L Smith - Vidurnaktis. Vampyrės dienoraštis

Kažkas Elenos sieloje suspurdėjo, ji jau būtų pašokusi ir sugriebusi nueinančią patarnautoją už mantijos, laimė, Stefanas ją laikė geležiniais gniaužtais. Bonės galva pakilo Elenai nuo peties, ir šiai savo ruožtu teko sulaikyti mergaitę.

Kaip nuolankumo įsikūnijimas jie nusliūkino ten, kur ant auksinio grindų audeklo tviskėjo keturios tamsiai raudonos pagalvėlės. Anksčiau Elena būtų nesutikusi žemintis, o dabar jautėsi dėkinga už paminkštinimą po keliais.

Atsidūrusi taip arti ji matė, kad valdovės ant galvų dėvi skirtingo metalo vainikėlius, nuo jų kiekvienai ant kaktos kabo po akmenėlį.

– Mes apsvarstėm jūsų prašymą, – tarė juodukė, jos baltojo aukso vainikėlis su kabančiu deimantu nutvieskė Eleną alyviniais, raudonais ir karališkojo mėlio spindulėliais. – O taip, – juokdamasi pridūrė ji. – Mes žinom, ko jūs norit. Net gatvės Sargybinė prastai dirbtų savo darbą, jei nežinotų. Norit, kad jūsų miestas... vėl atgimtų – sudeginti pastatai būtų atstatyti, malachų epidemijos aukos atgaivintos, jų siela sugrąžinta į kūną, o prisiminimai...

– Bet iš pradžių, – mostelėjusi ranka nutraukė ją šviesiaplaukė, – gal sutvarkykim reikalus? Ši mergina – Elena Gilbert – negali kalbėti visų vardu. Jeigu ji taps Sargybine, nebepriklausys prašytojams.

Rusvaplaukė atmetė plaukus kaip nekantraujanti mergaitė, jos rausvojo aukso vainikėlis blykstelėjo, o rubinas sumirgėjo.

– Ak, baik, Rajanena. Jeigu jūsų reikalavimai naujokams tokie žemi...

Dalykiškoji šviesiaplaukė nekreipė į ją dėmesio, tik palinko į priekį,; plaukams ant veido užkristi neleido geltonojo aukso vainikėlis su safyro pakabuku.

– Ką manai, Elena? Žinau, pirmasis mūsų susitikimas buvo... nevykęs. Patikėk, aš dėl to gailiuosi. Nedaug trūko, kad būtum tapusi tikra Sargybine, bet anąsyk mes gavom įsakymą iš aukščiau įausti tave į naują kūną, kad galėtum toliau gyventi kaip žmonių mergina.

– Jūs tai padarėt? Žinoma, jūs. – Elenos balsas buvo švelnus, žemas, malonus. – Jūs galit viską. Bet... pirmasis mūsų susitikimas? Aš neprisimenu...

– Tu buvai per maža ir matei tik blyksnį, oromobiliui lekiant pro tavo tėvų važiuoklę. Tai turėjo būti nedidelė avarija, per ją būtų žuvęs vienas žmogus – tu. Bet...

Bonė rankomis užsidengė burną. Ji neabejotinai kai ką suprato, nors Elenai kol kas tai buvo neaišku. Jos tėvų važiuoklė?.. Paskutinį kartą ji su tėčiu, mama ir mažąja Margarita važiavo tą dieną, kai... įvyko avarija. Tądien ji išblaškė vairuojantį tėtį...

„Žiūrėk tėti! Žiūrėk, koks gražus...“

Tada pajuto smūgį.

Elena užmiršo, kad turi būti nuolanki ir klūpoti nusilenkusi. Pakėlė galvą ir sutiko labai panašias į savo mėlynas akis, nutaškuotas auksu. Žinojo pati žvelgianti veriamai ir griežtai.

– Tu... nužudei mano tėvus ? – sušnabždėjo ji.

– Ne, ne! – sušuko tamsiaodė. – Tai tebuvo nepavykusi operacija. Turėjom per kelias minutes kirsti Žemės Matmenį. Bet tuo metu visai netikėtai pabudo tavo talentas – pamatei mūsų oromobilį. Todėl žuvai ne tu; tavo tėvas grįžtelėjo, kad pasižūrėtų, ir...

Elena žvelgė į valdovę nepatikliomis akimis, ir šios balsas pamažu nuslopo.

Bonė tuščiu žvilgsniu žiopsojo į tolį, lyg apimta transo.

– Šiničis, – sužiopčiojo ji. – Ta keistoji jo mįslė, ar kas ten buvo. Kad vienas mūsų yra žudikas, ir tai nesusiję nei su vampyryste, nei su žudymu iš gailesčio...

– Visą laiką maniau, kad tai aš, – tyliai tarė Stefanas. – Mane pagimdžiusi mama taip ir neatsigavo – mirė.

– Joks tu žudikas! – sušuko Elena. – Ne taip kaip aš. Ne taip kaip aš!

– Na, apie tai dabar ir noriu paklausti, – tarė dalykiškoji šviesiaplaukė. – Anuomet nepavyko įvykdyti užduoties, bet tu supranti, kad mes tik bandėm tave pasiimti? Tai įprastinis būdas. Mes iš prigimties puikiai gebame suvaldyti galingus, neprotingus demonus, nepaklūstančius įprastinei galiai, kai reikia nuolat apgalvoti ir pergalvoti savo veiksmus...

