L Smith - Vampyrės dienoraštis • Pabudimas

Gal parašyti jam laiškelį? Ar tiesiog imti ir pasakyti? Ne, ji nesibaimino, kad Metas pakels triukšmą; jis tik nesupras. Juk iš tiesų ji ir pati nesusigaudo savo jausmuose.

Jai vis prireikia... kažko daugiau. Ir kaskart, kai tariasi jau turinti tai, ko ieškojo, žiūrėk, ima ir nusivilia. Taip atsitinka su visais vaikinais, ne tik su Metu.

Ir vėl tenka pradėti viską iš naujo. Laimė, pretendentų nestinga. Nė vienas vyrukas neįstengė jai atsispirti ir nė vienas nebuvo jai abejingas. Bent iki šiol.

Taip, iki šiol. Prisiminusi sceną koridoriuje, Elena susigriebė stipriai gniaužianti plunksnakotį. Vis dar negalėjo patikėti, kad jis taip šaltakraujiškai praėjo pro šalį.

Nuaidėjo skambutis ir mokiniai paplūdo iš klasės, tik Elena stabtelėjo tarpdury. Prikandusi lūpą stebėjo mokinių srautą koridoriuje. Ir išvydo vieną tų prielipų, kurios nesitraukė nuo jos stovėjimo aikštelėje.

– Franse, eik šen!

Fransė paslaugiai pribėgo, nedailus jos veidas švytėjo.

– Klausyk, Franse, prisimeni vaikiną, kurį matėm šįryt?

– Tą su poršė ir tais... tokiais? Kur jau čia neprisiminsi!

– Tai va, man reikia jo pamokų tvarkaraščio. Gauk raštinėj, o jei nepavyks, nusirašyk iš jo. Ir jau pasistenk!

Fransė lyg ir nustebo, bet tuoj išsiviepė ir linktelėjo.

– Gerai, Elena. Pasistengsiu. Jei pavyks, susirasiu tave per priešpiečius.

– Ačiū, – tarė Elena ir akimis palydėjo nueinančią merginą.

– Klausyk, tu visai iš galvos kraustaisi, – sušneko jai į ausį Mereditė.

– Kokia nauda būti mokyklos karaliene, jei negalėsiu bent retkarčiais ko nors iškrėsti? – ramiai atrėžė Elena. – Kokia pamoka man dabar?

– Verslo pagrindai. Še, imk. – Mereditė padavė jai tvarkaraštį. – O man chemija. Iki!

Ir verslo pagrindus, ir kitas rytmečio pamokas Elena suvokė kaip per rūką. Ji tikėjosi dar sykį bent iš tolo pamatyti naująjį mokinį, bet jo nebuvo nė vienoj jos pamokoj. O Metas vienoj buvo ir šypsodamasis nutvilkė jai širdį mėlynų akių žvilgsniu.

Per ilgąją pertrauką eidama į valgyklą Elena vos spėjo atsakinėti į sveikinimus. Karolina stovėjo šiapus durų ir atsainiai pozavo prie sienos: smakras iškeltas, pečiai atlošti, šlaunys tik pūpso. Du jos kalbinami vaikinai Elenai prisiartinus nutilo ir alkūnėm bakstelėjo vienas kitam.

– Sveiki, – metė ji bernams, o Karolinos paklausė: – Dar neini į vidų užkąsti?

Karolina tik sužaibavo žaliomis akimis ir atmetė nuo veido blizgančius kaštoninius plaukus.

– Ar prie karališkojo stalo? – atšovė.

Netikėtai užklupta Elena sutriko. Jiedvi su Karolina draugavo nuo darželio laikų ir visada geraširdiškai patraukdavo viena kitą per dantį. Bet paskui Karolinai kažkas nutiko. Ji ėmė nebe juokais varžytis su bičiule. Eleną pribloškė užgauli draugės pašaipa.

– Žinoma, juk nesi tokia jau prasčiokė, – įgėlė ji Karolinai.

– Čia tai pataikei kaip pirštu į akį, – atrėžė ši, įsmeigusi į Eleną žalias lyg katės akis. Ji buvo prisimerkusi, žvilgsnis drumstas. Eleną pribloškė jos priešiškumas. Vaikinai suglumę šyptelėjo ir pasitraukė.

Karolina nebekreipė į juos dėmesio.

– Per vasarą, kai tavęs nebuvo, Elena, daug kas pasikeitė, – kalbėjo ji toliau. – Ir, ko gero, atėjo laikas tau palikti sostą.

Elena paraudo ir pati tai pajuto, bet pasistengė, kad balsas nevirpėtų.

– Gali būti, – tarė. – Tačiau net ir tavim dėta, Karolina, dar neskubėčiau pirkti skeptro. – Ir apsigręžusi nuėjo į valgyklą.

Jai palengvėjo išvydus Mereditę ir Bonę, o šalia jų – Fransę. Rinkdamasi patiekalus ir artindamasi prie draugių Elena juto, kad raudonis traukiasi iš veido. Ji negadins sau nuotaikos dėl Karolinos ir apskritai apie ją nebegalvos.

