L Smith - Vampyrės dienoraštis • Pabudimas

– Ne, neišeik. Pasilik, – skubiai sušneko Stefanas. Norėjo pasakyti daugiau, paimti ją už rankos – bet neišdrįso. Tik ne tėvui matant! Beliko žiūrėti į tas akis, skaisčias kaip mėlyni brangakmeniai, irgi gaudančias jo žvilgsnį.

– Tikrai, pasilik, – pritarė Džuzepė, ir Stefanas išvydo, kaip giedrėja tėvo veidas, akys nebesvaido žaibų, o ranka paleidžia Deimono smakrą. Senasis grafas žengė į priekį, lygindamas ilgos, kailiu apkraštuotos mantijos klostes.

– Šiandien tavo tėvas sutvarkęs reikalus grįš į miestą ir apsidžiaugs tave pamatęs. Bet tavo veideliai, Katerinute, vėl pablyškę. Tikiuosi, nebūsi atkritusi?

– Juk žinote, pone, kad aš visuomet išblyškusi. Nerausvinu skruostų kaip tos Italijos merginos.

– Tau to ir nereikia, – nepagalvojęs išpyškino Stefanas, ir Katerina jam nusišypsojo. Tokia gražutė! Vaikinui net širdį nudiegė.

– Ir taip mažai tave matau per ištisą dieną, – toliau kalbėjo šeimininkas. – Labai jau retai nudžiugini mus aplankydama. Nebent tik vakarais.

– Aš mokausi ir meldžiuosi savo kambaryje, pone, – nuleidusi blakstienas romiai atsakė Katerina. Stefanas žinojo, kad tai netiesa, bet nutylėjo; jis niekada neišduos Katerinos paslapties. Ji vėl pažvelgė į Stefano tėvą ir pridūrė:

– Tačiau dabar aš čia, pone.

– Taip, tiesa. Turiu pasirūpinti, kad šį vakarą būtų surengtos iškilmingos vaišės tavo tėčio sugrįžtuvių proga. O su tavim, Deimonai... pakalbėsim vėliau.

Džuzepė pamojo tarnui ir nuėjo sau, o Stefanas džiaugsmingai atsigręžė į Kateriną. Pasitaikė reta proga jiedviem pasišnekėti negirdint nei tėvui, nei Gudrūnai, santūriajai jos tarnaitei vokietei.

Tačiau tai, ką pamatė Stefanas, buvo tarsi smūgis į paširdžius. Katerina šypsojosi – juodu dažnai taip paslapčiom šyptelėdavo vienas kitam. Tačiau ji žiūrėjo ne į jį, o į Deimoną.

Stefanas pajuto kylant neapykantą broliui: nekentė tamsaus Deimono grožio, mandagumo ir jausmingumo, kurie traukė moteris kaip liepsna drugelius. Tą akimirką jis geidė žiebti Deimonui, papilti jo grožį į šipulius. Tačiau tik stovėjo ir žiūrėjo, kaip Katerina žingsnis po žingsnio artinasi prie jo brolio, o auksu siuvinėto brokato suknia šiugžda parketu.

Jam bežiūrint Deimonas ištiesė Katerinai ranką ir jo veide pasirodė nuožmi nugalėtojo šypsena...

Stefanas staigiai nusisuko nuo lango. Kam aitrinti senas žaizdas? Sulig ta mintimi išsitraukė ploną auksinę grandinėlę, kurią nešiojosi po marškiniais. Nykščiu ir smilium paglostė žiedą, užvertą ant jos, ir atkišo papuošalą į šviesą.

Stebėtinai dailiai padirbtas žiedelis per penkis šimtmečius neprarado spindesio. Aptaise mėlynavo lazurito akutė didumo sulig mažojo pirštelio nagu. Stefanas pažvelgė į akmenėlį, paskui į sunkų, irgi lazuritu puoštą sidabrinį žiedą, kurį mūvėjo ant piršto. Krūtinę suspaudė pažįstamas jaudulys.

Jis negali pamiršti praeities, teisybę sakant, ir nenori. Nepaisydamas to, kas įvyko, jis brangino Katerinos atminimą. Tačiau vieno prisiminimo tikrai nevalia judinti, vienas puslapis turi likti užverstas. Jei prikeltų tą siaubą, tą... bjaurastį, išprotėtų. Taptų tokiu pat pamišėliu kaip tą dieną, kai suprato esąs prakeiktas...

Stefanas atsišliejo į langą, prispaudė kaktą prie vėsaus stiklo. Jo mokytojui derėjo pasakyti kitus žodžius: „Blogis niekuomet neturės ramybės. Gal jis triumfuos, bet ramybės niekada neturės.“

Ko jis išvis atsibeldė į Fels Čerčą?

Tikėjosi čia atrasti ramybę, bet juk tai neįmanoma. Jis niekada netaps saviškiu, neturės atilsio. Nes jis yra blogis. Ir pasikeisti negali.