Elena nuslopino riksmą. Įsiūčio ir kančios, nuostabos ir kaltės, nežinia kieno riksmą. Jos planai. Gudrybės. Tai, kaip senais blogais laikais ji susitvarkydavo su padūkusiais berniūkščiais – visa įgimta. O... jos tėvai... dėl ko gi jie žuvo? Stefanas atsistojo įsitempusiu veidu, žalios akys liepsnojo skaisčia ugnimi. Jo veide nebuvo švelnumo. Jis sugniaužė Elenai ranką, ir ji išgirdo: „Jei nori kautis, aš su tavim.“

„Mais non, – Grįžtelėjusi Elena išvydo Seidžą. Jo minčių balso negalėjai su niekuo supainioti. Ir negalėjai neklausyti. – Ne­įmanoma su jomis kautis jų pačių teritorijoje ir laimėti. Net man tai nepavyktų. Bet tu gali priversti jas už tai sumokėti! Elena, mano narsuole, tavo tėvų dvasios tikrai rado naujus namus. Būtų žiauru tempti jas atgal. Bet pareikalauk iš Sargybinių visa, ko tau reikia. Pageidauk, ko tik nori – ko norėjai prieš metus ir vieną dieną! Manau, mes visi tave palaikysim.“

Elena nutilo. Pažvelgė į Sargybines, dirstelėjo į lobius. Pasižiūrėjo į laukiančius Bonę ir Stefaną. Jų akys jai davė leidimą.

Tada lėtai ištarė Sargybinėms:

– Tai jums nemažai kainuos. Ir nenoriu girdėti, kad kas nors neįmanoma. Už visus lobius ir šeimininko raktą noriu atgauti... ankstesnį savo gyvenimą. Ne, noriu naujo gyvenimo su ta pačia praeitimi. Noriu būti Elena Gilbert, tokia, kokia buvau baigdama mokyklą, noriu įstoti į Dalkresto koledžą. Noriu rytą pabusti savo tetos Džuditos namuose, ir kad niekas nebūtų pastebėjęs, jog buvau dingusi beveik dešimt mėnesių. Noriu, kad paskutinių mano mokslo metų vidurkis būtų 4,5 balo – dėl visa ko. Dar noriu, kad Stefanas visą tą laiką būtų ramiai gyvenęs pensione, ir visi jį pažinotų kaip mano vaikiną. Noriu, kad kiekvienas Šiničio ir Misao poelgis, kad ir kam jie dirbo, būtų panaikintas ir užmirštas. Kad asmuo, kuriam jie tarnavo, būtų negyvas. Dar noriu panaikinti visa, ko Fels Čerče pridarė Klausas. Noriu, kad sugrįžtų Sju Karson! Ir Vikė Benet! Noriu, kad visi sugrįžtų!

Bonė tyliai paklausė:

– Net ponas Taneris?

Elena ją suprato. Jei ponas Taneris nebūtų žuvęs, – paslaptingai netekęs kraujo, – tai Alarikas Zalcmanas nebūtų iškviestas į Fels Čerčą. Elena prisiminė, kaip išėjusi iš savo kūno matė Alariką smėlio spalvos plaukais, linksmomis šviesiai rudomis akimis. Pagalvojo apie Mereditę ir judviejų bemaž įvykusias sužadėtuves.

Bet kas ji tokia, kad vaidintų Dievą? Kad ištartų: „Taip, šis žmogus gali mirti, nes jis nemylėjo ir buvo nemylimas, o anas turi gyventi, mat buvo mano draugas.“

42

– Tai ne bėda, – netikėtai atsiliepė šviesiaplaukė valdovė Rajanena. – Galim padaryti taip, kad jūsų ponas Taneris būtų apsigynęs nuo vampyro, o mokykla – iškvietusi Alariką Zalcmaną, kad šis užimtų jo vietą ir atliktų tyrimus. Gerai, Idola? – kreipėsi ji į rusvaplaukę, o paskui į juodaplaukę: – Gerai, Susure?

Elenai nebuvo gerai. Ji beveik nieko negirdėjo, tik apie gebėjimus regzti planus ir sąmokslus. Žinojo, kad jos gerklė užkimusi; akis temdė ašaros.

– O už šeimininko raktą... noriu...

Stefanas paspaudė Elenai ranką. Staiga Elena suvokė, kad visi trys bičiuliai stovi greta. Ir visų veiduose ta pati išraiška – didžiulis ryžtas.

– Noriu, kad sugrįžtų Deimonas. – Tokios gaidelės savo balse Elena negirdėjo nuo tada, kai jai buvo pranešta, kad žuvo abu tėvai. Jei čia būtų stovėjęs stalas, ji tikrai būtų įsirėmusi į jį kumščiais ir grėsmingai pažvelgusi į moteris. Bet dabar tik palinko prie jų ir tyliai gergždžiančiu balsu ištarė: – Jei tai padarysit – sugrąžinsit jį tokį, koks buvo prieš įeidamas į Sarginę, – gausit šeimininko raktus ir lobius. Jei ne – prarasit viską. Viską. Aš nesideru, aišku?