nesustabdys.

Kaip pasirinkti, svarstė ji. Bonė ir Mereditė – abi jas myliu.

Bet neturiu kitos išeities, nustėrusi suprato Elena, nebejausdama rankų ir lūpų. Kažin ar Deimonas jas abi išgelbėtų, jei ir… nusileisčiau jam. Kiti: Šiničis, Misao, netgi Karolina – trokšta kraujo. Šiničis valdo ne tik medžius, bet ir beveik visą Sengirę, taip pat ir tuos pabaisas žmogmedžius. Galbūt šįkart Deimonas susimovė, apžiojo per didelį kąsnį. Jis troško manęs – bet siekdamas persistengė. Nebematau išeities.

Ir tada Elena kai ką padarė. Staiga viskas stojo į vietas ir tapo aišku kaip dieną.

Ji suprato.

Elena sukrėsta pažvelgė žemyn į Bonę. Bonė irgi žiūrėjo į ją. Bet jos smulkiame trikampiame veidelyje nebuvo vilties išsigelbėti. Bonė jau buvo susitaikiusi su lemtimi: kančia ir mirtim.

Ne, pagalvojo Elena, nežinodama, ar Bonė ją girdi.

Tikėk, mintimis ištarė.

Ne aklai, aklai niekada netikėk. Bet tikėk blaiviu protu, tikėk širdimi – ji rodo teisingą kelią. Niekada neapvilsiu nei tavęs, nei Mereditės.

Aš tikiu, pamanė Elena, ir nuo minties jėgos suspurdėjo širdis. Pajuto kylant bangą ir suprato, kad laikas. Stovint ant medžio šakos, pasiruošus paleisti kamieną, ausyse skambėjo vienas žodis. Tas žodis aidėjo galvoje neriant žemyn galva iš dvidešimties metrų aukščio.

Tikėk.

37

Krintant pro akis šmėkščiojo vaizdai.

Kai pirmą kartą pamatė Stefaną… anuomet ji buvo kitas žmogus. Pažiūrėti šalta kaip ledas, širdyje maniakė – o gal atvirkščiai? Vis dar priblokšta tėvų mirties. Įgrisęs visas pasaulis ir vaikinai… Sniego karalaitė… trokštanti pergalių, galios… Kol išvydo jį.

Tikėk.

Paskui vampyrų pasaulis… ir Deimonas. Visa pikta, laukinė jos prigimtis, visa aistra. Stefanas buvo jos ramstis, Deimonas – deginantis alsavimas po sparnais. Kad ir kiek Elena įsidrąsindavo, vis atrodė, kad Deimonas gundo žengti dar toliau. Žinojo vieną dieną nueisianti per toli… abu. Bet dabar jai reikėjo padaryti paprastą dalyką.

Tikėti.

Mereditė, Bonė ir Metas. Santykiai su jais smarkiai pasikeitė. Iš pradžių, nežinodama, kuo nusipelnė tokių draugų, nė nesistengė su jais deramai elgtis. Ir vis dėlto draugai jos nemetė. Dabar Elena išmoko juos vertinti – neabejojo, kad prireikus galėtų paaukoti dėl jų gyvybę.

Bonė žvilgsniu sekė draugės skrydį. Žiūrovai stogo terasoje irgi ją stebėjo, bet Elena matė tik Bonę: apstulbusią, išsigandusią, netikinčią savo akimis, pasiruošusią klykti ir tuo pat metu suprantančią, kad joks klyksmas neišgelbės Elenos nuo šuolio į mirtį.

Bone, tikėk manim. Aš tave išgelbėsiu.

Aš prisimenu, kaip skristi.

38

Bonė žinojo, kad mirs.

Aiškiai tai nujautė dar prieš tiems padarams – medžiams šlykščiais veidais ir storomis, gumbuotomis rankomis, judantiems kaip žmonės, – apsupant žmonių būrelį Sengirėje. Ji išgirdo kaukiant keistą juodą šunį, atsigręžė ir pamatė, kaip jis dingo šmėkštelėjęs žibintuvėlio šviesoje. Šunys buvo neatsiejami nuo Bonės šeimos istorijos: sustaugus šuniui netrukus į jų namus ateidavo mirtis.