L Smith - Vidurnaktis. Vampyrės dienoraštis

Tasai balsas kažką pažadino Elenos galvoje. Ji pakėlė akis ir apžvelgė margą juos supančių Sargybinių minią. Matė ore pakibusias šviesiai rusvas garbanas. Bonė. Ji kovojo. Silpnai, bet tik todėl, kad pora šviesiaplaukių ir pora tamsiaplaukių Sargybinių ją laikė pakėlusios už rankų ir kojų. Elenai bežiūrint ji, regis, atgavo jėgas ir smarkiau suspurdėjo. Elena kai ką išgirdo. Silpną ir tolimą garsą, skambantį beveik kaip... jos vardas, tariamas šnarančių šakų arba riedančio dviračio stipinų.

...le... na... eee... le...

Ji mėgino kam nors priskirti tą garsą. Kiek įmanydama bandė suvokti, iš kur jis sklinda, bet nepavyko. Išmėgino gudrybę, kuri dar vakar būtų lengvai pavykusi – sutelkti Galią į telepatijos centrą. Nieko neišėjo. Pamėgino pati pasiųsti mintį.

„Bone! Girdi mane?“

Mažosios merginos veidas nė per plauką nepasikeitė.

Elena buvo praradusi ryšį su Bone.

Matė, kad ši suvokia tą patį, kad smulkus kūnelis liaujasi grūmęsis. Iš nevilties aukštyn užverstas Bonės veidas buvo neapsakomai liūdnas ir tuo pat metu tyras, nuostabus.

„Mudviem niekada taip neatsitiks, – galvoje nuaidėjo sujaudintas Stefano balsas. – Niekada! Duodu...“

„Ne!“ – Elena jį sudraudė mintimis, prietaringai bijodama nelaimės. Jei Stefanas prisiektų, galėtų nutikti kas nors bloga: ji virstų vampyre arba dvasia, – kad tik jam netektų sulaužyti žodžio.

Stefanas nutilo, ir Elena suprato esanti išgirsta. Žinojimas, kad Stefanas girdi kiekvieną jos žodį, ramino. Elena suprato, kad jis nešnipinėja. Išgirdo todėl, kad mintį ji pati jam pasiuntė. Ji ne viena. Galbūt ji vėl virto paprasčiausia mergina; galbūt iš jos atimti sparnai ir diduma kraujo Galios, bet ji ne viena. Elena pasilenkė prie Stefano, kakta įsirėmė jam į smakrą.

Niekas nėra vienas. Ji buvo taip sakiusi Deimonui Salvatorei, būtybei, kuri nebeegzistuoja, bet priverčia ją dar kartą ištarti tą žodį, sušukti jo vardą.

Deimonai!

Jis žuvo už keturių Matmenų. Bet Elena juto, kaip Stefanas ją palaiko, sustiprina jos žinią, siunčia ją kaip paskutinį spindulį per daugybę pasaulių, skiriančių juos nuo jo šalto, negyvo pavidalo.

Deimonai!

Nė menkiausio atsako. Žinoma. Elena apsijuokė.

Staiga ją apėmė kažkas stipresnio už sielvartą, stipresnio už savigailą, netgi už kaltę. Deimonas nebūtų norėjęs, kad ją iš šios menės nešte išneštų – netgi Stefanas, ypač jis. Jis norėtų, kad šioms ją apkarpiusioms ir pažeminusioms moterims ji neparodytų nė menkiausio silpnumo.

Taip. Tai buvo Stefano balsas. Jos meilė, bet ne mylimasis, trokštantis tyrai mylėti iki pat dienų pabaigos...

Jos dienų... pabaigos?

Staiga Elena pradžiugo, kad nebegali siųsti minčių svetimiems ir kad Stefanas, ją apkabinęs, apsupo juodu skydais. Tada atsigręžė į Rajaneną, stebinčią ją... budriai, bet ir dalykiškai.

– Jei neprieštaraujat, jau norėčiau eiti, – tarė ji, pasigriebė kup­rinę ir kiek galėdama išdidžiau užsimetė ant peties.

Dirželiui prispaudus tą vietą, iš kurios dygo daugelis Sparnų, nusmelkė skausmas, bet Elenos veidas liko toks pat niekinantis ir abejingas.

Liovusis priešintis ir vėl atsidūrusi ant žemės Bonė pasekė jos pavyzdžiu. Stefanas savo kuprinę buvo palikęs Sarginėje, tad delnu švelniai apglėbė Elenos alkūnę – ne vesdamas ją, o tik parodydamas esąs šalia. Seidžas sulankstė ir įtraukė sparnus.

– Supranti, kad už šiuos teisėtai priklausančius mums lobius, kurių negalėjom atgauti, išpildysime jūsų prašymą, išskyrus tai, kas neįma...

– Suprantu, – šaltai atsakė Elena.

Stefanas ištarė šiurkščiau:

– Ji supranta. Taip ir padarykit.

– Viskas jau organizuojama.