Tą rytą Elena atsikėlė anksčiau negu paprastai. Girdėjo, kaip teta Džudita kuičiasi savo kambarėlyje, rengiasi lįsti po dušu. Margarita vis dar miegojo susirangiusi lovelėje kaip pelytė. Elena tylutėliai praėjo pro praviras jaunesniosios sesutės kambario duris ir nutipeno koridorium – skubėjo į lauką.

Oras tąryt buvo gaivus ir giedras; cidonijoje čirškė tik kėkštai ir žvirbliai. Elena vakare nuėjo gulti su tvinksinčia iš skausmo galva. Dabar ji pakėlė veidą į giedrą dangaus mėlynę ir giliai atsikvėpė.

Šiandien ji jaučiasi daug geriau. Buvo pažadėjusi prieš pamokas aplankyti Metą. Ne per daug džiaugėsi tuo pasimatymu, bet neabejojo, kad viskas bus gerai.

Metas gyveno vos už dviejų kvartalų nuo mokyklos, paprastame karkasiniame mediniame name, panašiame į kitus tos gatvės namus. Tik sūpuoklės jo verandoje buvo kiek labiau išklerusios, o sienų dažai labiau atsilaupę. Metas jau laukė jos prie namų. Elenos širdelė jį pamačius ėmė plakti smarkiau.

Jis išties buvo žavus, be jokios abejonės. Ne pribloškiantis, išmušantis iš vėžių, kaip kai kurie žmonės, o tiesiog normalus amerikietis. Metas Honikatas ir buvo tikrų tikriausias amerikietis. Šviesūs plaukai trumpai kirpti, kaip dera prieš futbolo sezoną, oda rudai įdegusi bedirbant senelių ūkyje. Mėlynų akių žvilgsnis doras ir tiesus. Šiandien tos akys buvo liūdnokos, nors vaikinas stovėjo išskėtęs rankas, pasiruošęs švelniai apkabinti draugę.

– Ar užeisi?

– Ne. Geriau pasivaikščiokim, – atsakė Elena.

Ir juodu nužingsniavo taku vienas šalia kito, tačiau nesiliesdami. Palei gatvę augo klevai ir riešutmedžiai, oras tebedvelkė ryto ramybe. Elena ėjo nudelbusi akis į kojas, į drėgną šaligatvį, ir staiga pasijuto nejaukiai. Nežinojo, nuo ko pradėti šneką.

– Tu man dar nepapasakojai apie Prancūziją, – prabilo jis.

– Žinai, buvo puiku, – tarė Elena ir pašnairavo į draugą: šis irgi žiūrėjo į žemę. – Viskas tiesiog nuostabu, – toliau kalbėjo ji stengdamasi suteikti balsui bent kiek entuziazmo. – Ir žmonės, ir maistas, viskas. Iš tikrųjų...

Balsas užlūžo, ir ji nervingai susijuokė.

– Aišku, supratau. Puiku, – užbaigė jos mintį Metas. Sustojo ir įbedė akis į nušiurusius teniso batelius. Pernykščiai, išsyk sumetė Elena. Meto šeima vertėsi sunkiai, gal ir neturėjo už ką nupirkti naujo apavo. Ji pažvelgė aukštyn, nes pajuto, kad tų ramių mėlynų akių žvilgsnis kaitina veidą.

– O žinai, tu dabar atrodai nuostabiai, – tarė Metas.

Elena nerimastingai prasižiojo, bet jis šnekėjo toliau:

– Ir spėju, kad ketini man kažką pasakyti.

Elena žiūrėjo į Metą, o jis tik kreivai, liūdnai šypsojosi. Paskui skėstelėjo rankomis.

– Ak, Metai, – tarė Elena ir stipriai apkabino jį, paskui žengtelėjo atgal, kad matytų veidą. – Niekada nebuvau sutikusi šaunesnio vaikino. Aš tavęs neverta.

– Ak, štai kodėl tu mane palieki, – prabilo Metas, kai juodu vėl sukruto eiti. – Nes aš tau per geras. Seniai turėjau susiprasti.

Elena kumštelėjo jam.

– Visai ne todėl, ir aš tavęs nepalieku. Juk būsim draugai, tiesa?

– Taip, žinoma. Be abejonės.

– Supratau, kad mudu esam bičiuliai. – Ji sustojo ir vėl pažvelgė į Metą. – Geri draugai. Pasakyk atvirai, argi ne tą patį tu jauti man?

Jis pažvelgė į Eleną, paskui nukreipė akis į dangų.

– O ar negalėčiau nutylėti? – tarė jis ir pamatęs, kaip apsiniaukė jos veidas, pridūrė: – Bet tai neturi nieko bendra su naujuoju vaikinu, ar ne?

– Ne, – kiek suabejojusi pripažino Elena ir tuoj pat pasiteisino: – Aš su juo dar net nebuvau susitikusi. Nepažįstu jo.

– Tačiau norėtum. Ir nesakyk man, kad ne. – Jis apkabino Eleną per liemenį ir švelniai apgręžė. – Eime į mokyklą. Gal dar spėsiu ir spurgą tau nupirkti.

Jiedviem žingsniuojant kažkas sujudėjo riešutmedyje virš galvų. Metas sušvilpė ir parodė pirštu: