L Smith - Vidurnaktis. Vampyrės dienoraštis

Tai ką, paduoti jam ranką? – pasvarstė Metas ir iškart pats sau atsakė: ž inoma, taip pat sėkmingai gali ištiesti ranką laikinai pritrenktam krokodilui. Beje, tau išties nebūtini visi dešimt pirštų.

Tiek to, nusprendė jis ir pasuko prie durų. Kol bus gyvas – o tai, reikia pripažinti, gali netrukti, – jis neužmirš šios akimirkos.

Žingsniuodamas Metas atsitrenkė į laukan lekiančią Bonę.

– Ak, Metai, ak, Metai , – šūkčiojo ji, paklaikusiu žvilgsniu dairydamasi aplinkui. – Ar tu jį sužeidei ? Ar jis sužeidė tave ?

Metas trinktelėjo kumščiu per delną.

– Jis tebesėdi ana ten, – paslaugiai pridūrė.

– O ne ! – aiktelėjo Bonė ir išmovė pro duris.

Ką gi. Vakaras bus mažiau įspūdingas. Bet vis tiek neblogas.

– Ką jie padarė? – paklausė Stefano Elena. Jai ant delno, rankos ir šlaunies – ponia Flauers nukirpo džinsus – buvo uždėti ir tvarsčiais aprišti šalti kompresai. Ponia Flauers žolių nuoviru šluostė sukrešėjusį kraują Elenai nuo kaklo.

Širdį gniaužė ne vien iš skausmo. Pirmiau ji nesuvokė, kad Stefanas girdi visus namus. Taigi dabar tegalėjo virpėdama dėkoti Dievui už tai, kad Stefanas miegojo, kai juodu su Deimonu... ne! Ji turi liautis apie tai galvojusi, tučtuojau!

– Jie išėjo laukan muštis, – tarė Stefanas. – Be abejo, kvailai sumanyta. Bet tai jų garbės reikalas. Aš negaliu kištis.

– O aš galėčiau – jei jau baigėt, ponia Flauers.

– Taip, mieloji, – atsakė ponia Flauers, vyniodama tvarstį Elenai ant kaklo. – Dabar neturėtum užsikrėsti stablige.

Toji sustingo.

– Maniau, stablige užsikrečiama nuo surūdijusių peilių, – tarė ji. – Dei... šitas atrodė naujutėlis.

– Stabligė, mieloji, ištinka nuo nešvarių peilių, – pataisė ponia Flauers. – Bet čia, – ji kilstelėjo buteliuką, – yra mano senelės slaptas receptas, apsaugojęs daugelį žaizdų nuo užkrėtimo ištisus šimt... metų metus.

– Oho, – šūktelėjo Elena. – Dar nepasakojot apie savo senelę. Ar ji buvo... žiniuonė?

– O taip, – rimtai patvirtino ponia Flauers. – Ir buvo apkaltinta raganavimu. Bet teismas nieko neįrodė. Regis, kaltintojai apskritai nesugebėjo suregzti rišlaus sakinio.

Pažvelgusi į Stefaną Elena pamatė, kad jis žiūri į ją. Metui gresia teismas, kuriame nebus teisybės – už tai, kad jis neva apsvaigęs nuo nežinomų baisių narkotikų užpuolė Karoliną Forbes. Jiems abiem įdomu viskas, kas susiję su teismais. Bet išvydusi susirūpinusį Stefano veidą Elena nusprendė nebesigilinti į šią temą. Spustelėjo jam ranką.

– Turim eiti – o apie senelę pasišnekėsim vėliau. Tikriausiai ji buvo įdomus žmogus.

– Aš ją prisimenu kaip seną įnoringą atsiskyrėlę, negalinčią pakęsti kvailių ir beveik visus laikančią kvailiais, – tarė ponia Flauers. – Ko gero, ir aš pati panašiai gyvenau, kol pasirodėt jūs, vaikai, ir privertėt mane atsitokėti. Ačiū.

– Tai mes turim jums dėkoti. – Elena apkabino senutę ir pajuto rimstant širdį.

Stefanas žvelgė į ją su neslepiama meile. Viskas bus gerai – jai.

„Nerimauju dėl Meto, – ji ištarė jam mintimis, mėgindama naują bendravimo būdą. – Deimonas vis dar labai greitas ir, kaip žinai, ne itin jį mėgsta.“

„Labai švelniai pasakyta, – šelmiškai šypsodamasis pamanė Stefanas. – Bet gal neverta nerimauti, kol pamatysim, kas grįš sužeistas.“

Žiūrėdama į jo šypseną Elena prisiminė jausmingą, sportišką Metą. Ir pati nusišypsojo. Jautėsi ir kalta, ir globėjiška – bet jai buvo saugu. Su Stefanu visada taip būdavo. Jis trokšte troško ją lepinti.

