L Smith - Vidurnaktis. Vampyrės dienoraštis

Ji troško prieiti prie jo. Pabarti, apkabinti. Pasakyti, kad myli jį taip pat karštai. Bet kūnas sustingo, vėl ėmė masinti tamsa... Elena susmuko ant žolės, vos spėjusi atsiremti rankomis. Bonė su Stefanu kažkaip atsidūrė šalia, visi trys kūkčiojo: Elena priblokšta naujai išgirstos žinios, Stefanas apimtas praradimo skausmo, – Elena tokios raudos dar nebuvo girdėjusi, – o Bonė buvo tokia nuvargusi, kad, rodos, mažas jos kūnelis suirs.

Laikas prarado bet kokią prasmę. Elena troško apraudoti kiekvieną skausmingą Deimono mirties akimirką ir kiekvieną jo gyvenimo akimirką. Tiek daug prarasta. Ji tiesiog negalėjo to aprėpti protu, taip pat nenorėjo nieko daryti, tik sielvartauti, kol jos esybę vėl įtrauks ta maloni tamsa.

Tarp jų įsiveržė Seidžas – sugriebęs pastatė Eleną ir papurtė už pečių. Jos galva sumaskatavo pirmyn atgal.

– Tavo miestelis sugriautas! – užriko jis, tarsi Elena būtų dėl to kalta. – Vidurnaktį gali ištikti, o gali ir neištikti, neganda. Taip, taip, visa tai mačiau tavo mintyse, kai buvau į jas prasiskverbęs, kad tave paveikčiau. Mažasis Fels Čerčas jau nusiaubtas, o jūs net neketinat už jį kovoti!

Kažkas Elenoje plykstelėjo ir ištirpdė stingdantį ledą.

– Taip, aš už jį kovosiu! – sušuko ji. – Kovosiu iki paskutinio atodūsio, kol sustabdysiu tai padariusius asmenis arba kol jie mane nužudys!

– O kaip, puis-je savoir, spėsit grįžti laiku? Kol pareisit tuo keliu, kuriuo čia atkakot, viskas bus baigta!

Stefanas atsistojo prie jos petys į petį, apkabino.

– Tada priversim tave parsiųsti mus kitu keliu – kad spėtume grįžti laiku!

Elena išpūtė akis. Ne. Ne. Stefanas negalėjo taip pasakyti. Juk jis niekada negrasina – ir ji neleis jam būti kitokiam. Ji atsigręžė į Seidžą.

– Nereikia peštis! Aš kuprinėje turiu šeimininko raktą, o čia, Sarginėje, burtai veikia! – šūktelėjo ji.

Bet Stefanas su Seidžu tik dėbsojo vienas į kitą niršiu, įdėmiu žvilgsniu. Elena norėjo prieiti prie Stefano, bet pasaulis dar kartą lėtai apsivertė kūlio. Ji išsigando, kad Seidžas puls Stefaną, o ji niekaip negalės šiam padėti.

Bet Seidžas atsilošė ir nusikvatojo kaip laukinis – tai buvo tarsi griausmingas juokas, sumišęs su rauda. Garsas skambėjo šiurpiai, lyg staugtų vilkas, ir Elena pajuto, kaip ją apkabino virpanti Bonė – joms abiem reikėjo paguodos.

– Po velnių! – užriaumojo Seidžas, ir jo žvilgsnis taip pat buvo kaip laukinio. – Mais oui, po velnių? – Jis vėl nusikvatojo. – Juk aš esu vartininkas ir įleisdamas jus pro dvejas duris jau nusižengiau taisyklėms.

Stefanas vis dar sunkiai alsavo. Atkišęs ranką sugriebė Seidžą už plačių pečių ir papurtė su pašėlusio vampyro jėga.

– Ką čia pliurpi? Šnekoms nėra laiko!

– Ak, laiko yra, mon ami. Yra, mano drauge. Jei norite išgelbėti Fels Čerčą, jums reikia dangaus Sargybinių – jos padės ir atitaisyti padarytą žalą. Ištrinti ją, lyg nieko nė nebūtų įvykę. Ir, – žiūrėdamas Elenai į akis lėtai pridūrė Seidžas, – galbūt – tik galbūt – panaikinti šios dienos įvykius.

Staiga jai ėmė dilgsėti odą. Elena visa savo esybe klausėsi Seidžo, pasvirusi prie jo, nekantraudama; sulig kiekvienu svarbiu klausimu akys jai vis labiau plėtėsi.

Seidžas labai tyliai, labai pergalingai patvirtino:

– Taip. Jos gali numirėliams suteikti gyvastį. Turi tokią Galią. Jos galėtų sugrąžinti mon petit tyran Deimoną – kaip sugrąžino tave.

Stefanas su Bone prilaikė Eleną. Pati ji nebepastovėjo.

– Kodėl gi jos turėtų padėti? – skausmingai sušnabždėjo ji. Neleis sau nė menkiausios vilties, kol visko neišsiaiškins.

