L Smith - Vidurnaktis. Vampyrės dienoraštis

O, meldžiu, Dieve, meldžiu, neleisk jam manęs nekęsti!

Žinau, aš savanaudė, pasakoju tik apie tai, kas vyksta tarp manęs ir Deimono. Tuo tarpu Fels Čerče taip blogai dar nėra buvę. Kasdien vis daugėja apsėstų vaikų, jie gąsdina tėvus. Šie vis labiau ant jų niršta. Nenoriu apie tai nė galvoti. Jei niekas nepasikeis, visas miestelis išnyks, kaip išnyko tas, kuriame anksčiau lankėsi Šiničis su Misao.

Šiničis... jis daug ką išpranašavo mūsų grupei, užsiminė, ką slepiame vieni nuo kitų. Bet, tiesą sakant, kažin ar norėčiau, kad tos paslaptys išaiškėtų.

Vienu atžvilgiu pasisekė – mums padeda Saitu šeima. Prisimeni Izobelę Saitu, apsėstą ir siaubingai susibadžiusią? Pasveikusi Izobelė tapo mūsų drauge kaip ir jos mama ponia Saitu bei senelė – obaasan. Jos mums gamina amuletus – burtus, saugančius nuo blogio, išrašytus ant limpamų užrašų lapelių arba kortelių. Mes joms nepaprastai dėkingi už pagalbą. Galbūt kada nors galėsime atsilyginti.

* * *

Elena Gilbert nenorom padėjo rašiklį. Užvertus dienoraštį teks susidurti su jame aprašytais dalykais.

Vis dėlto ji kažkaip prisivertė nulipti į virtuvę ir iš drąsinančiai besišypsančios ponios Flauers paimti padėklą su vakariene.

Eidama į pensiono sandėlį pastebėjo siaubingai drebant savo rankas, nuo to skimbčiojo padėklas su indais. Iš vidaus negalėjai patekti į sandėlį, todėl tie, kurie norėdavo pamatyti Deimoną, turėdavo išeiti laukan ir apsukti aplink namą. Jo gale, prie daržo, ir buvo prilipdytas priestatas, dabar vadinamas Deimono irštva.

Eidama per daržą Elena pašnairavo į duobę vidur šventagaršvių lysvės. Ji atstojo šiuo metu neveikiančius vartus, pro kuriuos jie visi sugrįžo iš Tamsos Matmens.

Prie sandėlio durų ji sudvejojo. Tebedrebėjo ir žinojo, kad tai ne pati tinkamiausia būklė susitikti su Deimonu.

Atsipalaiduok, paliepė sau. Galvok apie Stefaną.

Pamatęs, kad neliko rožės, Stefanas baisiai nusiminė, bet netrukus atgavo įprastinį nuolankumą ir kilnumą. Palietęs Elenai skruostą jis pasakė esąs dėkingas vien už tai, kad gali būti su ja, ir nieko daugiau neprašąs iš gyvenimo, tik šio artumo. Švarūs drabužiai, skanus maistas – laisvė – dėl viso to buvo verta kovoti, bet Elena užvis svarbiausia. O dabar ji verkė.

Kita vertus, Elena žinojo, kad Deimonas neketina likti toks, koks yra. Jis gali padaryti bet ką, rizikuoti bet kuo... kad tik vėl atvirstų į vampyrą.

Metas pasiūlė Deimonui išbandyti žvaigždžių rutulį. Metas nenutuokė, nei kas ta rožė, nei kas tas žvaigždžių rutulys, kol jam nebuvo paaiškinta, kad šiame rutulyje, veikiausiai Misao nuosavybėje, slypi diduma jos Galios arba net visa Galia. Sulig kiekviena Misao atimta gyvybe rutulys vis skaisčiau sutviska. Juodoji rožė, ko gero, buvo pagaminta iš skysčio, išgauto iš panašaus žvaigždžių rutulio, – bet niekas nežino, ar į jį nebuvo dar ko nors primaišyta. Taigi Metas suraukęs kaktą paklausė, ar žvaigždžių rutulys negalėtų žmogaus paversti vampyru – juk rožė vampyrą pavertė žmogumi.

Elena ne vienintelė pastebėjo, kaip palengva pakilo nunarinta Deimono galva, kaip sužibo akys, jam žingsniuojant per kambarį prie Galios sklidino žvaigždžių rutulio. Elena suprato jo logiką. Galbūt Metas nuklydo į lankas... bet yra viena vieta, kur neabejotinai gali rasti stiprių vampyrų – Tamsos Matmuo. O vartai į jį žioji pensiono darže. Kol kas jie užverti... nes stinga Galios.

Deimonas, kitaip nei Stefanas, nėmaž nesuko galvos, kas atsitiktų, jei būtų sunaudotas visas žvaigždžių rutulio skystis ir dėl to žūtų Misao. Juk ji buvo viena iš dviejų lapių, palikusių Stefaną kankintis.

Taigi gali iškristi bet kuri korta.

