L Smith - Vidurnaktis. Vampyrės dienoraštis

– Žinoma, – paskatino ją Stefanas, stodamasis šalia kėdės. Bet nesisėdo, iki Mereditė įsitaisė ant sofutės, o Bonė – beveik jai ant kelių.

Tada jis tarė:

– Pirmyn!

4

– Pirmiausia, – pasiteiravo Mereditė, – ar Deimonas teisus? Ar grįžęs prie gyvūnų kraujo išties susilpnėsi?

Stefanas šyptelėjo.

– Būsiu toks, kaip tada, kai susipažinom, – tarė jis. – Man užteks tam jėgų. – Jis pasilenkė prie metalinių židinio grotelių palei Deimono alkūnę ir atsainiai sumurmėjo: – Scusilo per favore, – tada paėmė žarsteklį.

Deimonas pavartė akis. Bet kai Stefanas mikliai sulenkė žarsteklį U raidės pavidalu, paskui tuoj pat ištiesino ir padėjo į vietą, Metas būtų galėjęs prisiekti išvydęs tikrą pavydą paprastai bejausmiame Deimono veide.

– Čia buvo geležis, atspari visoms tamsos galioms, – Stefanui traukiantis nuo židinio, ramiai ištarė Mereditė.

– Tik, žinoma, jis pastarąsias kelias dienas maukė trijų žavių merginų kraują – ką jau kalbėti apie atominę elektrinę, kuria virto brangioji Elena. – Deimonas tris kartus lėtai suplojo rankomis. – O... Mėmė. Sono spiacente – reikia pasakyti, neketinau tavęs priskirti prie merginų. Nenorėjau įžeisti.

– Aš ir neįsižeidžiau, – Metas iškošė pro dantis.

Ak, jei bent kartelį pavyktų nušluoti tą spindulingą, trumpai šmėkštelinčią šypsenėlę Deimonui nuo veido, mirčiau laimingas, pamanė Metas.

– Bet tu iš tikrųjų tapai labai... uoliu... mielojo brolelio donoru, ką? – Deimono lūpos kryptelėjo, tarsi tik griežčiausia savitvarda neleistų jam išsišiepti.

Metas žengė du žingsnius prie jo. Siaubingai knietėjo išgražinti Deimonui snukį, nors kaskart kilus tokioms mintims kažkas smegenyse imdavo klykti: „savižudybė“.

– Tu teisus, – kiek galėdamas ramiau atsakė jis. – Aš daviau Stefanui kraujo, kaip ir merginos. Jis mano draugas ir prieš porą dienų atrodė lyg ką tik ištrūkęs iš koncentracijos stovyklos.

– Žinoma, – tarsi sugėdintas sumurmėjo Deimonas, bet paskui ėmė kalbėti dar tyliau: – Mano mažasis broliukas visada buvo populiarus tarp abiejų... na, prie damų pasakysiu: lyčių. Jis patiko netgi vyriškos lyties kicunei, ir, žinoma, dėl to aš patekau į šitą mėšlą.

Metui viskas aplink paraudo, lyg į Deimoną būtų žiūrėjęs pro kruviną rūką.

– Jei jau apie tai prakalbom, Deimonai, kur prapuolė Seidžas? Jis buvo vampyras. Jeigu jį surastume, tavo bėdos išsispręstų, tiesa? – pasidomėjo Mereditė.

Tai buvo geras atkirtis, vertas jos. Bet Deimonas nesiliovė kalbėti įsmeigęs juodas bedugnes akis į Mereditę.

– Kuo mažiau žinosi ir šnekėsi apie Seidžą, tuo bus geriau. Aš apie jį lengvabūdiškai nepliurpčiau – jis turi draugų žemumose. O į tavo klausimą atsakysiu: ne, nesileisčiau Seidžo paverčiamas vampyru. Tai viską dar labiau apsunkintų.

– Šiničis palinkėjo sėkmės aiškinantis, kas jis toks, – vis dar ramiai šnekėjo Mereditė. – Žinai, ką turėjo omeny?

Deimonas grakščiai gūžtelėjo pečiais.

– Mano reikalas, ką aš žinau. Seidžas leidžia laiką žemiausiose ir tamsiausiose Tamsos Matmens vietose.

Bonė pratrūko:

– Kodėl jis išėjo? Ak, Deimonai, ar tai dėl mūsų ? Tai kodėl paliko Kardą ir Nagę, kad mus saugotų? Ir, ak... ak... ak, Deimonai, aš atsiprašau! Išties labai atsiprašau! – Ji nusliuogė nuo sofutės ir nulenkė galvą taip, kad liko matyti tik rusvos garbanėlės. Mažomis baltomis rankelėmis atsirėmusi į grindis atrodė lyg ketinanti nusilenkti jam iki žemės. – Tai aš dėl visko kalta, dabar visi ant manęs pyksta – bet tai atrodė taip siaubinga, kad galėjau pamanyti tik blogiausia!

Įtampa atslūgo. Beveik visi nusijuokė. Ak, toji Bonė , – tokia nuoširdi, tokia žmogiška.

Metas panoro ją pakelti ir vėl pasodinti ant sofos. Bonei visada geriausias vaistas buvo Mereditė. Tiesdamas į ją rankas Metas susidūrė su dar dviem poromis rankų, darančių tą patį. Vienos jų buvo ilgos, plonos rudos Mereditės rankos, kitos – vyriškos, dar ilgesniais laibais pirštais.

Metas sugniaužė kumščius. Leisk Mereditei ją pakelti, pamanė sau ir tarsi savaime užkirto kumščiais kelią ištiestiems Deimono pirštams. Mereditė lengvai pakėlė Bonę ir pasodino ant sofutės. Deimonas įbedė tamsias akis į Metą – buvo aišku, kad viską supranta.

– Deimonai, turi jai atleisti, – tiesmukai išdrožė visuomet nešališka Mereditė. – Antraip, manau, Bonė šiąnakt neužmigs.

Šaltas kaip ledkalnis Deimonas tik gūžtelėjo pečiais.

– Gal... kada nors.

Metas pajuto įsitempiant raumenis. Koks bjaurybė gali šitaip kalbėti apie mažylę Bonę? Juk ji tikrai klausosi.

– Kad tave kur velnias, – tylutėliai nusikeikė jis.

– Ką? – Deimono balsas nebebuvo apatiškas ar apsimestinai mandagus, jis nuskambėjo kaip botago kirtis.

– Ką girdėjai, – burbtelėjo Metas. – O jei neišgirdai, gal verčiau eime laukan, pasakysiu garsiau, – užplūdus drąsai, pasiūlė jis. Nekreipė dėmesio nei į Bonę, šaukiančią „ne!“, nei į tyliai „ššš“ tariančią Mereditę. Stefanas įsakmiu balsu buvo betariąs:

– Judu abu... – bet užsikosėjęs nutilo.

Metas su Deimonu pasinaudojo proga ir movė prie durų.

Pensiono verandoje tebebuvo labai šilta.

– Ar čia bus mūšio laukas? – tingiai paklausė Deimonas, jiems nusileidus laiptais ir sustojus prie žvyruoto keliuko.

– Man tinka, – trumpai atsakė Metas, visa širdimi jausdamas, kad Deimonas kausis negarbingai.

– Taip, namai ganėtinai arti, – be jokio reikalo akinamai nusišypsodamas Metui tarė Deimonas. – Galėsi pasišaukti broliuką į pagalbą, kaip tik spės atlėkti iš svetainės ir tave išgelbėti. O mudu dabar bandysim išsiaiškinti, ko tu kišiesi į mano reikalus ir kodėl...

Metas vožė jam į nosį.

Nesuprato, ko Deimonas siekia. Jei jau kvieti vaikiną išeiti laukan, vadinasi, turi tam tikrą tikslą. Ir bandai jį sumušti. Nestovi ir nesišnekučiuoji. Jei taip darytum, tau galėtų prilipti bailio arba dar blogesnė etiketė. Regis, Deimonas ne iš tų, kuriems reikėtų tai aiškinti.

Anksčiau Deimonas jį įžeidinėdavo kiek panorėjęs ir visada atremdavo puolimus.

Anksčiau, spėjo Metas, jis būtų man sulaužęs visus rankos kaulus ir dar pasišaipęs iš manęs. Bet dabar... aš beveik toks pat greitas kaip jis ir užklupau jį netikėtai.

Metas atsargiai palankstė ranką. Išties skauda, bet jei Mereditė galėjo trinktelėti Karolinai, tai jis gali Deimonui...

Deimonui?

Po galais, negi ką tik parbloškiau Deimoną ?

Bėk, Hanikatai, – Metas tarytum išgirdo savo senojo trenerio balsą. Mauk. Dink iš miesto. Pasikeisk vardą.

Bandžiau. Nepavyko, subjuręs pamanė jis.

Deimonas nepašoko kaip liepsnojantis pragaro demonas slibino akimis, kad su jaučio įsiūčiu sunaikintų Metą. Atrodė ir kalbėjo taip, lyg būtų sukrėstas ir pasipiktinęs nuo susivėlusių plaukų iki žeme aplipusių batų.

– Tu... neišmanėli... mažiau... – Jis perėjo prie italų kalbos.

– Klausyk, – ištarė Metas. – Aš čia atėjau kautis, aišku? O pats protingiausias mano pažįstamas vaikinas yra pasakęs: „Jei ketini kautis, nešnekėk. Jei ketini šnekėtis, nesikauk.“

Klaupdamasis ir lupinėdamas nuo apdraskytų juodų džinsų kibius karšulių rutuliukus, Deimonas pamėgino urgztelėti, bet ne itin vykusiai. Gal dėl to, kad iltiniai dantys buvo įgavę kitą pavidalą. O gal todėl, kad nesijautė tvirtai. Metas nemažai matė pralaimėjusių vaikinų, tad suprato, kad mūšis baigtas. Jis pasijuto pakiliai. Pavyko išsaugoti visus organus ir visas galūnes! Tai išskirtinė akimirka.