Bonė pasijuto pažeminta. Dabar, stovėdama priekiniame kiemelyje, ji nesiliovė galvojusi, koks Deimonas žavus, koks pašėlęs, paslaptingas, aršus ir nuostabus. Nejučia prisiminė tuos kartus, kaip jis jai šypsodavosi, kaip juokdavosi su ja, kaip išgirdęs pagalbos šauksmą ateidavo gelbėti. Bonė nuoširdžiai tikėjosi, kad kada nors... Bet dabar jai plyšo širdis.

– Mielai nusikąsčiau liežuvį, – tarė ji. – Iš to, ką mačiau, tik­rai negalėjau nieko spręsti.

– Iš kur žinai, kad aš nevogiau Elenos iš Stefano? – vangiai paklausė Deimonas. – Juk tikrai galėčiau taip pasielgti.

– Ne, negalėtum! Tu taip stengeisi išvaduoti Stefaną iš kalėjimo – visada pats lindai į didžiausius pavojus – ir saugojai mus. Tiek daug padarei dėl kitų...

Staiga Bonę už žastų suėmė tokios stiprios rankos, kad jai į galvą ėmė lįsti nuvalkioti posakiai. Geležinė letena. Tvirta kaip plienas. Mirtini gniaužtai.

Ausyse suskambo balsas, šaltas lyg ledinė srovė.

– Tu nieko apie mane nežinai, nenutuoki, ko noriu ir ką veikiu. Gal kaip tik dabar rezgu sąmokslą. Taigi kad daugiau negirdėčiau paistant tokių nesąmonių. Ir nemanyk, kad nenužudyčiau tavęs, jei pasipainiotum man po kojomis, – kalbėjo Deimonas.

Atsistojęs paliko Bonę sėdinčią ir žiūrinčią jam įkandin. Ji klydo. Ašaros dar nesibaigė.

5

– Maniau, nori išeiti pasikalbėti su Deimonu, – pasakė Stefanas, jis vis dar laikė už rankos Eleną, žengiančią dešinėn prie išklibusių laiptų, kurie vedė į kambarius antrame aukšte ir į jo palėpę.

– Na, jei jis nenužudys Meto ir nepabėgs, tai galėsim pasikalbėti ir rytoj. – Elena pažvelgė į Stefaną ir šyptelėjo. – Pasinaudojau tavo patarimu ir šiek tiek apie juos pamąsčiau. Metas – kietas komandos puolėjas, ir dabar juodu abu žmonės, tiesa? Be to, laikas vakarieniauti.

– Vakarieniauti? – Tai išgirdus Stefano iltiniai dantys iškart sureagavo – per greitai.

Vėliau jam būtinai reikės pasišnekėti su Deimonu ir pasistengti, kad tasai žinotų savo, kaip svečio, vietą pensione. Bet tai išties galima padaryti rytoj. Galbūt kaip tik rytoj, Deimono įniršiui nuslopus, pokalbis bus veiksmingesnis.

Jis prispaudė liežuvį prie ilčių, pamėgino sustumti jas atgal, bet nuo prisilietimo jos dar labiau paaštrėjo, įsmigo jam į lūpą. Maloniai maudė. Ir visa tai išgirdus vienintelį žodį „vakarieniauti“!

Elena erzinamai dirstelėjo į jį per petį ir sukikeno. Buvo iš tų laimingų moterų, mokančių gražiai juoktis. Bet šis kikenimas atrodė išties išdykėliškas, atsklidęs tiesiai iš pašėlusios, pilnos sąmokslų jos vaikystės. Stefanui kilo ūpas pakutenti Eleną, kad ši kvatotųsi dar daugiau; jis panoro juoktis kartu su ja; užsigeidė griebti ją ir pareikalauti, kad paaiškintų, kas čia juokinga. Bet tik paklausė:

– Kas yra, meile?

– Kažkieno aštrūs dantukai, – nekaltai atsakė ji ir vėl sukikeno.

Stefanas iš susižavėjimo akimirką užsimiršo ir paleido jos ranką. Elenos juokas skambėjo lyg muzikalus balto vandens krioklys, krentantis ant uolos. Ji pirma užlėkė laiptais norėdama ir paerzinti, ir parodyti, kokia yra stipri, pamanė Stefanas. Jeigu būtų kluptelėjusi ar susvyravusi, jis būtų supratęs, kad kraujo davimas jai kenkia.

Kol kas, regis, donorystė nepakenkė nė vienam jo draugui, antraip Stefanas būtų reikalavęs, kad tas žmogus pailsėtų. Vis dėlto net Bonė, trapi kaip laumžirgis, neatrodė nusilpusi.

Elena užlėkė laiptais žinodama, kad jai įkandin šypsodamasis skuba Stefanas, ir jo galvoje nė lašelio įtarumo. Ji to nenusipelnė, bet dabar dar labiau panoro suteikti jam malonumą.

– O tu ar vakarieniavai? – jiems priėjus jo kambarį, paklausė Stefanas.

– Jau seniai; valgiau jautienos didkepsnį – kaip reikiant iškeptą. – Ji nusišypsojo.