L Smith - Sutemos. Vampyrės dienoraštis

Bonė spėjo, kad šįkart mirtis ateis pas ją.

Bet tylėjo, net kai gydytoja Alpert paklausė:

– Dieve mano, kas tai buvo?

Bonė ugdėsi drąsą. Mereditė su Metu buvo drąsūs iš prigimties, gebėjo žengti pirmyn, kai bet koks sveiko proto žmogus būtų sprukęs. Draugų gerovė jiems buvo svarbesnė už jų pačių. Gydytoja Alpert irgi narsi, ką jau kalbėti apie užsispyrėlę ponią Flauers, regis, nusprendusią, kad pasirūpinti paaugliais – ypatinga jos užduotis.

Bonė norėjo parodyti irgi gebanti būti drąsi. Stengėsi eiti iškėlusi galvą, klausytis, kas dedasi krūmuose ir tuo pat metu antgamtinėmis juslėmis ieškoti kokių nors Elenos pėdsakų. Buvo sunku įtempti abiejų rūšių jusles. Paprastomis ausimis galėjai daug girdėti: keistą tylų kikenimą ir šnabždesius krūmuose. Bet Elenos nebuvo nė kvapo, nors Bonė vis šaukė ją vardu: Elena, Elena, Elena!

Dabar ji vėl žmogus, pagaliau liūdnai suvokė Bonė. Ji negali manęs išgirsti, užmegzti ryšio. Iš visų mūsų ji vienintelė stebuklingai neišsilaisvino.

Kaip tik tada priešais ieškotojų būrelį iškerėplino pirmasis žmogmedis. Tarsi pasakoje – medis staiga virto padaru – milžinu. Šis sparčiai artinosi, glausdamas virtusias ilgomis rankomis viršutines šakas. Jie klykė ir mėgino sprukti.

Bonė niekada neužmirš, kaip Metas su Meredite stengėsi jai padėti.

Žmogmedis buvo nevikrus. Bet apsigręžę lėkti jie už nugarų pamatė dar vieną. Ir dar po vieną iš šonų. Jie buvo apsupti. Paskui buvo varomi kaip galvijai, kaip vergai. Pabandžiusiam priešintis medžiai šerdavo kietomis, dygliuotomis šakomis, paskui maža šakele apsivydavo kaklą ir tempte tempdavo.

Juos sugavo, bet nepribaigė, o kažkur vedė. Buvo nesunku įsivaizduoti kam: tiesą sakant, Bonė įsivaizdavo daugybę siaubų. Tereikėjo išrinkti klaikiausią.

Galų gale po ištisų valandų (taip jiems atrodė) priverstinio ėjimo Bonė ėmė kai ką atpažinti. Jie vėl grįžo į pensioną. Veikiau tik dabar grįžo į tikrąjį pensioną. Prie jo stovėjo Karolinos mamos automobilis. Namas ir vėl buvo nušviestas nuo viršaus iki apačios, tik kai kurie langai tamsavo.

Ten jų laukė pagrobėjai.

Ir dabar, po ašarų ir maldavimų protrūkio, mergina vėl stengėsi sukaupti drąsą.

Vaikinui keistais plaukais pareiškus, kad Bonė bus pirma, ji puikiai suprato, ką jis turi omeny ir kaip ji mirs. Ir staiga prarado visą drąsą – vidinę. Bet daugiau neklyks.

Bonė matė stogo terasą ir grėsmingus pavidalus. Kai žmogmedžiai plėšė nuo jos drabužius, Deimonas juokėsi. Dabar, Mereditei paėmus sodininko žirkles, jis vėl nusijuokė. Daugiau Bonė nebemaldaus, neverta.

Ji gulėjo aukštielninka, pririštomis rankomis ir kojomis, bejėgė, pridengta tik skarmalais. Troško, kad ją nužudytų pirmą, ir jai nereikėtų žiūrėti, kaip Mereditė nusikerpa liežuvį.

Pajutusi tvenkiantis paskutinį pykčio riksmą, ant veimutinės pušies viršūnės Bonė išvydo Eleną.

– Vėjo sparnai , – sušnabždėjo Elena sparčiai leisdamasi.

Akimirksniu sparnai išsiskleidė. Jie buvo netikri, kokių dešimties metrų pločio, iš auksinio voratinklio, – sodrios Baltijos gintaro spalvos ant nugaros, pereinančios į šviesią citrininę galuose. Jie vos plasnojo, bet išlaikė merginą, vėjas ją nešė prie tikslo.

Ne prie Bonės. To visi tikėsis. Galbūt iš viršaus jai pavyktų sugriebti Bonę, tačiau Elena nežinojo, kaip nupjauti pančius, ir abejojo, ar įstengs pakelti draugę.

