L Smith - Vidurnaktis. Vampyrės dienoraštis

Elenai tariant paskutinius žodžius, jos kūnas susigūžė, mergina pasijuto gležna, bejėgė ir mažumėlę įskaudinta.

Deimonas ištiesė ranką ir lėtai pakišo Elenai po plaukais. Galėjo trenkti galvą į sieną arba nusviesti ją į kitą kambario galą. Galėjo paprasčiausiai spausti peilį prie kaklo, kol nukris galva. Elena suprato, kad būdamas tokios nuotaikos Deimonas gali išlieti jausmus bet kam, bet nieko nedarė. Nieko nesakė. Tik stovėjo ir žiūrėjo jam į akis.

Jis pamažu pasilenkė prie jos ir lūpomis švelniai brūkštelėjo per lūpas. Elenos akys užsimerkė. Bet po akimirkos Deimonas krūptelėjo ir atitraukė ranką jai nuo galvos.

Tik dabar Elena sumojo, kas ištiko jos atneštą maistą. Kone verdanti kava kliūstelėjo jai ant rankos ir ant šlaunies, permerkė džinsus. Puoduko ir lėkštutės šukės voliojosi ant grindų. Padėklas su sausainiais nusirito už kėdės. Bet lėkštė su totorišku kotletu stebuk­lingai nukrito ant sofos kotletu į viršų Visur pasklido stalo įrankiai.

Elenai iš baimės ir skausmo nusviro galva bei pečiai. Šiuo metu tai pripildė jos pasaulį – baimė ir skausmas. Visa apimantys. Ji buvo ne iš verksnių, bet nebesulaikė akyse besitvenkiančių ašarų.

Po velnių, mintyse nusikeikė Deimonas.

Juk tai ji. Elena. Ką tik buvo visiškai įsitikinęs, kad jį šnipinėja koks nors varžovas, sužinojęs, jog šiuo metu Deimonas yra silpnas kaip vaikas, kad jį susekė vienas iš daugybės priešų ir dabar spendžia pinkles....

Kol viena ranka neapglėbė liauno kūno, o kita neprikišo prie gerklės aštrių kaip ledo šukė ašmenų, kol neužuodė jos plaukų kvapo, jam nė nedingtelėjo, kad tai gali būti Elena.

Tada Deimonas užžiebė šviesą ir pamatė, ką buvo jau atspėjęs. Neįtikima! Jis jos neatpažino . Būdamas sode pastebėjo, jog sandėlio durys atviros, ir suprato, kad kažkas įsibrovė į vidų. Bet atbukusiomis juslėmis negalėjo nustatyti, kas.

Vis dėlto tai nepateisinama: jis sužeidė ir išgąsdino Eleną. Jis ją įskaudino. Ir užuot atsiprašęs bandė jėga išgauti žinių, kad patenkintų savanaudiškus troškimus.

Ir dar tas jos kaklas...

Deimono žvilgsnis užkliuvo už plono raudonų lašelių vėrinio Elenai ant kaklo – išsigandusi ji krūptelėjo, o paskui susmuko tiesiai ant peilio, ir šis ją sužeidė. Ar Elena nualpo? Jei Deimonas nebūtų spėjęs atitraukti peilio, ji būtų žuvusi jo rankose.

Jis vis kartojo sau nebijojęs jos ir tik šiaip sau pasiėmęs peilį. Bet neįtikino savęs.

– Aš buvau lauke. Juk žinai, kaip mes, žmonės, prastai regim? – aiškino Deimonas; jo balsas jam pačiam atrodė abejingas, visai ne atsiprašomas. – Elena, toks jausmas, lyg būtum visą laiką įvyniotas į vatą: nieko nematai, nieko neužuodi, nieko negirdi. Mano reakcijos kaip vėžlio, be to, esu išbadėjęs.

– Galėtum paragauti mano kraujo, – neįtikimai ramiai pasiūlė ji.

– Negaliu, – paprieštaravo Deimonas, stengdamasis nespoksoti į gardų rubinų vėrinį ant balto, laibo Elenos kaklo.

– Vis tiek jau įsipjoviau, – pasakė ji, ir jis pamanė: įsipjovei ? O dievai, ta mergina nepaprasta. Kalba, lyg atsitikus nedidelei nelaimei virtuvėje.

– Taigi galim patikrinti, ar tau dar skanus žmogaus kraujas, – tarė Elena.

– Ne.

– Žinai, kad paragausi. Ir aš žinau, kad tu žinai. Bet laiko maža. Kraujas amžinai netekės. Ak, Deimonai... po viso to... vos praeitą savaitę...

Jis suprato per ilgai žiūrįs į ją. Ne tik į kraują, bet ir į didingą auksinį jos grožį – tarsi į kambarį įspindę saulės ir mėnulio spinduliai būtų jį užlieję savo maloninga šviesa.

Sušnypštęs, prisimerkęs Deimonas suėmė Eleną už rankų. Tikėjosi, kad ji atšlis, kaip tada, kai sugriebė ją iš už nugaros. Bet Elena neatsitraukė. Tose plačiose malachito spalvos akyse blykstelėjo karšta liepsna. Lūpos nejučia prasiskyrė.

