L Smith - Sutemos. Vampyrės dienoraštis

Bonė pajuto užuojautą, bet neprarado budrumo. Nuojauta kuždėjo saugotis. Be to, Karolina, kalbėdama apie vampyrą Klausą, keistai nutylėjo apie kitą pagrobėją – vilkolakį Tailerį Smolvudą. Galbūt todėl, kad anksčiau Taileris buvo jos vaikinas.

– Užjaučiu, – tyliai, nuoširdžiai tarė Mereditė. – Vadinasi, nori padėkoti Elenai.

– Taip. Noriu padėkoti. – Karolina sunkiai alsavo. – Ir noriu įsitikinti, kad ji sveika ir gyva.

– Puiku. Bet ši priesaika bus duodama ilgam, – toliau ramiai aiškino Mereditė. – Galbūt rytoj, po savaitės, po mėnesio tu apsigalvosi… Mes dar neapsvarstėme pasekmių.

– Juk negalim grasinti Karolinai, – tarė Metas. – Tik ne fiziškai.

– Arba leisti kitiems jai grasinti, – liūdnai pritarė Bonė.

– Ne, negalim, – sutiko Mereditė. – Karolina, nuo rudens būsi studentų draugijos narė, tiesa? Bet kada galiu pranešti kitiems draugijos nariams, kad sulaužei priesaiką ir išdavei draugę, kuri negalėtų ir net nenorėtų tavęs įskaudinti. Manau, paskui jiems būsi nebereikalinga.

Karolina vėl ryškiai išraudo.

– Negali to padaryti. Negali kištis į mano koledžo…

Mereditė ją nutraukė vienu žodžiu:

– Pamatysi.

Karolina, regis, suglumo.

– Neatsisakau duoti priesaikos ir nesirengiu jos laužyti. Išbandykit mane. Per vasarą kai ko išmokau.

Tikiuosi. Žodis, nors balsiai neištartas, pakibo ore. Visus praėjusius metus Karolina stengėsi kaip įmanydama skaudinti Stefaną ir Eleną.

Bonė pasimuistė. Karolina kažką slepia. Ji nesuprato, iš kur tai žino; tiesiog nujautė. O gal Karolina vis dėlto labai pasikeitė, tikrai daug ko išmoko, tarė sau Bonė.

Kiek kartų šią savaitę ji teiravosi Bonės apie Eleną? Ar Elena tikrai gerai jaučiasi? Ar jai galima nusiųsti gėlių? Ar galima aplankyti? Kada Elena pasveiks? Karolina buvo tikra įkyruolė, nors Bonė nedrįso to pasakyti. Visi kiti taip pat nerimavo, kaip laikosi Elena… grįžusi iš anapusinio pasaulio.

Mereditė išsitraukė rašiklį ir užrašinę, paskui brūkštelėjo kelis žodžius. Paklausė:

– Ką manot? – Visi palinko artyn.

Prisiekiu niekam nepasakoti apie antgamtinius įvykius, susijusius su Stefanu ir Elena, nebent jie patys sutiktų. Padėsiu nubausti kiekvieną, sulaužiusį šią priesaiką. Bausmę paskirs grupės nariai. Šią priesaiką duodu amžiams ir pasirašau savo krauju.

Metas patenkintas linktelėjo.

– Amžiams – nuostabu, – pagyrė. – Parašei kaip tikra advokatė.

Tolesni įvykiai visai nepanėšėjo į advokato darbą. Kiekvienas sėdintis už stalo ėmė popieriaus lapą, balsiai perskaitė priesaiką ir pasirašė. Paskui persidūrė pirštą Mereditės turėtu rankinėje žiogeliu ir prie parašo nuvarvino po lašą kraujo. Bonė, durdama sau pirštą, užsimerkė.

– Dabar priesaika tikrai galioja, – iškilmingai kaip žinovė paskelbė ji. – Verčiau nemėginti jos laužyti.

– Kraujo prisižiūrėjau užtektinai, – spausdamas pirštą ir rūškanai į jį dėbsodamas tarė Metas.

Tada kai kas nutiko. Sutartis gulėjo vidury stalo, kad visi matytų. Nuo aukšto ąžuolo šakos (kiemas buvo prie pat miško) nėrė varnas. Kimiai sukrankęs nusileido ant stalo. Bonė suklykė. Varnas pakreipęs galvą pažiūrėjo į keturis žmones, skubiai traukiančius kėdes tolyn. Tada dirstelėjo į kitą pusę. Tai buvo didžiausias kada nors jų matytas varnas, saulės spinduliuose plunksnos žibėjo vaivorykštės spalvomis.

Atrodė, kad paukštis apžiūrinėja sutartį. Paskui jis sujudėjo taip staigiai, kad Bonė pašoko nuo kėdės ir stryktelėjo už Mereditės. Varnas išskleidė sparnus, palenkė galvą ir ėmė smarkiai kapoti popierių, rodos, taikydamasis į dvi vietas.