– Mainais už tai, kas prieš tūkstantmetį iš jų buvo pavogta, – atsakė Seidžas. – Ar žinot, kad esat Pragaro tvirtovėje? Štai kas yra Sarginė. Sargybinės negali čia įžengti. Negali pulti vartų ir pareikalauti to, kas yra viduje... septynių – pardon, jau šešių – kicunių lobių.

Nė kruopelės vilties, nė trupinėlio. Vis dėlto Elena išgirdo save pašėlusiai kvatojantis.

– Kaip mes jiems grąžintume parką? Arba juodųjų rožių lauką?

– Grąžintume teises į žemę, kurioje yra parkas ir rožių laukas.

Nė kruopelės, nors abu kūnai Elenai iš šalių jau virpėjo.

– O kaip mes joms pasiūlysim Amžinos jaunystės ir gyvybės šaltinį?

– Niekaip. Bet aš čia turiu įvairių butelių, laukiančių, kol bus išvežti su šiukšlėmis. Jei pagrasintume, kad Žemėje kur pakliuvo išlaistysime penkialitrį butelį La Fontaine... jos pasiustų. Ir, be abejo, – pridūrė Seidžas, – aš žinau, kokių brangakmenių su užkeikimais jos visų labiausiai geidžia. Štai, leiskit, iškart atversiu visas duris! Paimsim visa, ką galim – išplėšim visus kambarius!

Jo entuziazmas buvo užkrečiamas. Elena pasigręžė ir sulaikiusi kvapą, išplėtusi akis laukė, kol durys sušvis.

– Pala. – Stefano balsas staiga sugriežtėjo. Bonė su Elena atsigręžė į jį ir apsikabinusios, virpėdamos, sustingo. – Ką tavo... tavo tėvas... padarys, kai sužinos, kad tu tai leidai?

– Juk nenudės manęs, – šiurkščiai atsakė Seidžas, ir jo balsas vėl įgavo laukinį skambesį. – Gal jam tai pasirodys taip pat juokinga , kaip ir man, ir kitądien mudu kvatosimės net susiriesdami.

– O jei pasirodys nejuokinga? Seidžai, nemanau... Vargu ar Deimonas būtų norėjęs...

Seidžas ūmiai atsigręžė, ir Elena pirmą kartą nuo tada, kai jį sutiko, visa širdimi patikėjo, kad jis savo tėvo sūnus. Net jo akys, rodos, pasidarė ugnies geltonumo spalvos su deimantiniais lyg katės vyzdžiais, o balsas, dar rūstesnis nei Stefano, priminė lūžtantį plieną.

– Mano santykiai su tėvu – mano reikalas, ir nieko kito! Jei norit, likit čia. Beje, tėvas apskritai nesuka galvos dėl vampyrų – tvirtina, kad jie ir šiaip prakeikti. Bet aš padarysiu viską, kad sugrąžinčiau mon chéri Deimoną.

– Bet kokia kaina?

– Velniop tą kainą!

Elenos nuostabai, Stefanas trumpam sugriebė Seidžą už pečių, o paskui apkabino tiek, kiek siekė rankos.

– Aš tik norėjau įsitikinti, – tyliai ištarė jis. – Ačiū, Seidžai. Ačiū tau.

Tada jis nusigręžė, nudrožė prie karališkosios radžikos ir trūktelėjęs išrovė ją iš pavėsinės.

Elena visame kūne tvinksinčia širdimi nulėkė rinkti tuščių butelių ir kitokių indų, Seidžo svaidomų pro devintąsias duris, atsiradusias tarp kasyklos ir juodųjų rožių lauko. Pačiupo penkialitrį ir mineralinio vandens butelį, abu tvirtai užkimštus. Jie buvo plastikiniai, todėl ji galėjo juos švystelėti per kambarį tiesiai prie kunkuliuojančio šaltinio. Rankos siaubingai drebėjo, ir ji visą laiką vienodai meldėsi: ak, meldžiu. Ak, meldžiu. Ak, meldžiu!

Ji prisipylė iš Šaltinio abu butelius ir užkimšo. Tada suvokė, kad Bonė tebestovi vidury Sarginės. Draugė atrodė sutrikusi, išsigandusi.

– Bone!

– Seidžai, – kreipėsi ši. – Kaip mes šituos daiktus nugabensime į Dangiškąjį Teismą, kad galėtume derėtis?

– Nesijaudink, – maloniai atsakė Seidžas. – Neabejoju, kad Sargybinės jau laukia mūsų lauke ir iškart suims. Jos mus ir nugabens į Teismą.

Bonė nesiliovė virpėjusi, bet linktelėjo ir nuskubėjo padėti Seidžui nešti Juodosios magijos butelių – ir daužyti.

– Tai simboliška, – pasakė jis. – Un signe to, ką padarysim šiai vietai, jei dangiškosios Sargybinės nesutiks tartis. Atsargiai, nesusipjaustyk savo gražiųjų rankelių.