Deimonas žinojo, kad nejučia. Jis daug metų tyrinėjo jaunų moterų elgesį. Žinojo, ką reiškia, kai žvilgsnis pirma krypsta į lūpas, o paskui pakyla iki akių.

Negaliu jos pabučiuoti. Negaliu. Jos poveikis man – tai žmonių silpnybė. Ji nesupranta, ką reiškia būti tokiai jaunai ir tokiai neapsakomai gražiai. Kada nors sužinos. Tiesą sakant, galėčiau dabar pat ją pamokyti.

Tarsi išgirdusi jį Elena užsimerkė, atsilošė, ir staiga Deimonas pajuto prilaikąs jos kūną Ji visiškai pasidavė, parodė nieko nebijanti, vis dar besikliaujanti juo, vis dar...

...vis dar jį mylinti.

Lenkdamasis prie jos Deimonas nė pats nenumanė, ką ketina daryti. Išties buvo išbadėjęs. Alkis jį draskė lyg vilko nagai. Jautėsi apdujęs, nieko nesusigaudė, jam svaigo galva. Per pusę tūkstantmečio buvo išmokęs, kad kirminą galima numarinti tik raudonu fontanu iš perkąstos arterijos. Kažkoks šiurpus balsas, galbūt sklindantis iš Pragariškojo Teismo, kuždėjo, kad Deimonas turėtų elgtis taip, kaip elgiasi kai kurie vampyrai ir visi vilkolakiai – perplėšti gerklę. Galbūt šiltas kūnas numalšintų žmogiškąjį alkį. Tai ką gi jis darys prigludęs prie Elenos lūpų, prie kraujuojančio jos kaklo?

Iš po tamsių blakstienų ištryško dvi ašaros ir nusiritusios per skruostus nulašėjo į auksinius plaukus. Daug negalvodamas Deimonas vieną jų lyžtelėjo.

Vis dar mergelė. Ką gi, tai tikėtina – Stefanas tokiems dalykams dar per silpnas. Bet ciniškas mintis užgožė vaizdinys ir keli galvoje suskambėję žodžiai: dvasia, švari kaip pirmasis sniegas.

Staiga Deimoną apėmė kitoks alkis, kitoks troškulys. Vienintelė vieta juos numalšinti buvo šalia Elenos. Paskubom, nekantraudamas jis susirado jos lūpas. Dabar visai nebesivaldė. Tai, ko jam labiausiai reikėjo, buvo čia; Elena, nors ir drebėdama, jo neatstūmė.

Prisiglaudusį Deimoną apgaubė auksinė aura, panaši į jos plaukus, kurių galus jis švelniai lietė. Kai Elena suvirpėjo iš malonumo, Deimonas pasijuto patenkintas savimi, paskui suvokė skaitąs jos mintis. Tos mintys atrodė stiprios, o jam, nežinia kodėl, iš visų Galių dar buvo likusi telepatija. Ir dabar nusprendė įsiklausyti į Eleną.

Ak, mergaite! Ji išvis nieko nemąstė. Elena pasiūlė savo kaklą, išties pasidavė, atsikratė visų minčių, galvojo tik apie tai, kad trokšta jam padėti, kad jo norai atitinka jos norus. Taip įsitraukė į bučinį, kad nebegalėjo net kurti planų – o juk Elenai tai buvo visiškai neįprasta.

Ji tave įsimylėjusi, pranešė jam maža dar galinti mąstyti smegenų dalelė.

Elena niekada to nesakė! Ji įsimylėjusi Stefaną! – atkirto kita, lyg ir pirmykštė, proto dalis.

Jai nereikia nė sakyti. Ji tai parodo. Nevaidink, kad anksčiau to nepastebėjai!

O Stefanas?..

Ar šiuo metu ji bent truputėlį galvoja apie Stefaną? Elena atsivėrė tavo vilkiškam alkiui. Tai ne vienadienis nuotykis, ne greitieji pietūs, ji net ne nuolatinė donorė. Tai pati Elena.

Vadinasi, aš ja naudojuosi. Jei ji įsimylėjusi, negali apsiginti. Ji tebėra vaikas. Turiu ką nors daryti.

Jie taip bučiavosi, kad nuslopo net tylusis proto balselis. Elena nebesilaikė ant kojų. Jam teks kur nors ją pasodinti arba leisti atsitokėti.

„Elena! Elena! Po galais, žinau, kad girdi mane. Atsiliepk!“

„Deimonai... – tylus balsas. – Ak, Deimonai, ar dabar supranti?..“

„Net pernelyg aiškiai, mano princese. Juk tai aš tave paveikiau, kaip galėčiau nesuprasti.“

„Tu?.. Ne, tu meluoji!“

„Kam man meluoti? Mano telepatiniai gebėjimai kažkodėl išliko tokie pat stiprūs. Aš noriu to, ko visada norėjau. Bet tu, mergele, galėtum mažumėlę pamąstyti. Man nereikia tavo kraujo. Esu žmogus, šiuo metu alkanas kaip vilkas. Tik nenoriu to šlykštaus kruvino mėsainio, kurį man atnešei.“