L Smith - Sutemos. Vampyrės dienoraštis

Paskui ji susitelkė į kitką: Karolina vėl klykė; Misao botagu mėgino apsivyti Elenos koją ir šaukėsi žmogmedžių. Elenai reikėjo pakilti aukštėliau. Nors neišmanė, kaip valdyti auksinius sparnus, šie plazdėjo sklandžiai ir klausė kiekvieno jos paliepimo, tarsi Elena visą gyvenimą būtų buvusi skrajūnė. Didžiausia gudrybė negalvoti, kaip kur nors patekti, o tiesiog įsivaizduoti, kad ten esi.

Tačiau žmogmedžiai augo lyg kokiame vaikiškame košmare apie milžinus, ir iš pradžių Elenai dingtelėjo, kad ji pati traukiasi. Bet šlykštūnai jau iš tikrųjų peraugo namą, ir jų viršutinės gyvatiškos šakos kapojo jai kojas, o Misao tuo metu čaižė botagu. Iš Elenos džinsų beliko skutai. Ji laikėsi nesurikusi.

Turiu skristi aukštyn.

Aš galiu.

Aš išgelbėsiu jus visus.

Aš tikiu .

Greičiau už kolibrį Elena vėl šovė į dangų, tebelaikydama Misao už ilgų juodų ir raudonų plaukų. Misao klykė, jai atsiliepė su Deimonu kovojantis Šiničis.

Tada, kaip jie su Deimonu buvo planavę, visai taip, kaip jie su Deimonu buvo vylęsi, Misao įgijo tikrąjį pavidalą, ir dabar Elena už pakarpos laikė didelę spurdančią lapę.

Vargais negalais Elena atgavo pusiausvyrą. Prisiminė, kad Misao pasturgalis, kitaip negu tikros lapės, sunkesnis, nes ji turi šešias uodegas.

Elena spėjo priskristi savo šaką ir gerai matė, kas dedasi apačioje – žmogmedžiai dar nespėjo jos pavyti. Planas pavyko puikiai, tik keista, kad Deimonas užmiršo, ką ketino daryti. Jis tobulai suvaidino apsėstą, apkvailino Šiničį ir Misao – Eleną irgi. Dabar pagal planą turėjo pasirūpinti nekaltais liudytojais, o Elenai leisti nuvilioti Šiničį.

Bet jis vis daužė pavirtusio žmogumi Šiničio galvą į namo sieną šaukdamas:

– Po velnių! Kur… mano… brolis ?

– Galėčiau… dabar pat… tave nužudyti… – rėkė Šiničis dusdamas. Deimonas buvo stiprus priešas.

– Taip ir padaryk! – atšovė Deimonas. – Ir tada ji, – jis parodė į Eleną, – perrėš tavo sesutei gerklę!

Šiničis paniekinamai tarė:

– Manai, patikėsiu, kad mergina su tokia aura gali žudyti ? ..

Ateina laikas, kai turi būti tvirtas. Išaušo liepsnojančios ryžtu Elenos valanda. Ji giliai įkvėpė, atsiprašė Visatos, pasilenkė, praskėtė genėjimo žirkles ir iš visų jėgų suspaudė.

Ant žemės nukrito juoda lapės uodega raudonu galiuku, o Misao sužviegė iš skausmo ir įtūžio. Nukritusi į proskynos vidurį uodega tebesiraitė kaip dar nenudėta gyvatė. Paskui išskydo ir pranyko.

Šiničis įtūžo:

– Ar supranti, ką padarei, žiople? Tau galas! Sudraskysiu tave į gabalus!

– Žinoma, sudraskysi. Bet pirma, – Deimonas lėtai košė kiekvieną žodį, – turėsi įveikti mane.

Elena beveik negirdėjo, ką jie šnekasi. Jai buvo nelengva nukirpti uodegą. Turėjo galvoti apie Mereditę su žirklėmis rankose, ant altoriaus gulinčią Bonę ir ant žemės besiraitantį Metą. Apie ponią Flauers ir tris apsėstas mergaites, apie Izobelę ir – daugiausia – apie Stefaną.

Pirmą kartą gyvenime praliejusi kraują ji staiga pajuto atsakomybę – pajuto pareigą. Tarsi ledinis vėjas būtų nubloškęs jai nuo veido plaukus ir sušukęs: Niekada to nedaryk be reikalo. Jei nėra būtinybės. Jei tik turi kitą pasirinkimą.

Elena staiga subrendo. Pernelyg greitai atsisveikinusi su vaikyste tapo kare.

– Jūs visi manėt, kad nemoku kautis, – sušuko ji. – Klydot. Laikėt bejėge. Apsirikot. Kovosiu iki paskutinio Galių lašo, nes jūs, dvyniai – tikri siaubūnai. Ne, jūs šlykštynės. Ir jei žūsiu, ilsėsiuosi su Honorija Fel ir vėl saugosiu Fels Čerčą.

