L Smith - Vampyrės dienoraštis • Pabudimas

Tai buvo gražus, įspūdingas kambarys. Vienintelė namo patalpa, išlikusi iš pirmykščio statinio, neskaitant Elenos miegamojo. Pirmasis namas buvo pastatytas prieš 1861 metus ir per Pilietinį karą beveik visai sudegė. Išliko tik toji svetainė su įmantriu židiniu, papuoštu spiraliniais apvadais, ir erdvus miegamasis virš jos. Paskui Elenos prosenelis namą atstatė, ir nuo tada jame visą laiką gyveno Gilbertai.

Elena pažiūrėjo pro vieną iš didelių langų, besitęsiančių nuo grindų iki lubų. Senas stiklas buvo storas ir grublėtas, tad vaizdas atrodė iškraipytas, o žmonės – lyg svirduliuojantys. Ji prisiminė, kaip tėtis pirmąsyk parodė tą seną grublėtą stiklą; tada ji buvo jaunesnė nei Margarita.

Gumulo gerklėj nebeliko, bet ašarų taip ir neatsirado. Eleną draskė vidiniai prieštaravimai. Ji nenorėjo su niekuo bendrauti ir kartu jautėsi skausmingai vieniša. Norėjo viską apmąstyti, bet mintys, vos pabandžius surikiuoti, išsilakstydavo kaip pelės nuo baltosios pelėdos.

Baltoji pelėda... paukštis grobuonis... mėsėdis... kranklys , mąstė ji. „Didžiausias kranklys, kokį tik esu matęs“, – andai sakė Metas.

Elenos akyse vėl ėmė tvenktis ašaros. Vargšelis Metas! Aš jį įskaudinau, mąstė ji, o jis vis tiek kalbėjo taip maloniai. Net ir su Stefanu.

Stefanas... Širdis suspurdėjo ir iš akių išriedėjo dvi karštos ašaros. Pagaliau Elena pravirko. Verkė iš pykčio, dėl pažeminimo, iš nusivylimo – ko gi dar?

Ką ji, tiesą sakant, šiandien prarado? Ką iš tiesų jautė tam svetimšaliui, tam Stefanui Salvatorei? Taip, jis metė jai iššūkį, todėl ir toks ypatingas, įdomus. Stefanas buvo egzotiškas... jis jaudino.

Juokas ima pagalvojus, kad vaikinai kai kada sakydavo Elenai ją tokią esant. O paskui, žiūrėk, ji ir išgirsta ar iš jų pačių, ar iš jų draugų arba seserų, kaip jie jaudinosi eidami į pasimatymą, kaip jiems prakaitavo delnai ir drebėjo kinkos. Eleną visada linksmino tokie pasakojimai. Nė dėl vieno kada nors sutikto vaikino ji nėra jaudinusis.

O šiandien, kai užšnekino Stefaną, jos pulsas padažnėjo, keliai ėmė linkti, o delnai sudrėko. Ir drebėjo jau ne tik kinkos, bet visas kūnas.

Ar ji susidomėjo tuo vaikinu todėl, kad jis nervino ją? Ne pati rimčiausia priežastis, Elena, tarė ji sau. Visai nerimta priežastis.

Veikiau kaltos buvo jo lūpos. Tos skulptūriškos lūpos, kurias matant keliai linko visai ne iš nervų. Ir tie nakties juodumo plaukai – jai knietėjo pirštais taršyti tas švelnias garbanas. Lankstus raumeningas kūnas, ilgos kojos... ir balsas . Taip, dėl to balso ji vakar ir apsisprendė žūtbūt jį laimėti. Jis taip ramiai ir iš aukšto kalbėjo su mokytoju Taneriu, bet, kad ir keista, tuo ramiu balsu prikaustė visų dėmesį. Elena įsisvajojo, kaip skambėtų tas balsas nakties tamsoje, kai Stefanas tartų, ne, šnabždėtų jos vardą...

– Elena!

Elena pašoko, svajos išsilakstė. Deja, šaukė ją ne Stefanas Salvatorė, o teta Džudita, girgždindama priekines duris.

– Elena? Elena! – tai jau spiegė Margarita. – Ar tu namie?

Ir vėl Eleną užplūdo slogios mintys. Kurgi ji bus, jei ne namie, virtuvėj! Ir visai nenusiteikusi atsakinėti į nerimastingus tetos klausimus ir nekaltus Margaritos juokelius. Ypač dabar, kai blakstienos dar šlapios, ir ašaros gali paplūsti visai nelauktai. Vos tik trinktelėjo uždaromos priekinės durys, ji žaibiškai apsisprendė ir tylomis smuko laukan pro užpakalines.

