L Smith - Vidurnaktis. Vampyrės dienoraštis

Šitas pyktis jį privertė pakelti ir apžiūrėti nuplikytą, raudonomis dėmėmis išmuštą Elenos ranką. Deimonas žinojo, ką būdamas vampyras padarytų: vėsiu, švelniu it šilkas liežuviu palaižytų nudegimus, jo seilėse atsirastų spartinančių gijimą cheminių medžiagų. Bet dabar... jis niekuo negalėjo padėti.

– Neskauda, – pasakė Elena.

Ji jau galėjo stovėti.

– Meluoji, princese, – užginčijo jis. – Vidinės tavo antakių pusės pakilusios. Tai skausmas. O tavo pulsas tiesiog šokinėja...

– Jauti net neliesdamas manęs?

– Matau tavo smilkiniuose. Vampyrai, – Deimonas pabrėžė iš esmės toks ir esantis, – tai pastebi. Tu nusideginai dėl mano kaltės. O aš niekuo negaliu padėti. Be to, – jis gūžtelėjo, – esi puiki melagė. Kalbu apie žvaigždžių rutulį.

– Tu visada jauti, kai aš meluoju?

– Angele, – pavargusiu balsu atsakė jis, – tai paprasta. Arba šiandien tau nusišypsojo laimė turėti žvaigždžių rutulį... arba pati žinai, kam.

Elena nustėrusi nuleido galvą.

– Arba, – linksmai pridūrė Deimonas, – visa istorija apie burtų traukimą tėra melas.

– Manyk, ką nori, – atgavusi bent dalį įprastos ugnelės tarė Elena. – Ir sutvarkyk šitą jovalą.

Jai pasigręžus eiti, jam šovė į galvą mintis.

– Ponia Flauers! – sušuko jis.

– Klysti, – atšovė Elena.

„Elena, prisiekiu, kad kalbu ne apie žvaigždžių rutulį. Juk žinai, kaip sunku meluoti mintimis...“

„Taip, jei tu ko nors ir mokaisi... tai neabejoju... kad...“

Ji neįstengė užbaigti. Negalėjo pasakyti savo prakalbos. Elena žinojo, kiek daug Deimonui reiškia jo paties žodis.

„Nieku gyvu tau nepasakysiu, kur jis, – pasiuntė mintį Deimonui. – Dedu galvą, ponia Flauers irgi neišduos.“

– Tikiu, bet vis tiek eisim pas ją.

Jis lengvai pakėlė Eleną ir perlipo per puoduko ir lėkštutės duženas. Siekdama išlaikyti pusiausvyrą ji nejučia abiem rankomis apkabino jo kaklą.

– Brangusis, ką darai?.. – šūktelėjo Elena ir kaipmat nutilo, išplėtė akis, prisidėjo du nuplikytus pirštus sau prie lūpų.

Tarpdury, vos už poros metrų nuo jų, stovėjo mažylė Bonė Makalou, laikydama butelį Juodosios magijos vyno, nealkoholinio, bet paslaptingai gerinančio nuotaiką gėrimo. Elenai bežiūrint, Bonės išraiška žaibiškai pasikeitė. Pirmiau jos veide švietė pergalės džiaugsmas, o dabar mergaitė atrodė sukrėsta, lyg netikėtų savo akimis. Elena puikiai suprato, ką ji mano. Visi namiškiai neriasi iš kailio, kad tik Deimonas gerai jaustųsi, – o šis tuo tarpu gviešiasi to, kas teisėtai priklauso Stefanui, – Elenos. Be to, meluoja nebesantis vampyras. O Elena jam nė nesipriešina. Netgi vadina brangiuoju!

Bonė išmetė butelį, apsigręžė ir pasileido bėgte.

3

Deimonas liuoktelėjo. Vidury šuolio Elena pasijuto palikta Žemės traukos malonei. Pamėgino susiriesti į kamuoliuką ir kristi ant užpakalio.

Bet įvyko keistas dalykas – beveik stebuklas. Ji neskaudžiai žnektelėjo kitame sofos gale, nei gulėjo lėkštė su totorišku kotletu. Lėkštė vos šoktelėjo viršun, gal septynis ar dešimt centimetrų, ir nusileido, kur buvusi.

Elenai pasisekė dar ir todėl, kad iš savo vietos ji puikiai matė didvyriško gelbėjimo pabaigą: Deimonas griuvo ant grindų ir pačiupo brangųjį Juodosios magijos vyno butelį, šiam nespėjus nukristi ir sudužti. Galbūt jo reakcija ir nebebuvo tokia žaibiška kaip vampyro, bet jis tebeatrodė nepalyginti greitesnis už paprastą žmogų. Įstabu: stryktelėti laikant merginą, minkštai ją nusviesti, kristi ir paskutinę akimirką pagriebti butelį.

Bet kitkuo Deimonas nebebuvo kaip vampyras – nebegalėjo kristi ant kieto paviršiaus ir neužsigauti. Elena tai suprato tik išgirdusi jį aiktelint ir nesėkmingai mėginant įkvėpti.