Rajanenos akys, tamsiai mėlynos, nutaškuotos auksu, su šiokia tokia užuojauta pažvelgė į Eleną.

– Mums bus maloniausia, – skubiai pridūrė Susurė, – užmigdyti tave ir nusiųsti į tavo... į tavo naujuosius, tai yra senuosius namus. Kai pabusi, viskas bus atlikta.

Elena prisivertė nepakeisti išraiškos.

– Jūs mane nusiųsit į Klevų gatvę? – žiūrėdama į Rajaneną paklausė ji. – Į tetos Džuditos namus?

– Taip, tau miegant.

– Aš nenoriu miegoti. – Elena prisislinko dar arčiau prie Stefano. – Neleisk, kad jos mane užmigdytų!

– Niekas tau nedarys to, ko nenori. – Stefano balsas buvo lyg skustuvo ašmenys.

Seidžas pritariamai sududeno, o Bonė įsmeigė į moterį griežtą žvilgsnį.

Rajanena palenkė galvą.

Elena pabudo.

Buvo tamsu, ji miegojo. Gerai neprisiminė, kaip užmigo, tik suprato esanti ne palankine ir ne miegmaišyje.

„Stefanai! Bone! Deimonai!“ – negalvodama ji pašaukė mintimis, bet telepatija veikė kažkaip keistai. Lyg būtų įkalinta galvoje.

Ar ji Stefano kambaryje? Lauke tikriausiai tamsu, nors į akį durk, nes nematyti nuleidžiamųjų durų, vedančių į stogo terasą, apribų.

– Stefanai... – sušnabždėjo ji, o mintyse telkėsi įvairiausių vaizdinių nuotrupos.

Tvyrojo pažįstamas ir tuo pat metu svetimas kvapas. Ji gulėjo patogioje dvigulėje lovoje, bet ne ištaigingoje šilkinėje ir aksominėje ponios Ulmos prabangoje ir ne gumuliuotuose plunksniniuose pensiono pataluose. Ar ji viešbutyje?

Šioms įvairioms mintimis smegenyse suėjus į krūvą, pasigirdo tylus nekantrus beldimas krumpliais į stiklą.

Eleną valdė jos kūnas. Nusimetusi antklodę ji net nemąstydama aplenkė visas kliūtis ir prilėkė prie lango. Rankos pačios atitraukė užuolaidas, – kažkodėl ji žinojo jas čia kabant, – o iš plastančios širdies pro lūpas ėmė veržtis vardas.

– Dei...

Staiga pasaulis sustojo ir lėtų lėčiausiai apsivertė kūlio. Veidas anapus antro aukšto lango, susijaudinęs ir susirūpinęs, mylintis ir keistai nusiminęs, grąžino Elenai prisiminimus.

Visus.

Fels Čerčas išgelbėtas.

O Deimonas negyvas.

Jos galva lėtai sviro, kol kakta palietė vėsų stiklą.

43

– Elena, – tyliai pašaukė Stefanas. – Ar galėtum pakviesti mane vidun? Jei nori... pasišnekėti, turi pakviesti...

Pakviesti jį vidun ? Juk jis jau viduje – jos širdyje. Ji paprašė Sargybinių, kad visi pripažintų, jog Stefanas yra jos vaikinas, juodu draugauja beveik metus.

Bet tai nesvarbu. Ji tyliai pasakė:

– Užeik, Stefanai.

– Elena, langas uždarytas iš tavo pusės.

Elena sugrubusiais pirštais jį atidarė. Po akimirkos ją karštai, aistringai glėbesčiavo šiltos, stiprios rankos. Bet netrukus jos nusviro, ir ji liko sustirusi, vieniša.

– Stefanai, kas ne taip?

Jos akys prisitaikė prie tamsos, ir pro langą krentančioje žvaigždžių šviesoje ji matė Stefaną dvejojant.

– Aš negaliu... Ne... Juk tu nori ne manęs, – išspaudė jis, lyg gerklėje būtų įstrigęs gumulas. – Tik noriu pranešti, kad... kad Mereditė su Metu palaiko Bonę. Supranti, guodžia ją. Jie visi sveiki, ponia Flauers taip pat. Ir pamaniau, kad tu...

– Jos mane užmigdė! Sakė, neužmigdys!

– Tu pati užmigai, mei... Elena. Belaukdama, kol jos parsiųs mus namo. Visi tave saugojom: Bonė, Seidžas ir aš. – Jis tebekalbėjo neįprastu, oficialiu tonu. – Tik pamaniau... na, kad gal šiąnakt norėsi pasišnekėti. Prieš man... išvykstant. – Jis priglaudė pirštą prie lūpų, kad nedrebėtų.

– Tu prisiekei, kad nepaliksi manęs! – sušuko Elena. – Pažadėjai – nesvarbu, dėl kokių priežasčių, kokiam laiko tarpui, dėl kokio kilnaus reikalo!

– Bet... Elena... tada aš dar nesupratau...