L Smith - Vidurnaktis. Vampyrės dienoraštis

– Tu vis dar nesupranti! Ar žinai...

Jis delnu užspaudė jai burną ir prikišo lūpas prie ausies.

– Mei... Elena. Mes tavo namuose. Tavo teta...

Elena pajuto, kaip jos akys plečiasi, nors, žinoma, pasąmone visą laiką tai suvokė. Pažįstama aplinka. Ši lova – tai jos lova, užtiesta mėgstama auksine ir balta lovatiese. Išgirdusi beldimą į langą ji tamsoje apėjo kliūtis... Elena grįžo namo.

Kaip alpinistė, įveikusi iš pažiūros neįveikiamą uolėtą ruožą, Elena pajuto gausiai plūstelint adrenaliną. Gal dėl to, o gal paprasčiausiai dėl užliejusios meilės jėgos pavyko tai, ką ji iki šiol bergždžiai mėgino. Elena pajuto savo sielą išsiplečiant ir išeinant iš kūno. Toji siela susitiko su Stefano siela.

Ją išgąsdino Stefano vienišumo jausmas – tiesa, jis veikiai išsisklaidė – ir nuramino meilė, plūstelėjusi nuo jos minčių prisilietimo ir užliejusi kiekvieną jo sielos dalį.

„Ak, Stefanai. Tik... pasakyk, kad... kad gali man atleisti, daugiau nieko. Jei atleisi, aš gyvensiu. Gal net vėl galėsi būti su manim laimingas – jei tik truputį palūkėsi.“

„Aš jau dabar laimingas su tavim. Bet galiu laukti tiek, kiek reikės“, patikino ją Stefanas. Bet Elena pastebėjo paskubomis paslėptą jo niūrių minčių šešėlį. Jis gali laukti, kiek tik reikia. Bet ji...

Ji vos susilaikė neprunkštelėjusi, o paskui staiga įsikibo į Stefaną. „Mano kuprinė... ar jos ją paėmė? Kur ji?“

„Prie tavo naktinio staliuko. Galiu paimti. Nori?“

Jis ištiesė ranką į tamsą ir ištraukė kai ką sunkaus, šiurkštaus ir ne itin maloniai kvepiančio. Elena karštligiškai įgrūdo vidun ranką, kita vis dar įsitvėrusi Stefano.

„Taip! Ak, Stefanai, jis čia!“

Stefanas ėmė šį tą įtarti – bet įsitikino tik tada, kai Elena ištraukė butelį mineralinio vandens ir prisiglaudė sau prie skruosto. Vanduo išliko šaltas kaip ledas, nors naktis buvo švelni ir drėgna. Jis smarkiai burbuliavo ir švytėjo kaip ne visai paprastas vanduo.

„Neketinau to daryti, – staiga sunerimusi, kad Stefanas nepalaikytų jos vagile, tarė Elena. – Bent jau iš pradžių. Seidžas liepė į butelius pripilti vandens iš Amžinos jaunystės ir gyvybės šaltinio. Pačiupau vieną didelį butelį ir vieną mažą. Mažąjį kažkaip įsigrūdau į kuprinę – būčiau įsidėjusi ir didįjį, bet netilpo. Neprisiminiau šio buteliuko, iki jos atėmė iš manęs Sparnus ir telepatijos gebėjimą.“

„Ir puiku, – pamanė Stefanas. – Jei būtų tave sučiupusios... ak, mano meile! – Jis taip apglėbė Eleną, kad išspaudė jai iš plaučių orą. – Tai štai kodėl taip skubinaisi išeiti!“

– Jos atėmė iš manęs beveik visus antgamtinius gebėjimus, – sušnabždėjo Elena, priglaudusi lūpas Stefanui prie ausies. – Dabar teks gyventi kitaip. Jei būtų atsiklaususios, būčiau sutikusi dėl Fels Čerčo... jei būčiau galėjusi logiškai mąstyti...

Ji nutilo staiga suvokusi, kad išties buvo pametusi galvą. Pasielgė blogiau už vagį. Mėgino užpulti būrį nekaltų – daugiausia nekaltų – žmonių ir išžudyti. Visų blogiausia atrodė tai, kad sielos gilumoje ji žinojo, jog Deimonas būtų pateisinęs jos pamišimą, o Stefanas – vargu.

– Dabar tau nereikės manęs paversti – pats žinai, kuo, – kuždėjo vėl įsikarščiavusi Elena. – Pora gurkšnių, ir galėsiu amžinai būti su tavim. Amžinai ir... am-žinai, Stefanai... – ji nutilo ir pamėgino atgauti kvapą bei dvasios pusiausvyrą.

Stefanas suspaudė jos rankas ant kamštelio.

– Elena.

– Aš neverkiu. Tai dėl to, kad džiaugiuosi. Amžių amžius, Stefanai. Galėsim būti kartu, tik... tik mudu... amžinai.

– Elena, meile. – Jo pirštai neleido jai atkimšti butelio.

– Ar... tu to nenori?

Stefanas kita ranka ją stipriai apglėbė. Elenos galva nusviro jam ant peties, o jis pasidėjo smakrą jai ant viršugalvio.

– To trokštu labiau už viską. Man atrodo, aš tik... apdujęs. Taip jaučiuosi nuo... – Jis nutilo ir pamėgino iš naujo. – Jei turėsim visą pasaulio laiką, tai turėsim ir rytojų. – Jo balsą slopino jos plaukai. – Taigi rytoj galėsi viską ramiai apsvarstyti. Šiame butelyje vandens užteks gal keturiems ar penkiems žmonėms. Meile, tu turėsi nuspręsti, kas jį gers. Bet ne šiąnakt. Šiąnakt mes...

Elena jį suprato, ir ją apėmė didis džiaugsmas.

– Pasišnekėsim apie... Deimoną.

Keista, kaip sunku paprasčiausiai ištarti jo vardą. Tarsi tai būtų šventvagystė, ir vis dėlto...

„Akimirką galėdamas kalbėti – šitaip, mintimis, – jis man pasakė, ko nori, – pasiuntė mintį Elena. Stefanas šiek tiek pasimuistė tamsoje, bet tylėjo. – Stefanai, prieš... išeidamas jis prašė tik vieno – kad mes jo neužmirštume. Tik tiek. Mudu jį labiausiai prisiminsime. Mudu ir Bonė.“

O balsiai pridūrė:

– Aš jo niekada neužmiršiu. Ir niekam kitam, jį pažinojusiam, neleisiu užmiršti – kol būsiu gyva.

Ji suprato kalbanti per garsiai, bet Stefanas nemėgino tildyti. Suvirpėjęs vėl tvirtai apkabino ir įsikniaubė jai į plaukus.

„Prisimenu, – mintimis tarė jis, – kai Katerina jį kvietė, kad prisidėtų prie jos – mums trims būnant Honorijos Fel kriptoje. Prisimenu, ką jis jai atsakė. O tu?“

Elena pajuto, kaip jų sielos susipynė, ir jie išvydo tą sceną vienas kito akimis. „Žinoma, prisimenu.“

Stefanas kone juokdamasis atsiduso. „Prisimenu, vėliau Florencijoje bandžiau juo rūpintis. Jis elgėsi negražiai, maitindavosi merginomis net jų nepaveikęs. – Dar vienas atodūsis. – Manau, anuomet norėjo būti sučiuptas. Net negalėjo pažiūrėti man į akis ir pasišnekėti apie tave.“

„Paprašiau, kad Bonė tave iškviestų. Pasistengiau, kad atsirastumėte abu“, prisipažino Elena. Jai vėl ėmė riedėti ašaros, tik lėtai ir negausiai. Akys buvo užmerktos, ji juto savo lūpose atsirandant šypsenėlę.

„Žinai, – Stefano minčių balsas buvo nustebęs, kone priblokštas, – dar kai ką prisiminiau! Iš tų laikų, kai buvau labai mažas, gal trejų ar ketverių. Mano tėvą ištikdavo siaubingi pykčio proveržiai, ypač iškart po mamos mirties. Anuomet, kai buvau mažas, o tėvas pasigėręs niršdavo, Deimonas tyčia įsikišdavo tarp mūsų. Tyčia ką nors bjauraus pasakydavo ir... na, galiausiai tėvas prilupdavo jį, o ne mane. Neįsivaizduoju, kaip galėjau tai užmiršti.“

„Aš tave suprantu, – pamanė Elena prisimindama, kaip bijojo Deimono, kai buvo atvirtęs į ,žmogų – nors jis Tamsos Matmenyje užstojo ją nuo vampyrų, norėjusių nubausti. – Jis turėjo dovaną: tiksliai žinodavo, ką pasakyti, – kaip atrodyti, ką daryti, – kad suerzintų kitą.“

Juto Stefaną nelinksmai sukikenant. „Sakai, dovaną?“

„Na, aš galėdavau apvynioti aplink pirštą daugelį žmonių, – tyliai atsakė Elena. – Tik ne jį. Jo niekaip neperkąsdavau.“

Stefanas pridūrė: „Bet jis paprastai būdavo malonesnis silpniesiems nei stipriesiems. Visada jautė silpnybę Bonei...“ Jis nutilo lyg išsigandęs, kad per daug priartėjo prie to, kas šventa.

Bet Elena apie tai turėjo savo nuomonę. Ji džiaugėsi, nepaprastai džiaugėsi, kad galiausiai Deimonas žuvo gelbėdamas Bonę. Pačiai Elenai nebereikėjo jo jausmų įrodymų. Ji visada mylės Deimoną ir niekada neleis tai meilei išblėsti.

Buvo gera juodviem su Stefanu sėdėti senajame jos miegamajame ir pusbalsiu dalytis prisiminimais apie Deimoną. Ji nusprendė rytoj taip pat daryti su kitais.

Kai Elena galų gale užmigo Stefano glėbyje, buvo jau gerokai po vidurnakčio.

44