L Smith - Vidurnaktis. Vampyrės dienoraštis

Elena tarėsi išgirdusi kimų Bonės balsą, jo tonas nebuvo džiaugsmingas. Bet dudenantis Seidžo murmesys ramino. Ji neleido sau nei viltis, nei nusiminti. Turėjo užduotį. Ir kūrė savus planus Dangiškajam teismui.

Kai jiedvi su Bone prisigrobė, kiek galėjo panešti, ir prisikimšo pilnas kuprines, kai Stefanas į dvi siauras juodas dėžes sukrovė dokumentus, o Seidžas atrodė kaip Kalėdų senelio ir žavaus bronzinio ilgaplaukio Heraklio hibridas, nešinas dviem maišais iš pagalvių užvalkalų, jie paskutinį kartą apžvelgė nusiaubtą Sarginę.

– Ką gi, – ištarė Seidžas. – Metas susitikti su Sargybinėmis. – Jis drąsinamai šyptelėjo Bonei.

Kaip paprastai, jis buvo teisus. Vos tik jie išėjo su savo grobiu, Sargybinės iš dviejų skirtingų Matmenų jau laukė. Vienos buvo šiek tiek panašios į Eleną: šviesiaplaukės, tamsiai mėlynų akių, lieknos. Žemutinio pasaulio Sargybinės, regis, viršesnės už anas, buvo grakščios moterys tamsia, beveik juodmedžio spalvos oda ir standžiomis garbanėlėmis, prigludusiomis prie galvos kaip kepuraitė. Už jų stovėjo spindintys oromobiliai.

– Jūs suimti, – tarė viena iš tamsiųjų, iš pažiūros nesižavinti šia užduotimi, – už tai, kad pagrobėte lobius, teisėtai priklausančius Dangiškajam teismui, ir saugotus, kaip susitarta, šventovėje pagal abiejų Matmenų įstatymus.

Paskui jiems tereikėjo laikytis įsikibus auksinių oramobilių ir tuo pat metu nepaleisti neteisėtai įgyto laimikio.

* * *

Dangiškasis Teismas buvo... dangiškas – perlų baltumo su šviesiu žydru atspalviu. Besipuikuojantis minaretais. Nuo kruopščiai saugomų vartų – prie jų Elena išvydo trečiojo tipo Sargybines trumpais rusvais plaukais ir įkypomis, kiaurai veriančiomis žaliomis akimis – iki tikrųjų kone miesto dydžio rūmų buvo nemenkas kelias.

Bet didžiausią nuostabą jie patyrė įvesti į menę. Ši buvo kur kas erdvesnė ir didingesnė už bet kokią Elenos įsivaizduojamą patalpą. Per jokią puotą ar pokylį Tamsos Matmenyje ji nebuvo regėjusi ko nors panašaus. Aukštas kaip katedroje lubas iš gryno aukso rėmė dviem eilėmis stovinčios įspūdingos auksinės kolonos. Grindys buvo grįstos vingriais raštais išmargintu malachitu ir lazuritu su aukso gijomis – aukso, regis, nepagailėta vietoj skiedinio. Trys auksiniai fontanai menės viduryje (vidurinis didžiausias ir įmantriausias) purškė ne vandenį, o subtiliai kvepiančius žiedlapius – šie pakilę iki aukščiausio taško sutviksdavo lyg deimantai, o tada plevendavo žemyn. Vitražiniai skaisčių, Elenai dar neregėtų spalvų langai lyg palaiminimą metė vaivorykštes ant sienų ir šildė vėsų išraižytą auksą.

Seidžas, Elena, Stefanas ir Bonė buvo susodinti ant patogių kėdučių vos už poros žingsnių nuo didžiosios pakylos, užklotos nuo­stabiai išausta auksine medžiaga. Lobiai buvo paskleisti priešais juos, ir tarnautojos, vilkinčios laisvai krintančius mėlynus ir auksinius drabužius, ėmė daiktus ir vieną po kito nešė valdžios triumviratui.

Valdovės – šviesiaplaukė, tamsiaodė ir rusvaplaukė – atitiko tris Sargybinių grupes. Jų kėdės ant pakylos buvo toli nuo teisiamųjų – ir aukštai. Bet sutelkusi Galią į akis Elena puikiai matė, kad jos visos sėdėjo gausiai brangakmeniais papuoštuose auksiniuose sostuose. Valdovės tyliai šnekučiavosi, žavėjosi karališkąja radžika – šiuo metu mėlynais pentiniais. Tada tamsiaodė nusišypsojo ir pasiuntė vieną patarnautoją bėgte atnešti augalui vazono su žemėmis.

Elena tuščiomis akimis spoksojo į kitus lobius. Penkialitrį vandens iš Amžinos jaunystės ir gyvybės šaltinio. Šešis nesudaužytus butelius Juodosios magijos vyno ir dar daug šukių aplinkui. Spindinčią vaivorykštę, konkuruojančią su vitražiniais langais, sudarytą iš kumščio dydžio brangakmenių: vieni jų buvo šlifuoti, kiti dar neapdirbti, bet daugelis ne tik nušlifuoti, bet ir išraižyti paslaptingais auksiniais ir sidabriniais užrašais. Dvi pailgos, juodos, aksomu išmuštos dėžės, prikrautos pageltusių papiruso ar popieriaus ritinių, prie vienos jų gulėjo juodut juodutėlė rožė, prie kitos tebuvo pribarstyta lengvų pavasario žalumo lapelių. Elena žinojo, kas tuose dokumentuose su įtrūkusiais vaškiniais antspaudais: juodųjų rožių lauko ir kicunių rojaus perdavimo aktai.

Žiūrint į visus tuos lobius vienoje vietoje Elenai dingojosi, kad jų net per daug. Vieno bet kurio daikto iš septynių – ne, jau šešių – kicunių lobių būtų užtekę, kad nupirktum pasaulį. Vienintelė šakelė nuo karališkosios radžikos (rausvi pentiniai virto baltomis orchidėjomis), jau deramai pasodintos ir sugrąžintos į vietą, buvo neįkainojama – kaip ir aksominė rožė, pasižyminti galingiausių burtų galia. Prieš vieną brangakmenį iš kasyklos lobio, maždaug dviejų kumščių dydžio deimantą, būtų nublėsusi Afrikos žvaigždė ir Auksinis jubiliejus . Viena diena kicunių rojuje būtų atrodžiusi kaip tobulai nugyventas gyvenimas. Išgėrę gurkšnelį putojančio vandens žmonės gyventų tiek, kiek Senieji...

Be abejo, tarp jų turėjo būti ir didžiausias pasaulyje žvaigždžių rutulys, sklidinas antgamtinės Galios, bet Elena vylėsi, kad Sargybinės į tai neatkreips dėmesio.

Vylėsi? Atsitokėjusi papurtė galvą, ir Bonė spustelėjo jai ranką. Jokių vilčių. Ji nedrįso viltis. Nė trupučio.

Kita rusvaplaukė patarnautoja, metusi į juos šaltą žalių akių žvilgsnį, paėmė plastikinį penkialitrį, ant kurio etiketės buvo užrašas „Trečiojo sektoriaus vanduo“. Jai nueinant, Seidžas burbtelėjo:

– Qu’est-ce qui lui prend? Norėjau pasakyti, kas jai nepatinka? Aš mėgstu vandenį iš vampyrų sektoriaus. Nemėgstu Žemesniojo pasaulio gręžinių vandens.

Elena jau spėjo išnagrinėti Sargybinių spalvų kodą. Šviesiaplaukės buvo itin veiklios, nemėgstančios gaišti. Tamsiaodės atrodė mieliausios – galbūt Žemutiniame pasaulyje turėjo mažiau darbo. Žaliaakės rusvaplaukės atrodė tikros žiežulos. Deja, jauna moteris viduriniame soste ant pakylos buvo rusvaplaukė.

– Bone... – sukuždėjo Elena.

Ši nurijo seiles, šniurkštelėjo ir tik tada išspaudė:

– Ką?

– Ar kada nors sakiau, kaip man patinka tavo akys?

Prieš pradėdama kretėti iš juoko Bonė ilgai spitrijosi į ją rudomis akimis. Tada ėmė juoktis, paskui įsikniaubė Elenai į petį ir tik tirtėjo.

Stefanas spustelėjo Elenai ranką.

– Ji labai stengiasi – dėl tavęs. Ji... supranti, ji irgi jį mylėjo. Aš to nė nežinojau. Regis... regis buvau visiškai aklas.

Jis laisvąja ranka persibraukė jau ir taip sušiauštus plaukus. Atrodė labai jaunas, vos ne mažas berniukas, staiga nubaustas už tai, kas pirmiau nebuvo uždrausta. Elena prisiminė jį užpakaliniame pensiono kieme, pasistačiusį ją sau ant kojų ir šokantį, paskui palėpės kambarėlyje bučiuojantį jai rankas, plaktuku numuštus krumplius, pulsuojančius riešus. Troško jam pasakyti, kad viskas bus gerai, kad į jo akis vėl sugrįš juokas, bet bijojo pameluoti.

Staiga Elena pasijuto, lyg būtų labai sena, prastai girdinti ir reginti moteris, kuriai kiekvienas judesys sukelia klaikų skausmą, o kūną krečia šaltis. Kiekvienas sąnarys, kiekvienas kaulas atrodė lyg sukaustyti ledo.

Kai visi lobiai, tarp jų ir deimantais nusagstytas auksinis šeimininko raktas, galiausiai buvo prinešti prie jaunųjų moterų sostų, apčiupinėti, pakilnoti, apžiūrėti ir aptarti, šiltaakė tamsiaodė moteris priėjo prie Elenos būrelio.

– Dabar galite prisiartinti prie jų didenybių teisėjų. Ir, – pridūrė ji švelniu kaip laumžirgio sparno prisilietimas balsu, – jūs joms padarėte itin didelį įspūdį. Nedažnai taip nutinka. Kalbėkit nuolankiai nuleidę galvas ir, aš manau, jūsų širdies troškimai išsipildys.