Ką gi, tu bijai; dabar susitik su savo baime, įsakmiai paliepė sau Elena. Deimonas toje patalpoje praleido jau beveik penkiasdešimt valandų – ir kas žino, ką rezga siekdamas gauti žvaigždžių rutulį. Vis dėlto kas nors turi priversti jį valgyti – kai sakai „kas nors“, pripažink, kalbi apie save.

Ji taip ilgai stypsojo prie durų, kad sustingo kojos. Tada giliai įkvėpusi pabeldė.

Nesulaukė jokio atsako, viduje neužsidegė šviesa. Keista, juk Deimonas – žmogus, o lauke jau gana tamsu.

– Deimonai... – Ji ketino sušukti, bet pasigirdo tik šnabždesys.

Nei atsakymo, nei šviesos.

Elena sunkiai nurijo seiles. Jis turi būti ten.

Ji stipriau patukseno. Nieko. Galiausiai pamėgino pasukti rankeną. Elenos siaubui, durys buvo neužrakintos; joms plačiai atsivėrus, ji pamatė, kad viduje taip pat tamsu kaip lauke – nors į akį durk.

Jai pašiurpo plaukeliai ant sprando.

– Deimonai, aš ateinu, – Elenai pavyko pritildyti balsą iki šnabždesio, tarsi tylumu būtų bandžiusi sau įrodyti, kad ten nieko nėra. – Atsistosiu apšviesto verandos ploto pakraštyje. Aš nieko nematau, taigi tu pranašesnis. Nešu padėklą su labai karšta kava, sausainiais ir totorišku kotletu be prieskonių. Kavą turėtum užuosti.

Vis dėlto keista – Elenos juslės bylojo, kad priešais ją nieko nėra, niekas nestovi pasirengęs tiesiogine prasme šokti ant jos. Gerai, nusprendė sau. Ženk mažais žingsneliais. Vienas žingsnelis. Du. Trys žingsneliai – jau turėčiau būti kambario vidury, tik tamsoje nieko neįžiūriu. Keturi...

Iš tamsos išniro stipri it geležiniai gniaužtai ranka ir sugriebė ją už liemens, o prie kaklo kažkas prikišo peilį.

Elenai aptemo akyse, plykstelėjo pilki žaibai, paskui viską nustelbė tamsa.

2

Ji išbuvo be sąmonės gal tik kelias sekundes. Atsipeikėjus viskas atrodė taip pat – tik stebino, kad peilis mirtinai neperrėžė gerklės.

Elena žinojo, kad padėklas su lėkštėmis ir puoduku nuskriejo į tamsą tą pat akimirką, kai ji netyčia skėstelėjo rankomis. Bet dabar atpažino gniaužtus, kvapą ir suprato, kam reikalingas peilis. Apsidžiaugė supratusi. Elena didžiavosi, kad nukeipo, – turbūt taip pat būtų didžiavęsis Seidžas. Juk ji ne iš alpstančiųjų!

Prisivertė suglebti Deimono glėbyje, tik saugojosi peilio. Norėjo jam parodyti , kad nekelia grėsmės.

– Sveika, princese, – balsas lyg juodas aksomas palytėjo jai ausį.

Elena suvirpėjo – bet ne iš baimės. Jai tarytum ištirpo viduriai, o Deimonas nė nekrustelėjo.

– Deimonai, – dusliai ištarė ji. – Atėjau tau padėti. Būk geras , leisk man. Tavo labui.

Rankos ją paleido taip pat ūmiai, kaip buvo sugniaužusios. Peilis atitolo nuo kaklo, nors aštrus perštėjimas neleido užmiršti, kad Deimonas tebelaiko jį atkišęs. Kaip ilčių pakaitalą.

Pasigirdo spragtelėjimas, ir staiga kambarys ryškiai nušvito.

Elena lėtai atsigręžė į Deimoną. Net ir dabar, išblyškęs, susitaršęs, išsekintas alkio jis buvo toks žavus, kad jai širdis, regis, nusirito į tamsą. Juodi plaukai netvarkingai krito Deimonui ant kaktos; veido bruožai atrodė tobuli, lyg išskaptuoti, išdidžios ir jausmingos lūpos dabar buvo mąsliai sučiauptos...

– Kur jis, Elena? – trumpai paklausė Deimonas.

Ne „kas“, o „kur“. Jis žinojo, kad Elena nekvaila ir kad žmonės pensione nuo jo slepia žvaigždžių rutulį.

– Tik tiek tenori man pasakyti? – sukuždėjo ji.

Matė, kaip jo žvilgsnis nenorom sušvelnėjo, jis žengė žingsnį prie Elenos, tarsi negalėdamas susilaikyti, bet po akimirkos vėl paniuro.

– Atsakyk, gal tada išgirsi ir daugiau.

– Aš... suprantu. Na, mes prieš dvi dienas sukūrėm tokią sistemą, – tyliai ėmė aiškinti Elena. – Visi traukia burtus. Tada žmogus, ištraukęs pažymėtą lapelį, paima jį nuo virtuvės stalo, o visi kiti išsiskirsto po savo kambarius ir laukia, kol tasai jį paslėps. Aš šiandien neištraukiau burto, taigi nenumanau, kur jis. Bet gali pamėginti... patikrinti mane.