Fels Čerčas supus ir mirs raitydamasis kaip kirminas , tarė prie ausies žemas, bosinis balsas, kitoks nei šaižūs Misao klyksmai. Jau gręždamasi Elena suprato, jog kalba veimutinė pušis. Kieta gruoblėta šaka su aštriais, lipniais sakuotais spygliais smogė Elenai į diafragmą, išmušė iš pusiausvyros, ir mergina nejučia atleido rankas. Misao tuoj pat paspruko ir pasislėpė šakose.

– Blogi… medžiai… keliaukit… į… pragarą , – sušuko Elena ir visu kūno svoriu smeigė žirkles į ją pritrenkti bandančią šaką. Ši pamėgino ištraukti jai iš rankų žirkles, bet Elena jomis pagręžiojo tamsią pažeistą žievę. Su palengvėjimu pamatė, kaip atplyšo didelis gabalas, – liko tik sakų gyslelė.

Paskui Elena ėmė dairytis Misao. Lapei nebuvo taip lengva karstytis po medį, kaip tikėjosi. Elena pamatė puokštę uodegų. Keista, neišvydo nei strampo, nei kraujo, jokio ženklo, kad lapė sužeista.

Ar todėl ji neatvirsta į žmogų? Kad neteko uodegos? Net jei virtusi žmogumi liktų nuoga – kai kuriuose pasakojimuose apie vilkolakius taip nutinka, – jai vis tiek būtų lengviau nusikabaroti žemyn.

Misao, regis, galiausiai pasirinko lėtą, bet patikimą nusileidimo būdą. Ji savo svoriu nulenkdavo aukštesnę šaką prie žemesnės šakos, perlipdavo ir dabar buvo tik kokiais trim metrais žemiau už Eleną.

Merginai tereikėjo spygliais nučiuožti prie Misao ir ją nutverti – pasitelkus sparnus ar kaip kitaip. Jeigu pasitikės savo sparnais. Ir jeigu medis jos nenumes.

– Tu nevikri! – sušuko Elena.

Paskui, norėdama įveikti atstumą iki tikslo – ne ką didesnį už žmogaus ūgį, – ėmė čiuožti.

Kol pamatė Bonę.

Liesutė mergina tebegulėjo ant altoriaus išbalusi ir sušalusi. Bet dabar ją už rankų ir kojų laikė keturi bjaurūs žmogmedžiai. Jie traukė taip smarkiai, kad Bonė jau kilo į orą.

Mergina neprarado sąmonės. Bet neklykė. Neišleido nė garso, nenorėjo patraukti dėmesio. Apimta meilės, siaubo ir nevilties Elena suprato, kad dėl to Bonė ir anksčiau nekėlė triukšmo. Kad svarbiausi žaidėjai kovotų savo kovą ir nebandytų jos gelbėti.

Žmogmedžiai atsilošė.

Bonės veidą perkreipė skausmas.

Elena turi sugauti Misao. Jai reikia dvigubo lapės rakto išvaduoti Stefanui, o vieninteliai žmonės, galintys jai pasakyti, kur raktai, yra Misao ir Šiničis. Elena pažvelgė į viršų ir pastebėjo, kad tamsa sklaidosi – dangus buvo nebe juodas, jame sukosi tamsiai pilki verpetai, – bet iš ten pagalbos nesulauksi. Pažvelgė žemyn. Misao po truputį tolo. Jei Elena ją paleis… Stefanas – jos meilė. Bet Bonė – vaikystės draugė…

Ir tada jai toptelėjo planas B.

Deimonas grumiasi su Šiničiu – ar bent jau bando.

Bet Šiničis kaskart lengvai išvengia Deimono kumščio. Tuo tarpu Šiničio kumštis visada pataiko tiksliai į taikinį, ir Deimono veidas jau virto kruvina kauke.

– Panaudok medį! – suklykė Misao, jos vaikiškumo staiga neliko nė ženklo. – Jūs vyrai, kvailiai, tik kumščiais mokat mosuoti!

Šiničis viena ranka nulaužė koloną, laikančią stogo terasą, parodydamas savo tikrą jėgą. Deimonas palaimingai išsišiepė. Elena žinojo, kad jis tuo pasimėgaus, nors medžio atplaišos padarys daug menkų žaizdelių.

Tuo metu Elena suriko:

– Deimonai, žiūrėk žemyn! – Jos balsas klyksmų, aimanų ir pykčio riksmų kakofonijoje atrodė silpnas. – Deimonai! Pažvelk žemyn – į Bonę !

Iki šiol niekam nepavyko sutrikdyti Deimono dėmesio – jis, regis, buvo pasiryžęs išsiaiškinti, kur laikomas Stefanas – arba nugalabyti Šiničį.

Dabar, Elenos nuostabai, Deimonas iškart pasuko galvą. Ir pažiūrėjo žemyn.

– Narvą, – sušuko Šiničis. – Padarykit man narvą!

Iš visų pusių palinkusios medžių šakos juos abu su Deimonu uždarė mažame grotuotame pasaulėlyje.