Todėl netikėtai pasuko prie stogo terasos, čiupo genėjimo žirkles iš Mereditės ir sugriebė saują ilgų, šilkinių juodų ir raudonų plaukų. Misao suklykė. Ir tada…

Tada Elenai tikrai prireikė tikėjimo. Iki šiol ji tik sklendė, ne skrido. Dabar sparnai turėjo ją pakelti… Elena vėl prisiminė Stefaną…

…kai pabučiavo jį pirmą kartą. Kitos merginos gal būtų laukusios, kol pabučiuos vaikinas, tik ne Elena. Be to, iš pradžių Stefanas manė, kad bučiniai skirti tik aukai suvilioti…

…kai jis ją pirmą kartą pabučiavo, supratęs, kad nėra plėšrūnas…

Dabar jai reikėjo iš tikrųjų skristi…

Žinau, kad galiu…

Bet Misao buvo per sunki – o Elenos atmintis šlubavo. Didžiuliai auksiniai sparnai virpėjo ir stingo. Šiničis pamėgino lipti vijokliu ir ją pasiekti, Deimonas laikė Mereditę.

Elena per vėlai suprato, kad jai nepavyks.

Viena ji neįveiks šitiekos priešų.

Ji viena, nugarą varsto toks skausmas, kad norisi klykti. Misao sunkėja, ir netrukus virpantys Elenos sparnai neišlaikys.

Ji viena ir, kaip visi kiti žmonės, žus…

Ir tada, per skausmą, nuo kurio visą kūną išpylė prakaitas, ji išgirdo Stefano balsą.

– Elena! Paleisk! Krisk, ir aš tave sugausiu!

Kaip keista, pamanė Elena, tarsi sapnuočiau. Meilė ir išgąstis kažkaip iškreipė Stefano balsą – jis skambėjo kitaip. Beveik kaip…

– Elena! Aš su tavim!

…kaip Deimono.

Pabudinta iš sapno Elena pažvelgė žemyn. Ištiesęs rankas Deimonas saugojo Mereditę ir pakėlęs galvą žiūrėjo į Eleną.

Deimonas su ja.

– Meredite, – kalbėjo jis, – dabar ne laikas miegoti! Draugams tavęs reikia! Elenai tavęs reikia!

Mereditė pamažu pakėlė apatišką veidą, atgijo, sutelkė žvilgsnį į didelius, auksinius virpančius sparnus.

– Elena! – riktelėjo ji, – aš su tavim! Elena!

Mereditė visada sugalvoja, ką pasakyti.

Paskui prisidėjo dar vienas balsas – Meto.

– Elena! – Nuskambėjo lyg sveikinimo šūksnis. – Elena, aš su tavim!

Pasigirdo ir žemas gydytojos Alpert balsas:

– Elena! Elena, aš su tavim!

Ir stulbinamai stiprus ponios Flauers balsas:

– Elena! Elena, aš su tavim!

Net ir vargšė Bonė atsiliepė:

– Elena! Elena, mes su tavim!

Giliai širdyje sušnabždėjo tikrasis Stefanas: „Aš su tavim, mano angele.“

– Elena, mes visi su tavim!

Mergina nepaleido Misao. Šovė tiesiai į viršų, tarsi sparnus būtų pagavusi kylančio oro srovė, bet jai pavyko išlaikyti pusiausvyrą. Žiūrėdama žemyn pajuto, kaip iš akių rieda ašaros ir krinta ant ištiestų Deimono rankų. Elena nesuprato, kodėl verkia; iš dalies ir dėl to, kad abejojo juo.

Deimonas ne šiaip stojo jos pusėn. Jei tik ji neklydo, vampyras buvo pasirengęs dėl jos mirti – rizikavo gyvybe. Jis puolė į susiraizgiusius vijoklius ir vynuogienojus, siekiančius Mereditės ir Elenos.

Deimonas kaipmat pakėlė Mereditę ant rankų, bet Šiničis pasivertęs lape šoko prie Elenos iššiepęs dantis, taikydamasis perplėšti gerklę. Šiničis didumu beveik prilygo vilkui – tikrai buvo ne mažesnis už didelį šunį, – o aršumu nenusileido erniui.

Stogo terasa virto vynuogienojų, vijoklių ir plaušingų ūselių labirintu, ir šis pakėlė Šiničį. Elena nebežinojo, kur pulti. Reikėjo kuo greičiau iš čia dingti.

Karolina klykė.

Ir tada Elena pastebėjo angą. Puolė į plyšį tarp vijoklių, pasąmonėje žinodama, kad sykiu peršoks ir turėklus, laikydama už plaukų Misao. Tiesą sakant, kicunei turbūt siaubingai skaudėjo, nes Elenos tempiama judėjo kaip švytuoklė.

Grįžtelėjusi per petį, Elena išvydo Deimoną, lakstantį taip greitai, kaip jai dar nebuvo tekę matyti. Ant rankų jis laikė Mereditę ir pro plyšį skubėjo prie kupolo durų. Išėjęs į lauką pastatė Mereditę, ir ši pasileido prie altoriaus, ant kurio gulėjo Bonė, bet rėžėsi į vieną žmogmedį. Deimonas trumpai atsigręžė į Eleną, jų žvilgsniai susitiko – net pažiro kibirkštys. Elenai sudilgčiojo visą kūną.