L Smith - Vampyrės dienoraštis • Pabudimas

– Tik pažiūrėk! Dar niekad nemačiau tokio didelio kranklio.

Elena pažvelgė į medį, bet paukštis jau buvo nuskridęs.

Tą dieną mokykla Elenai buvo tik patogi vieta išmėginti savo planą.

Rytą ji pabudo jau numačiusi, ką daryti. Šiandien ji pasistengs kuo daugiau sužinoti apie Stefaną Salvatorę. Tai bus nesunku, nes visa Roberto Li mokykla tik apie jį ir tekalbėjo.

Niekam ne paslaptis, kad vakar jis apsižodžiavo su priėmimo komisijos sekretore. O šiandien jį pasikvietė direktorius. Neva kilę neaiškumų dėl dokumentų. Tačiau direktorius nusiuntė jį atgal į pamokas (kaip šnekama, ilgai pakalbėjęs telefonu su Roma – o gal su Vašingtonu?), taigi lyg ir viskas susitvarkę. Bent jau oficialiai.

Kai po pietų Elena atėjo į Europos istorijos pamoką, ją pasitiko pašaipus švilpimas. Čia jau malėsi Dikas Karteris ir Taileris Smolvudas. Rinktiniai pašlemėkai, – pagalvojo ji. – Tegu sau švilpia, tegu žiopso – kas man. Jie manė, kad būdami mokyklos futbolo rinktinės puolėju ir saugu gali riesti nosį. Elena atkreipė į juos dėmesį jau tada, kai vaikštinėdama koridorium dažėsi lūpas ir pudravosi. Ji buvo davusi reikiamus nurodymus Bonei: vos tik Stefanas pasirodys, pradėti vykdyti planą. Pudrinės veidrodėlyje buvo puikiausiai matyti, kas dedasi už nugaros.

Ir vis dėlto Elena jį pražiopsojo. Stefanas atsirado greta netikėtai, ir tik tada mergina užvožė pudrinę. Ketino jį sustabdyti, bet nespėjo. Stefanas įsitempė – bent jau kažkas ūmai privertė jį suklusti. Ir kaip tik tuo metu Dikas su Taileriu užstojo duris į istorijos kabinetą.

Na ir bjaurybės, piktinosi Elena, rūsčiai žiūrėdama į juos pro Stefano petį.

O anuodu mėgavosi žaidimu, stypsojo tarpdury ir apsimetė nematantys, kad Stefanas nori įeiti.

– Atsiprašau, – tarė jis tuo pačiu tonu, kuriuo kalbėjo su istorijos mokytoju: ramiai, be pykčio.

Dikas ir Taileris susižvelgė ir apsidairė, tarsi girdėtų šnekant vaiduoklį.

– Atsiprašau? – plonu balsu pamėgdžiojo Taileris. – Prašau? Persiprašau? – Ir abu nusikvatojo.

Elena išvydo, kaip po teniso marškinėliais įsitempia Stefano raumenys. Žaidimas darėsi negarbingas: juk abu draugužiai buvo aukštesni už Stefaną, o Taileris – dar ir dusyk platesnių pečių.

– Kas nors neaišku? – Eleną, kaip ir tuodu bernus, apstulbino naujas balsas iš už nugaros. Ji atsigręžė ir išvydo Metą. Mėlynos jo akys žvelgė rūsčiai.

Mergina prikando lūpą, kad užgniaužtų šypsnį, kadangi Taileris ir Dikas pamažu, slėpdami apmaudą, pasitraukė iš kelio. Šaunuolis Metas, pagalvojo ji. Šaunuolis Metas žengė į klasę šalia Stefano, o jai beliko pėdinti iš paskos ir stebeilytis į teniso marškinėliais aptemptas nugaras. Kai vaikinai susėdo, jinai smuko į suolą už Stefano: iš ten puikiai jį matė, o pati nekrito į akis. Planą teko atidėti ligi pertraukos.

Metas subarškino centais kišenėje – ženklas, kad ketina ką nors pasakyti.

– Tu, taip sakant... – varžydamasis prabilo jis. – Tie vaikinai, žinok...

Stefanas nusijuokė, bet jo žodžiai dvelkė kartėliu.

– Ne mano reikalas juos teisti.

Jo balse buvo daugiau jausmų, negu Elenai kada buvo tekę girdėti, daugiau negu tada, kai kalbėjo su mokytoju Taneriu. Nusivylusio žmogaus jausmų.

– Ir iš tiesų, kodėl turėčiau būti džiaugsmingai sutiktas? – sumurmėjo Stefanas veikiau sau pačiam.

– O kodėl ir ne? – Metas įsmeigė žvilgsnį į Stefaną ir ryžtingai atkišo smakrą į priekį. – Paklausyk, – tarė jis, – vakar užsiminei apie futbolą. Mūsų kraštiniam saugui vakar vakare trūko kelio raištis, o atsarginio žaidėjo neturim. Šiandien bus treniruotė. Ką manai?

– Aš? – Stefanas sutriko. – Aš... Nežinau, ar sugebėsiu.

– Bėgti moki?