Galiausiai suplasnojo sparnais ir pakilo. Tebuvo matyti juoda dėmelė saulės fone.

– Sugadino visą mūsų darbą! – vis dar pasislėpusi už Mereditės suriko Bonė.

– Nemanau, – užginčijo arčiau prie stalo stovėjęs Metas.

Kai jie išdrįso prisiartinti, Bonės nugara nubėgo lediniai šiurpuliukai. Širdis ėmė daužytis.

Neįtikėtina, bet snapo kirčių žymės buvo raudonos, lyg varnas būtų atrijęs kraują. Stulbinamai dailiai išdėstytos skylutės atrodė visai kaip įmantri raidė:

D

O po ja:

Elena yra mano.

4

Pasirašytą sutartį saugiai paslėpę Bonės rankinėje draugai patraukė į pensioną, kuriame vėl apsigyveno Stefanas. Pasidairė ponios Flauers, bet kaip visada nerado. Todėl lipdami siaurais laiptais, užtiestais nušiurusiu kilimu, šūkčiojo:

– Stefanai! Elena! Čia mes!

Pačiame viršuje atsivėrė durys ir išlindo Stefano galva. Jis atrodė… pasikeitęs.

– Laimingesnis? – Bonė išmintingai pakuždėjo Mereditei.

– Tikrai?

– Žinoma, – pasipiktino Bonė. – Jis susigrąžino Eleną.

– Taip, susigrąžino. Turbūt tokią pačią, kaip pažinties pradžioje. Juk matei ją miške, – reikšmingai tarė Mereditė.

– Bet… tai… o, ne! Ji vėl žmogus !

Metas atsigręžęs sušnypštė:

– Gal liausitės? Jie mus išgirs.

Bonė suglumo. Žinoma, Stefanas juos girdi, bet jei nori, kad jis tavęs negirdėtų, turi nė negalvoti – nors pavienių žodžių neperskaito, Stefanas perpranta minčių esmę.

– Ak, tie berniukai! – iškošė Bonė. – Žinoma, jie labai reikalingi, bet kartais ničnieko nesupranta.

– Palauk, kol susidursi su vyrais, – sušnabždėjo Mereditė, ir Bonė prisiminė Alariką Zalcmaną. Su juo Mereditė buvo beveik susižadėjusi.

– Ir aš galėčiau šį tą papasakoti, – pridūrė Karolina, gyvenimo persisotinusiu žvilgsniu apžiūrinėdama ilgus, tvarkingus nagus.

– Bonei dar nereikia to žinoti. Ji turės apsčiai laiko viską patirti pati, – tvirtai motiniškai pareiškė Mereditė. – Eime vidun.

– Sėskitės, sėskitės, – įėjusius ragino Stefanas, vaidindamas tobulą šeimininką. Bet niekas nenorėjo sėstis. Visų akys buvo įsmeigtos į Eleną.

Ji sėdėjo lotoso poza priešais atvirą langą, vilkėjo vėjo plaikstomus naktinius. Jos plaukai vėl buvo tikro aukso spalvos, ne šiurpūs balzganai gelsvi, kaip tada, kai Stefanas netyčia buvo pavertęs ją vampyre. Elena vėl tapo lygiai tokia, kokią Bonė prisiminė.

Tik ji sklandė pakilusi per metrą nuo žemės.

Stefanas matė apstulbusius Elenos draugų veidus.

– Jai taip išeina savaime, – vos ne atsiprašinėjo jis. – Elena pabudo kitą dieną po mūsų kovos su Klausu ir ėmė skraidyti. Manau, jos neveikia traukos jėga.

Stefanas vėl atsigręžė į Eleną.

– Žiūrėk, kas atėjo tavęs aplankyti! – drąsinamai šūktelėjo.

Elena dirstelėjo į draugus. Jos akys su auksiniais taškeliais atrodė smalsios, ji šypsojosi, dairėsi nuo vieno lankytojo į kitą, bet nė vieno neatpažino.

Bonė ištiesė rankas.

– Elena? – kreipėsi. – Čia aš, Bonė, prisimeni? Buvau su tavim, kai grįžai. Aš tikrai labai džiaugiuosi vėl tave matydama.

Stefanas pamėgino dar kartą.

– Elena, ar prisimeni? Tai tavo draugai, geri draugai. Aukšta tamsiaplaukė gražuolė – Mereditė, ši mažylė karštakošė elfė – Bonė. O vaikinas – grynas amerikietis – vardu Metas.

Elenos veide kažkas šmėkštelėjo, ir Stefanas pakartojo:

– Metas.

– O kaip aš? Ar aš nematoma? – nuo durų sušuko Karolina. Balsas skambėjo gana linksmai, bet Bonė nujautė, kad Karolina griežia dantimis, matydama Stefaną ir Eleną kartu, besidžiaugiančius savo laime.