L Smith - Vidurnaktis. Vampyrės dienoraštis

Elena atšlijo nuo jo. Deimonas ją paleido.

– Man atrodo, tu meluoji, – žiūrėdama jam į akis tarė patinusiomis nuo bučinių lūpomis.

Šį Elenos vaizdą Deimonas užrakino paslapčių pilname riedulyje, kurį nešiojosi savyje, ir pažvelgė į ją savo matinėmis juo­medžio akimis.

– Kam man meluoti? – pakartojo jis. – Tik pamaniau, kad esi verta pasirinkti pati. O gal jau nusprendei mesti mažąjį broliuką, kol išėjęs iš rikiuotės?

Elena kilstelėjo ranką, bet vėl nuleido.

– Tu mane paveikei, – su kartėliu atsakė ji. – Esu kaip nesava. Nieku gyvu nepalikčiau Stefano – ypač dabar, kai jam manęs reikia.

Štai tikroji jos širdies liepsna, auksinė, deginanti tiesa. Dabar jis gali sėdėti ir krimstis, kol ši tyra dvasia elgsis, kaip liepia sąžinė.

Taip bemąstydamas, jausdamas, kaip akinama jos šviesa traukiasi, Deimonas susivokė nebelaikąs peilio. Po akimirksnio apimtas siaubo jis stvėrė iš jos peilį, laikomą prie pat gerklės. Nejučia paleido minčių pliūpsnį:

„Ką, po velnių, darai? Žudaisi dėl to, ką pasakiau? Šitie ašmenys aštrūs kaip skustuvas!“

Elena susvyravo.

– Aš tik norėjau įsipjauti...

– Jau įsipjovei taip, kad kraujas trykšta du metrus aukštyn! – Jis bent galėjo šnekėti, nors gerklėje buvo įstrigęs gumulas.

Elena irgi pasijuto savo vėžėse.

– Sakiau, žinau, kad tu žinai, jog prieš valgydamas turėsi paragauti kraujo. Rodos, jis vėl teka mano kaklu. Šįkart nešvaistykim kraujo veltui.

Ji kalbėjo tiesą, bet nebuvo rimtai susižeidusi. Deimonas matė, kad iš naujojo šitaip beatodairiškai pasidaryto pjūvio sunkiasi šviežias kraujas. Paleisti jį vėjais būtų didžiausia kvailystė.

Jis šaltakraujiškai suėmė Eleną už pečių. Kilstelėjęs smakrą pažvelgė į minkštą kaklo linkį. Iš kelių rubinų spalvos žaizdelių tekėjo kraujas.

Per pusę tūkstantmečio sukaupta patirtis Deimonui bylojo, kad tai yra nektaras, dieviškas gėrimas. Tai – penas, atgaiva ir džiaugsmas. Jis dar sykį palenkė galvą prie Elenos... dabar tereikia paragauti – atsigerti...

Tada atšoko, mėgino prisiversti nuryti kraują, buvo pasiryžęs neišspjauti. Tai neatrodė... neatrodė siaubingai šlykštu. Jis buvo matęs, kaip žmonės su savo atbukusiomis juslėmis minta įvairiais gyvūnais. Bet šis tirštas mineralų skonio skystis nebuvo kraujas... Jam stigo kvapų puokštės, svaiginančio sodrumo, saldaus aksominio, jaudinančio, gyvybę teikiančio, neapsakomo kraujo prieskonio.

Tai atrodė lyg koks nevykęs pokštas. Deimonui kilo pagunda įkąsti Elenai, iltimi brūkštelti per miego arteriją, tik vos vos įdrėksti, paragauti mažos trykštančios į gomurį srovelės, palyginti su ankstesniu skoniu, įsitikinti, kad joje nebėra tikro kraujo. Tiesą sakant, jis pasidavė tai pagundai. Bet kraujas neištryško.

Staiga Deimonas susigaudė iš tikro krimstelėjęs, bet neįbrėžęs nė odelės.

Dantys buvo atbukę.

Jis nemąstydamas liežuviu paspaudė iltinį dantį, pamėgino valios pastangomis jį pailginti, paaštrinti visa savo sugniuždyta, nevilties sklidina siela.

Ir... nieko. Ničnieko. Būtų galėjęs stengtis nors ir visą dieną. Nusiminęs Deimonas atlošė Elenos galvą.

– Viskas? – virpančiu balsu paklausė ji. Taip stengėsi būti narsi! Vargšė pasmerkta tyroji siela su savo mylimu demonu. – Deimonai, gali labiau pasistengti, – pasiūlė Elena. – Gali kąsti smarkiau.

– Nieko iš to nebus, – atkirto jis. – Iš tavęs jokios naudos.

Ji vos nesusmuko ant grindų. Jis prilaikydamas ją suurzgė į ausį:

– Juk supranti, ką turiu omeny. O gal labiau norėtum būti man vakarienė, o ne mano princesė?