– Bėgti?.. – Stefanas grįžtelėjo į Metą, ir Elena išvydo vos pastebimą šypsnį jo lūpose. – Moku.

– O kamuolį gaudyti?

– Moku.

– Tiek kraštiniam saugui ir tereikia. Aš esu įžaidėjas. Jei mokėsi sugauti mano sviestą kamuolį ir bėgti su juo, vadinasi, galėsi žaisti.

– Aha. – Dabar Stefanas jau beveik atvirai šypsojosi; Meto veidas išliko rimtas, bet mėlynos akys spindėjo džiaugsmu. Elena pati nustebo, kad pavyduliauja. Tuodu vaikinus siejo šiltas ryšys, o jai vietos ir nebeliko.

Tačiau po akimirkos Stefano šypsena išblėso. Jis santūriai tarė:

– Ačiū... bet negalėsiu. Turiu kitų įsipareigojimų.

Kaip tik tada įėjo Bonė su Karolina, ir pamoka prasidėjo.

Per visą Tanerio paskaitą apie Europos istoriją Elena tylomis repetavo: „Sveikas, aš Elena Gilbert. Priklausau abiturientų priėmimo komitetui, ir man pavesta aprodyti tau mokyklą. Tikiuosi, kad neatsisakysi ir leisi man atlikti pareigą.“ Pastaruosius žodžius reikia ištarti ilgesingai žvelgiant išplėstomis akimis – jeigu atrodys, kad jis nori nusikratyti Elenos. Tai buvo bemaž garantuota priemonė. Jis tikriausiai vienas iš tų, kurie neatsispiria merginoms, prašančioms pagalbos.

Vidury pamokos mergina, sėdinti dešiniau, perdavė Elenai raštelį. Atskleidusi Elena pažino vaikišką Bonės rašyseną, apvalainas jos raides: „Gaišinau K. kiek galėdama ilgiau. Kas naujo? Kaip veikia tavo planas???“

Elena pažiūrėjo į atsigręžusią Bonę, sėdinčią priekiniame suole, bakstelėjo į raštelį, papurtė galvą ir vien lūpomis ištarė:

– Po pamokos.

Praėjo gal šimtas metų, kol Taneris susakė paskutinius nurodymus dėl atsakinėjimo žodžiu ir paleido mokinius. Visi pašoko iš vietų. Laikas, pamanė Elena ir tankiai plakančia širdimi pastojo kelią Stefanui, kad jis negalėtų prasmukti. Visai kaip Dikas su Taileriu, pagalvojo vos suturėdama nervingą juoką. Pakėlė akis ir išvydo, kad jos yra viename lygyje su jo lūpomis.

Akimirką ji sumišo. Ką rengėsi pasakyti? Elena išsižiojo ir seniai surepetuoti žodžiai šokte iššoko patys:

– Sveikas! Aš Elena Gilbert. Priklausau abiturientų priėmimo komitetui, ir man pavesta...

– Atsiprašau, neturiu laiko.

Valandėlę ji negalėjo patikėti, kad Stefanas taip atrėžė, net neleido jai baigti sakinio. Bet liežuvis vis tiek varė iki galo:

– ...aprodyti tau mokyklą.

– Atsiprašau, bet negaliu. Man reikia... turėsiu eiti į futbolo treniruotę. – Stefanas grįžtelėjo į Metą; šis stovėjo šalia ir atrodė nustebęs. – Sakei, kad ji bus tuoj po pamokų, tiesa?

– Taip, – išstenėjo Metas, – bet...

– Tai gal ir negaiškim. Ar parodysi, kur eiti?

Metas metė nevilties kupiną žvilgsnį į Eleną ir gūžtelėjo pečiais.

– Taip... žinoma. Eime.

Jau žingsniuodamas prie durų Metas dar sykį atsigręžė. Stefanas – ne.

Aplink Eleną būriavosi smalsuoliai, tarp jų – ir neslepianti pašaipos Karolina. Elena juto, kad jos kūnas sustingo, o gerklėje įstrigo kamuolys. Ji nė akimirkos nebegalėjo likti čia. Apsigręžė ir išskubėjo iš klasės.

4

Kol Elena priėjo savo spintelę, stingulys išsisklaidė, o kamuolys gerklėj grasino pratrūkti ašaromis. Tačiau ji nenori verkti mokykloj, tvirtino sau, to tai jau nebus! Užrakinusi spintelę pasuko prie išėjimo.

Antrą dieną ji pareina iš mokyklos tuoj po paskutinio skambučio ir pareina viena. Teta Džudita stebėsis! Pasiekusi namus Elena pamatė, kad nėra tetos automobilio; matyt, ji su Margarita išvažiavusi į turgų. Viduje Eleną pasitiko tyla ir ramybė.

Ji apsidžiaugė, kad čia taip tylu; dabar kaip tik norėjo pabūti viena. Kita vertus, net dorai nežinojo, ką veikti. Kai pagaliau galėjo verkti, ašaros prapuolė, ir gana. Elena pasidėjo kuprinę prieškambary ant grindų ir pamažu nužingsniavo į svetainę.