Paklaikusi pabandė prisiminti savo matytas sportines traumas, prisiminė, kaip Metui iš plaučių buvo visiškai išstumtas oras. Tąsyk treneris čiupo jį už pakarpos ir trinktelėjo per nugarą.

Elena prilėkė prie Deimono, sugriebė už pažastų, atvertė ant nugaros ir iš visų jėgų trūktelėjusi pasodino. Tada sunėrė rankas kaip vėzdą. Įsivaizdavo esanti Mereditė, daug taškų pelnanti Roberto Li gimnazijos beisbolo komandos žaidėja, taigi užsimojo ir smarkiai trenkė jam per nugarą.

Padėjo!

Deimonas staiga sušvokštė ir vėl ėmė kvėpuoti. Iš prigimties tvarkinga Elena atsiklaupė ir pamėgino pataisyti jam drabužius. Bet vos tik Deimonas pradėjo deramai kvėpuoti, jo kūnas įsitempė po jos pirštais. Paėmęs jis švelniai sunėrė Elenos rankas. Ji net pamanė, kad jų bendravimas gerokai pranoksta žodžius, ir šie tampa nebereikalingi.

Tai kas gi, tiesą sakant, įvyko? Deimonas ją pakėlė – gal dėl tos nuplikytos jos kojos, o gal nusprendė, kad ponia Flauers turi žvaigždžių rutulį. Ji paklausė: „Deimonai, ką darai?“, be jokių slaptų minčių. Ir tada per pusę sakinio išgirdo save tariant „brangusis“. Šitai neturėjo nieko bendra su tuo, ką jie veikė anksčiau – bet kas dabar tuo patikės? Tiesiog jai tai išsprūdo.

Bet Elena ištarė tą žodį girdint Bonei, žmogui, veikiausiai į tai žiūrinčiam rimtai ir netgi galinčiam įsižeisti. Paskui Bonė pradingo, jai nespėjus nieko paaiškinti.

Brangusis! O juk tarp jųdviejų vėl prasidėjo karas.

Labai juokinga. Jis išties tenorėjo žvaigždžių rutulio, Elena tai matė iš akių.

Tam, kad Deimoną pavadintum „brangiuoju“, turi būti... beviltiškai... siaubingai... karštai...

O Dieve...

Elenos skruostais ėmė riedėti ašaros. Dabar ji viską suprato. Žinojo šiandien esanti ne per geriausios formos. Tris paras beveik nemiegojusi, širdyje grumiantis įvairiausiems jausmams, o dabar dar patyrusi tikrą siaubą.

Vis dėlto Elena baiminosi, kad didžiausias pokytis įvyko jos sieloje.

Ji to netroško. Tenorėjo, kad broliai liautųsi vaidijęsi. Jai tiesiog buvo lemta mylėti Stefaną, Elena tuo neabejojo! Kartą jis jai piršosi. Na, paskui ji virto vampyre, dvasia, nauju iš dangaus nukritusiu įsikūnijimu, ir tegalėjo viltis, kad vieną dieną jis pasipirš ir šiai naujajai Elenai.

Naujosios Elenos kraujas vampyrams buvo lyg raketų degalai, palyginti su benzinu, tekančiu didumos merginų venomis, bet ji pati jautėsi sutrikusi. Turėjo Galios sparnus, kaip antai Atpirkimo, bet neišmanė, kaip daugelis jų veikia, nemokėjo nė vienų valdyti. Tiesa, pastaruoju metu pradėjo suvokti, kokiu nusiteikimu iššaukiami Naikinimo sparnai. Galbūt vieną dieną kaip tik jie labai pravers, niūriai pamanė sau.

Žinoma, kai kurie Sparnai labai padėjo Deimonui, buvusiam sąjungininkui, o dabar ir sąjungininkui, ir priešui, geidžiančiam pavogti tai, ko reikia visam miesteliui.

Elena neketino pamilti Deimono – bet, o Dieve, jeigu tai jau įvyko? Jeigu jai nepavyks nuslopinti jausmų? Ką ji darys ?

Ji sėdėjo ir tyliai verkė – suprato niekada negalėsianti to pasakyti Deimonui. Jis labai įžvalgus ir geba išsaugoti blaivią galvą, bet, kaip ji puikiai žino, ne šiuo konkrečiu atveju. Jeigu Elena jam papasakotų, kas dedasi jos širdyje, Deimonas ją nė nemirktelėjusią pagrobtų. Nuspręstų, kad Elena visiškai užmiršo Stefaną – šitaip buvo jį primiršusi šįvakar.

– Stefanai, – sušnabždėjo ji. – Atleisk...

Stefanui ji nieku gyvu apie tai nepasakos. Jis – jos širdis.

– Turim skubiai atsikratyti Šiničio ir Misao, – jausmingai kalbėjo Metas. – Man reikia kuo greičiau atsigauti, antraip Kento valstijos universitetas uždės man antspaudą „atmesti“ ir parsiųs atgal.