Elena tylomis papurtė galvą. Ilsėjosi jo glėbyje padėjusi galvą ant peties. Nieko nuostabaus, šitiek patyrusiai reikėjo atokvėpio. Bet kaip čia yra, kad ant to peties taip jauku?..

„Seidžai! – Deimonas pasiuntė piktą mintį visais galimais dažniais, kaip buvo daręs jau visą dieną. Jei tik jam pavyktų surasti Seidžą, visos bėdos išsispręstų. – Seidžai, – griežtai kreipėsi jis, – kur tu?“

Jokio atsako. Kiek Deimonas žino, Seidžui pavyko atidaryti vartus į Tamsos Matmenį, ir dabar jie nenaudingi, neveikiantys žioji ponios Flauers sode. O Deimoną jis paliko likimo valiai. Seidžas visada šitaip žaibiškai išnyksta.

Ak, kodėl gi jis išnyko?

Imperatoriaus iškvietimas? Kartais Seidžas tokių sulaukdavo. Iš Puolusiojo, gyvenančio Pragariškajame Teisme, pačiame Tamsos Matmens dugne. Gavęs iškvietimą Seidžas privalėdavo akimirksniu atsidurti tame Matmenyje per pusę žodžio, per pusę glamonės, per pusę ko tik nori. Iki šiol jam visada pavykdavo suskubti, Deimonas šitai žinojo iš to, kad Seidžas vis dar gyvas.

Kai Deimoną, tyrinėjantį puokštę, ištiko katastrofa, tą pat pavakarę Seidžas ant židinio atbrailos padėjo mandagų raštelį, jame padėkojo poniai Flauers už svetingumą ir netgi paliko savo didžiulį šunį Kardą bei sakalę Nagę namų saugoti – raštelis, be abejo, buvo parašytas iš anksto. Jis kaip visada išėjo nenuspėjamas lyg vėjas, su niekuo neatsisveikinęs. Be abejo, Seidžas manė, kad Deimonas lengvai išspręs savo problemą. Fels Čerče esama ne taip jau maža vampyrų. Visada jų buvo. Galios linijos žemėje juos traukė net ir ramiais laikais.

Bėda ta, kad dabar visi tie vampyrai užkrėsti malachais – parazitais, valdomais piktųjų lapių-dvasių. Kitaip tariant, atsidūrę ant žemiausios vampyrų hierarchijos pakopos.

Apie Stefaną, žinoma, negali būti nė kalbos. Net jei nebūtų toks nusilpęs, kad žūtų mėgindamas atversti Deimoną į vampyrą, net jei jo pyktį ant Deimono, kad šis „pavogė jo žmogystę“, būtų galima kaip nors numalšinti, jis vis tiek nieku gyvu nesutiktų, nes būti vampyru, jo manymu, yra prakeiksmas.

Žmonės apie tokius dalykus, kaip vampyrų hierarchija, nieko neišmano, nes jų tai nedomina – iki staiga patys virsta vampyrais. O toji hierarchija griežta, apimanti nuo niekingų žemiausios kastos vampyrų iki dantingosios aristokratijos. Šiam sluoksniui priklauso Senieji bei kiti itin garsūs ir įtakingi vampyrai.

Deimonas troško būti paverstas vampyru kokios nors Seidžo pažįstamos moters ir buvo pasiryžęs priversti šį surasti tinkamą ir išties jo vertą vampyrę.

Deimonui nedavė ramybės ir kiti dalykai, jis dvi naktis praleido be miego tai svarstydamas. Ar įmanoma, jog baltasis kicunė, padovanojęs Stefanui puokštę, būtų sukūręs rožę, kad tas, kuris pirmas ją pauostys, amžiams pavirstų žmogumi? Tokia buvo didžiausia Stefano svajonė.

Juk baltoji lapė dienų dienas klausėsi Stefano rypavimų. Matė dėl jo verkiančią Eleną. Matė paukštelius drauge, matė, kaip Elena, persidūrusi ranką aštria viela, maitino merdintį Stefaną. Bala žino, kokios mintys sukosi baltoje pūkuotoje lapės galvoje, gaminant rožę, vėliau išgydžiusią Deimoną nuo prakeiksmo. Jei paaiškės, kad jis išgydytas amžiams...

Jei nepavyks susisiekti su Seidžu...

Staiga Deimonui dingtelėjo, kad Elenai šalta. Tai atrodė keista, nes naktis buvo šilta. Vis dėlto Elena smarkiai tirtėjo, jai reikėjo jo striukės arba...

Jai nešalta, giliai viduje paprieštaravo tylus balselis. Ir ji netirta . Dreba dėl to, ką privertei patirti.

„Elena!“

„Tu visai užmiršai mane. Laikai mane, bet net neprisimeni, kad egzistuoju...“

„Gerai būtų, – karčiai pamanė jis. – Tu tarsi įdagas mano sieloje.“

Staiga Deimonas įpyko, bet šis pyktis skyrėsi nuo įtūžio ant kicunės, Seidžo ir viso pasaulio. Nuo šio pykčio jam sugniaužė gerklę ir užgulė krūtinę.