– Štai, gavau, – tarė Fransė prisėdusiai prie jų Elenai ir mostelėjo popieriaus lapeliu.

– Ir aš turiu tau įdomių naujienų, – reikšmingai pridūrė Bonė. – Elena, tik paklausyk! Sutikau jį biologijos pamokoj; jis sėdėjo priešais mane. Jo vardas Stefanas, Stefanas Salvatorė. Kilęs iš Italijos. Nuomojasi kambarį senosios Flauers pensione, miesto pakrašty. – Mergina atsiduso. – O koks galantiškas! Karolina numetė knygą, tai jis pakėlė ir padavė jai.

Elena niekinamai šyptelėjo.

– Tokia jau atgrubnagė ta Karolina. Na, ir kas toliau?

– Nieko. Jis ničnieko jai nepasakė. Baisiai paslaptingas. Ta Endikot, mano biologijos mokytoja, paprašė nusiimti akinius, bet jis nesutiko. Turįs sveikatos problemų.

– Kokių sveikatos problemų?

– Aš nežinau. Gal paskutinė vėžio stadija ir jo dienos suskaičiuotos? Argi ne romantiška?

– Dar ir kaip, – atsiliepė Mereditė.

Elena žiūrėjo į popieriaus lakštą, gautą iš Fransės, ir kramtė lūpas.

– Jis bus per mano septintąją pamoką, Europos istoriją. Ar dar kuri eisite drauge?

– Aš, – atsiliepė Bonė. – Man rodos, Karolina irgi. Tiesa, tikriausiai ir Metas; vakar jis kalbėjo apie tai, kaip jam pasisekė, kad pakliuvo pas poną Tanerį.

Nuostabu, pamanė Elena, baksnodama šakute bulvių košę. Atrodė, kad septintoji pamoka būsianti be galo įdomi.

Stefanas džiaugėsi, kad pamokos eina į pabaigą. Jam norėjosi bent kelioms minutėms išeiti laukan iš tų perpildytų klasių ir koridorių.

Tokia gausybė minčių. Jį slėgė ta įspūdžių lavina, proto balsų šurmulys kėlė kvaitulį. Jau šitiek metų jam neteko būti tarp daugybės žmonių.

Vienas protas ypač išsiskyrė iš kitų. Būtybė, viena iš tų, kurios jį stebi centriniame mokyklos koridoriuje. Jis nežino, kaip ji atrodo, bet tai tokia stipri asmenybė, kad tikrai pažins ją iš karto.

Šiaip ar taip, pirmąją maskarado dieną jis ištvėrė. Ir vos dusyk pasinaudojo Galiomis, be to, labai apdairiai. Bet pavargo ir, deja, išalko. Triušio nepakako.

Na, tuo jis pasirūpins vėliau. O dabar susirado klasę, kurioje vyks paskutinė pamoka, įėjo ir atsisėdo. Ir iš karto pajuto: tas protas čia pat.

Jis ruseno sąmonės kamputyje kaip auksinė šviesa, švelni ir mirguliuojanti. Vaikinas išsyk nustatė, iš kurios merginos jis sklinda. Mergina sėdėjo tiesiai priešais jį.

Vos jis apie tai pagalvojo, ji atsigręžė. Stefanas išvydo jos veidą ir kone žioptelėjo iš netikėtumo.

Katerina! Bet, aišku, tai ne ji. Katerina mirusi; niekas geriau už jį to nežino.

Ir vis dėlto nepaprastas panašumas šiurpino. Tie patys šviesūs, net blizgantys auksiniai plaukai... Ta pati skaisti kreminė oda, visada primindavusi jam gulbes ar alebastrą, tik skruostai vos rausvesni... O jau akys... Katerinos akių spalva buvo nematyta, tamsesnė už dangaus mėlynę ir ryškesnė už lazuritą jos diademoje. Šios mergaitės akys – lygiai tokios pat.

Ir jos žiūrėjo tiesiai į jį, o mergina šypsojosi.

Vaikinas paskubom nuleido akis. Visų mažiausiai jis dabar norėjo mąstyti apie Kateriną. Nenorėjo žiūrėti į merginą, primenančią jam tą, kurios nebėra. Tad nukreipė akis į stalą ir kiek įmanydamas užsklendė savo mintis. Galiausiai mergina iš lėto nusigręžė.

Įsižeidė. Stefanas tai pajuto net ir užsisklendęs. Tačiau neėmė į galvą. Priešingai, net apsidžiaugė ir tikėjosi, jog tai ją atbaidys. Nieko kito jis tai merginai nejautė.

Taip jis kalė sau į galvą sėdėdamas suole ir leisdamas pro ausis monotonišką mokytojo balsą. Bet vis tiek užuodė subtilius kvepalus – bene žibuoklių. O priekyje bolavo grakštus merginos kaklas, palinkęs prie knygos, ir auksu švietė garbanos.

Pyktį ir apmaudą jam kėlė pažįstamas dantų maudimas – veikiau kutenimas ar dilgsėjimas negu skausmas. Tai alkis, ypatingas alkis. Ne toks, kuriam jis būtų linkęs nuolaidžiauti.