L Smith - Vidurnaktis. Vampyrės dienoraštis

– Sunaikinimo sparnai...

Ją sustabdė paprasta žemesniojo rango kariškė, eilinė, viena iš tamsiaplaukių moterų. Užšoko ant pakylos ir nežmogišku greičiu užspaudė Elenai burną, tad paskutinį skiemenį ji tegalėjo išmykti. Auksinė, žalia ir žydra menė neišsprogo, karštas metalas nepasruvo upeliukais kaip lava, gėlių fontanas neišgaravo, o vitražiniai langai nesubyrėjo į atomus.

Paskui Eleną sugriebė daugiau rankų, pargriovė, ji vos begalėjo įkvėpti, net suglebo nuo oro stokos. Kovodama dantimis ir nagais, kaip žvėriukas, ji bandė ištrūkti, bet galiausiai buvo tvirtai sučiupta ir prispausta prie žemės. Girdėjo žemu balsu grumant Seidžą ir Stefaną, tarp nevilties kupinų jai skirtų minčių protrūkių maldaujantį ir aiškinantį:

– Ji dar neatsitokėjo! Nežino, ką daranti!

Bet geriausiai buvo girdėti Sargybinių balsai.

– Ji galėjo mus visus nužudyti!

– Tie Sparnai – niekada nesu mačiusi tokių pavojingų dalykų!

– Žmogus! Ir vos trimis žodžiais būtų mus nušlavusi!

– Jei Lenėja nebūtų jos sulaikiusi...

– Arba jei būtų stovėjusi tolėliau...

– Žinot, ji sunaikino palydovą! Jame visai nebeliko gyvybės, o iš dangaus tebebyra pelenai!

– Ką jau ten. Esmė ta, kad jai apskritai nevalia turėti Galios sparnų. Juos reikia nukirpti.

– Teisingai – nukirpkim jai Sparnus! Padarykim tai!

Galiausiai Elena atpažino Rajanenos ir Idolos balsus. Dar bandė priešintis, bet buvo laikoma taip stipriai ir negailestingai prispausta, kad teko kovoti net už oro gurkšnį, ir ji visiškai išseko.

Tada jai buvo nukirpti sparnai. Bent jau viskas įvyko greitai, ir Elena beveik nieko nepajuto. Labiausiai skaudėjo širdį. Kovojant tarsi iškildavo išdidi, užsispyrusi jos dalis, ir dabar jai buvo gėda prarasti visas Sparnų poras. Pirmiausia buvo sunaikinti Atpirkimo sparnai, tie didžiuliai vaivorykštiniai lankai. Paskui balti ir mirguliuojantys kaip apšerkšniję voratinkliai Apsivalymo sparnai. Vėjo sparnai, primenantys medaus spalvos usnies pūkelį. Švelniai violetiniai ir vidurnakčio mėlynumo Atminties sparnai. Paskui smaragdų žalumo ir auksiniai Apsaugos sparnai – šiais ji apgynė draugus nuo įtūžusios Gėliaveidės puolimo, kai kartu su jais pirmą kartą lankėsi Tamsos Matmenyje.

Ir galiausiai buvo nukirpti Sunaikinimo sparnai – aukšti juod­medžio spalvos skliautai subtiliais lyg juodi nėriniai krašteliais.

Kol jie buvo kerpami, Elena stengėsi neišleisti nė garso. Bet, pirmajai porai nukritus šalia, į, ko gero, vien jai matomą šešėlį, išgirdo tylų aiktelėjimą ir suprato, kad tai jos pačios balsas. Kai buvo nukirpti antrieji Sparnai, ji nejučia riktelėjo.

Akimirką tvyrojo tyla. Ir staiga kilo baisus triukšmas. Elena girdėjo raudant Bonę, riaumojant Seidžą ir Stefaną – švelnųjį Stefaną, keikiantį ir plūstantį Sargybines. Iš prislopintų garsų Elena spėjo, kad jis grumiasi su jomis, grumiasi norėdamas prie jos prieiti.

Prisiartino tik tada, kai mirtinai pavojingi, subtilūs Sunaikinimo sparnai buvo nupjauti jai nuo pečių ir nukrito ant žemės kaip ilgi šešėliai. Elena džiaugėsi, kad jis šalia, nes dabar, jai tapus mažiausiai pavojinga nuo tada, kai joje ėmė busti sparnų Galia, Sargybinės jos tarsi išsigando. Tos trys stiprios ir pavojingos moterys atsitraukė atgal, ir Stefanas ją pagavęs apkabino.

Priblokšta, apkvaitusi ji tapo paprasta aštuoniolikamete mergina. Tik jos kraujas tebebuvo kitoks. Sargybinės panoro atimti iš jos ir jį – „apvalyti“. Trys ryžtingai nusiteikusios valdovės ir jų patarnautojos sustojo į spalvotą trikampį aplink ją ir ėmė burti, kol Seidžas užstaugė:

– Liaukitės!

Pakibusi Stefanui ant peties Elena tik miglotai matė jį vis dar puikuojantis nuo sienos lig sienos išskleistais ir auksines lubas siekiančiais juodais sparnais. Bonė prisispaudė prie jo kaip paklydęs pienės pūkelis.

– Jūs jau taip sumažinot jos aurą, kad beveik nieko neliko, – urzgė jis. – Jei visiškai „išvalysite“ šios pauvre petite kraują, ji mirs – ir tada pabus. Mesdames, jūs būsite sukūrusios un vampire.

Susurė atšoko. Ji buvo bemaž per švelni valdyti tokią atšiaurią, grėsmingą sritį – bet ne per švelni nukirpti man Sparnus, pamanė Elena, sukiodama pečius, kad atsipalaiduotų. Gal ji nežinojo, kaip tai skaudu, pasiūlė mintį kita smegenų dalelė.

Paskui visos jos smegenys sušaukė skubų susirinkimą. Sprandu mažais lašeliais ritosi kažkas šilto, gaivaus. Ne kraujas. Ne, kai kas daug brangesnio už tai, ką atėmė Sargybinės. Stefano ašaros.

Ji pasiūbavo, pamėgino išlaikyti pusiausvyrą. Pavyko, nors visa drebėjo. Kaip smarkiai dreba, suprato tik pamėginusi pakelti ranką ir nykščiu nušluostyti ašaras Stefanui nuo skruostų. Ranka kratėsi, lyg ji pokštautų. Nykštys taip bedė į skruostą, kad bet kuris kitas būtų susiraukęs. Ji pažvelgė į jį paiku atsiprašomu žvilgsniu – buvo pernelyg priblokšta, kad bandytų prašnekti.

Bet Stefanas kalbėjo nesustodamas.

– Tai nesvarbu, – aiškino jis. – Viskas gerai, meile. Ak, didžioji mano meile, viskas bus gerai.

Jis šluostė jai akis tvirta kaip akmuo ranka, visą laiką žiūrėjo tik į ją ir – Elena žinojo – galvojo tik apie ją.

Žinojo, nes pastebėjo, kai tai pasikeitė.

Jos akiratyje atsidūrė rusvi plaukai, neryškūs per ašaras. Rusvi plaukai ir siauros žalios akys – pernelyg arti. Tada Elena ir pajuto, kad Stefanas prisiminė, jog pasaulyje, be Elenos, esama ir dar kai ko.

Jo veidas pasikeitė. Jis nesuurzgė, nepakėlė galvos. Tikrasis pokytis atsispindėjo akyse, žvilgsnis tapo atšiaurus, niršus, o visi kiti bruožai tik paaštrėjo.

– Jei dar kartą ją paliesi, šlykšti kale , išplėšiu tau gerklę, – tarė Stefanas, ir kiekvienas žodis skambėjo kaip ant žemės numesta ledo šaltumo geležies drožlė.

Iš nuostabos Elena liovėsi verkusi. Stefanas su moterimis taip nesišneka. Netgi Deimonas nesišneka – nesišnekėjo. Bet žodžiai tebeaidėjo staiga stojusioje erdvios menės tyloje. Visi traukėsi atbuli.

Idola irgi traukėsi, tik iššiepusi dantis.

– Manai, jei esam Sargybinės, tai negalim tau pakenkti?.. – buvo besakanti, bet Stefano balsas ją kirste nukirto.

– Būdamos Sargybinės jūs galite šventeiviškai žudyti ir išsisukti, – tarė Stefanas, ir jo lūpos iš įtūžio išlinko dar šiurpiau ir įtikinamiau nei Idolos. – Jei Seidžas nebūtų sulaikęs, būtumėte nužudžiusios Eleną. Būkit prakeiktos , – pridūrė jis tyliai, bet taip tvirtai, kad Idola atsitraukė dar per žingsnį. – Taip, verčiau suburk aplink save visas draugužes, – pridūrė jis. – Šiaip ar taip, galiu sumanyti tave nudėti. Nužudžiau savo brolį – neabejoju, kad žinai.

– Bet tik pats gavęs mirtiną kirtį. – Stovėdama tarp jųdviejų Susurė bandė taikyti.

Stefanas gūžtelėjo pečiais ir dėbtelėjo į ją taip pat niekinamai, kaip ir į kitas valdoves.

– Vis tiek valdžiau savo ranką, – pamąstęs pasakė. – Galėjau išmesti kardą arba tik sužeisti jį. Bet nusprendžiau ašmenimis perverti jam širdį. – Jis visiškai nedraugiškai iššiepė dantis. – O dabar man net nereikia ginklo.

– Stefanai, – pagaliau pavyko sušnabždėti Elenai.

– Žinau. Ji silpnesnė už mane, ir tu nenori žiūrėti, kaip ją žudau. Tik todėl, meile, ji vis dar gyva. Tik dėl šios vienintelės priežasties.

Elenai pakėlus į jį mažumėlę išsigandusias akis, Stefanas tik jai girdimu balsu pridūrė: „Iš tiesų, Elena, tu dar ne viską apie mane žinai. Tikėjausi, kad kai kurių dalykų niekada nesužinosi. Kai susipažinau su tavim – pamilau tave, – juos beveik užmiršau.“