L Smith - Vidurnaktis. Vampyrės dienoraštis

Metas sutiko Mereditės žvilgsnį, abu išraudo ir greitai nusigręžė vienas nuo kito. Jeigu Deimonas vėl vampyras – jeigu jam kaip nors pavyko rasti paslėptąjį žvaigždžių rutulį – ir jei Elena jam nešė maisto vien tam, kad pagirdytų savo krauju...

Mereditė vis dar ieškojo, kaip visa tai paaiškinti.

– Bone, ar tik ko nors neprikūrei? Beje, kas atsitiko su ponios Flauers valgiais?

– Jie išmėtyti – po visą kambarį. Jie tiesiog viską išsvaidė! Bet jis laikė Eleną, vieną ranką buvo pakišęs po pakinkliais, kitą po sprandu, ir jos galva buvo taip atlošta, kad plaukai krito jam ant pečių!

Stojo tyla. Visi bandė įsivaizduoti padėtį, atitinkančią Bonės pasakojimą.

– Nori pasakyti, jis prilaikė, kad ji nepargriūtų? – paklausė Mereditė. Jos balsas staiga virto šnabždesiu.

Metas suprato, kodėl. Viršuje tikriausiai miegojo Stefanas, ir Mereditė norėjo, kad taip ir liktų .

– Ne! Juodu... juodu žiūrėjo vienas į kitą! – šaukė Bonė. – Žvelgė vienas kitam į akis.

Švelniai įsiterpė ponia Flauers.

– Bet, mieloji Bone, gal Elena pargriuvo, ir Deimonas turėjo ją pakelti.

Dabar Bonė kalbėjo sklandžiai, negailestingai.

– Jei taip, tuomet tai atsitinka visoms toms moterims, pavaizduotoms ant jausmingų knygų – kaip jos ten vadinasi? – viršelių.

– Meilės romanai? – visiems tylint, liūdnai priminė Mereditė.

– Teisingai! Meilės romanai. Štai kaip jis ją laikė! Juk visi žinojom, kad Tamsos Matmenyje tarp jųdviejų kažkas vyko, bet aš maniau, kad tada, kai surasime Stefaną, visa tai liausis. Niekas nesiliovė!

Metą ėmė pykinti.

– Nori pasakyti, kad Elena su Deimonu ten... bučiuojasi ir panašiai?

– Nieko aš nenoriu pasakyti! – sušuko Bonė. – Juodu šnekėjosi apie žvaigždžių rutulį! Jis laikė ją kaip nuotaką! O ji nesipriešino!

Metą apėmė siaubas – vaikinas suprato, kad kils bėdų. Matė, kad ir Mereditė galvoja taip pat. Dar blogiau, juodu žvelgė į priešingas puses: Metas – į viršų, į laiptus, kurių viršuje ką tik pasirodė Stefanas. Mereditė – į virtuvės duris; dirstelėjęs ton pusėn Metas pamatė įeinant Deimoną.

Ką Deimonas veikė virtuvėje? – nusistebėjo jis. Mes ten buvom vos prieš minutę. Tai negi klausėsi iš poilsio kambario?

Vis dėlto Metas mėgino taisyti padėtį.

– Stefanai! – nuoširdžiai šūktelėjo jis ir nemačiom susigūžė nuo savo paties balso. – Pasiruošęs išgerti taurelę atleto kraujo?

Pats sau Metas galvojo: tik pažvelk į jį. Vos prieš tris dienas išėjo iš kalėjimo, o jau baigia atsigauti. Prieš tris dienas atrodė kaip skeletas. Šiandien – viso labo liesas. Vėl tapo toks gražus, kad gali vesti merginas iš proto.

Atsirėmęs į turėklą Stefanas jam silpnai šyptelėjo. Akys blyškiame veide atrodė neįtikimai gyvos, spindėjo kaip žali tviskantys brangakmeniai. Jis neatrodė susijaudinęs, ir Metui suvirpėjo širdis. Kaip reikės jam pasakyti?

– Elena sužeista, – ištarė Stefanas, ir staiga stojo tyla – mirtina tyla. Visi apmirė. – Bet Deimonas negali jai padėti, todėl atnešė pas ponią Flauers.

– Tikrai taip, – Metui už nugaros šaltai atsakė šis. – Aš negalėjau jai padėti. Jei tebebūčiau vampyras... bet nesu. Elena nusiplikė. Man į galvą atėjo tik ledo pakeliai ir kokie nors kompresai. Atsiprašau, kad paneigiau protingąsias jūsų teorijas.

– O jergutėliau! – suriko ponia Flauers. – Nori pasakyti, kad mieloji Elena dabar virtuvėje laukia kompresų? – Ji per priemenę išsiskubino į virtuvę.

Stefanas lipo laiptais šaukdamas:

– Ponia Flauers, ji nusiplikė ranką ir koją – sako, Deimonas tamsoje jos nepažino ir stumtelėjo! Jis manė, kad kambaryje įsibrovėlis, todėl peiliu įpjovė jai kaklą. Jei prireiks pagalbos, mes būsim svetainėje!

Bonė laikėsi savo.

– Stefanai, gal ji ir nekalta – bet jis tikrai kaltas! Net jei būtų tavo tiesa, jis ją vis vien apiplikė – juk tai kankinimas – ir laikė peilį prie gerklės! Galbūt grasino siekdamas išgauti paslaptį. Galbūt ji tebėra jo įkaitė, tik mes to nežinom!

Stefanas nuraudo.

– Sunku paaiškinti, – labai tyliai ištarė jis. – Stengiuosi nesiklausyti minčių. Bet šiuo metu... kai kurios mano Galios auga greičiau nei gebėjimas jas valdyti. Didumą laiko miegojau, todėl ne viską girdėjau. Atsibudau vos prieš kelias minutes. Elena aiškino Deimonui, kad ponia Flauers neturi žvaigždžių rutulio. Ji buvo susijaudinusi ir sužeista – jaučiau net, kur. Ir staiga išgirdau tave, Bone. Tu labai stipri telepatė. Paskui klausiausi, kaip šnekėjotės apie Eleną...

O Dieve. Mes visiški bepročiai, toptelėjo Metui. Jis suvapėjo kelis ne itin rišlius žodžius:

– Žinoma, žinoma, suklydom, – ir jo kojos tarsi savaime išsekė paskui Mereditę į svetainę, lyg būtų pririštos prie jos itališkų basučių.

Bet kraujas ant Deimono lūpų...

Ir tai turėtų būti paprastai paaiškinama. Stefanas minėjo, kad Deimonas įbrėžė Elenai peiliu. Galėjo išsiterlioti krauju; taip, Metui tai nebeatrodė panašu į vampyrizmą. Per pastarąsias dienas jis mažiausiai tuziną kartų buvo Stefano donoras, ir viskas vykdavo labai švariai.

Vis dėlto keista, pamanė jis, kad niekam iš jų nė nedingtelėjo, jog Stefanas ir iš viršaus gali girdėti jų mintis.

Ar jis visada tai geba? – susimąstė Metas, tuo pat metu spėliodamas, ar ir dabar Stefanas jo klausosi.

– Stengiuosi nesiklausyti minčių, nebent man tai būtų siūloma ar turėčiau rimtą priežastį, – pasakė šis. – Bet kai kas nors mini Eleną, ypač jaudindamasis, – tada nieko negali padaryti. Tarsi būtum triukšmingoje vietoje ir nieko negirdėtum, bet, kam nors ištarus tavo vardą, bemat atkreiptum dėmesį.

– Tai vadinama kokteilių vakarėlio reiškiniu, – tarė Mereditė.

Ji kalbėjo tyliai, susikrimtusi, be to, bandė nuraminti susigėdusią Bonę. Metui vėl virptelėjo širdis.

– Vadink kaip tik nori, – pasakė jis, – bet tai reiškia, kad tu gali bet kada pasiklausyti mūsų minčių.

– Ne bet kada, – raukydamasis paprieštaravo Stefanas. – Kol gėriau gyvūnų kraują, nebuvau toks stiprus, turėdavau įdėti daug pastangų. Beje, gal draugams bus džiugu išgirsti, kad rytoj arba poryt, kaip lieps ponia Flauers, trauksiu medžioti žvėrių, – reikšmingai dairydamasis po kambarį pridūrė jis. Jo žvilgsnis užkliuvo už Deimono, rymančio prie lango, susitaršiusio ir iš pažiūros labai pavojingo. – Bet tai nereiškia, kad užmiršiu tuos, kurie išgelbėjo man gyvybę, kai merdėjau. Reiškiu jiems pagarbą ir dėkingumą – na, kada nors surengsime ir pokylį.

Jis sunkiai sumirksėjo ir nusigręžė. Abi merginos iškart atlyžo – netgi Mereditė šniurkštelėjo.

Deimonas tyčia garsiai atsiduso.

– Gyvūnų kraujas? Nuostabu. Nusilpk, kiek tik gali, broliuk, nors aplinkui sukiojasi trys keturi savanoriai donorai. Kai ateis laikas lemiamam susirėmimui su Šiničiu ir Misao, būsi naudingas kaip šlapia servetėlė.

Bonė krūptelėjo.

– Ar greitai bus... tasai susirėmimas?

– Kai tik Šiničis su Misao jam pasirengs, – tyliai atsakė Stefanas. – Tikriausiai pasistengs neduoti man laiko atsigauti. Miestelis turėtų sudegti ir virsti pelenais. Bet negaliu nuolat prašinėti, kad tu, Mereditė ir Metas – ir Elena – duotumėte man kraujo. Jau ir taip per šias dienas jūs palaikėte man gyvybę, net nežinau, kaip atsilyginti.

– Sustiprėk, kiek tik gali – tai bus mums atlygis, – tyliu, ramiu balsu atsiliepė Mereditė. –Stefanai, ar galiu kai ko paklausti?