Išėjusi į kiemą, Elena susimąstė. Ji nenorėjo lėkti, kur akys veda. Bet kurgi eiti, kai norisi pabūti vienai?

Atsakymas bematant šovė į galvą. Žinoma! Ji aplankys mamą ir tėtį.

Tai ganėtinai toli, vos ne užmiestyje, bet per pastaruosius trejus metus tas kelias tapo Elenai įprastas. Ji perėjo Vikerio tiltu, palypėjo į kalniuką ir pro bažnyčios griuvėsius nusileido į daubelę.

Šis kapinių sklypas buvo gerai prižiūrimas, tik senoji dalis kiek labiau apleista. O čia žolė rūpestingai karpoma, skaisčiomis spalvomis akį džiugino gėlių puokštės. Elena atsisėdo prie didelio marmurinio antkapio, kuriame buvo įrėžta pavardė Gilbertai.

– Sveika, mamyte, sveikas, tėti, – pašnibždom pasisveikino ir pasilenkusi padėjo prie paminklo violetinių neužmirštuolių puokštelę, suskintą pakeliui. Paskui sukryžiavo kojas.

Po tos nelaimės ji dažnai čia lankėsi. Kai sudužo automobilis, Margaritai buvo vos vieneri ir ji tėvų neprisiminė. O Elena negalėjo jų pamiršti. Ją vėl užplūdo atsiminimai, gerklėje pritvinko kamuolys ir niekas nebetrukdė išsiverkti. Ji vis dar labai ilgėjosi tėvų: mamos, tokios jaunos ir gražios, ir tėčio, jo šypsenos, nuo kurios akių kampučiuose susimesdavo raukšlelės.

Žinoma, jai pasisekė su teta Džudita. Ne kiekviena teta ryžtųsi mesti darbą ir keltis į mažą miestelį dviejų našlaitėlių globoti. Ir Robertas, tetos Džuditos sužadėtinis, elgėsi su Margarita veikiau kaip patėvis, o ne kaip tetėnas.

Elena tėvų nepamiršo. Tuoj po laidotuvių ji vis pyko, priekaištavo jiems, kam taip kvailai prarado gyvybę. Tuomet ir teta Džudita jai dar nebuvo tokia artima, ir visas pasaulis rodėsi svetimas.

O dabar ar turi vietelę, kuri būtų jai sava? Atrodytų, kad tai Fels Čerčas, jame prabėgo visas gyvenimas. Bet pastaruoju metu ėmė manyti, kad šis paprastas atsakymas klaidingas. Neseniai Elena pajuto, kad jai reikia kažkur ištrūkti, kad turi būti vieta, kurią ji išsyk atpažintų ir galėtų pavadinti savo namais.

Ant Elenos užslinko kažkoks šešėlis, ji krūptelėjo ir apsidairė. Pirmą akimirką jai pasirodė, jog dvi būtybės, stovinčios šalimais, yra svetimos, nematytos, vos ne grėsmingos. Pašiurpusi žvelgė į jas.

– Elena, – prabilo mažesnioji būtybė, įsisprendusi į šonus, – kartais aš dėl tavęs nerimauju . Tikrai!

Elena tik sumirksėjo ir nusikvatojo. Tai buvo Bonė ir Mereditė.

– Ką daryti žmogui, norinčiam bent trumpai pabūti vienam? – paklausė ji draugių, kai šios atsisėdo.

– Varai mus šalin? – pasiteiravo Mereditė, o Elena tik gūžtelėjo pečiais.

Pirmaisiais mėnesiais po eismo nelaimės Mereditė su Bone dažnai ją surasdavo čia. Ir Elena pajuto, jog džiaugiasi tuo ir yra joms dėkinga. Niekur kitur ji taip nepasigenda draugių ir jų atjautos. Tai kas, kad jos pamatys Eleną verkus. Ji paėmė Bonės pasiūlytą suglamžytą nosinaitę ir nusišluostė akis. Visos trys valandėlę tylomis žiūrėjo, kaip vėjas šiaušia ąžuolus kapinių pakrašty.

– Man labai gaila, kad taip atsitiko, – pagaliau švelniai prašneko Bonė. – Iš tiesų baisu.

– O jau tavo taktas! – įsiterpė Mereditė. – Ne taip jau viskas blogai, Elena.

– Tu ten nebuvai, – paprieštaravo Elena ir vėl viską prisiminė. – Tikrai buvo baisu. Bet man tai neberūpi, – pridūrė ji griežtai, net įžūliai. – Su juo viskas baigta. Man jo nebereikia.

– Elena!

– Nebenoriu jo, Bone. Jis turbūt manosi esąs per geras mums... amerikietėms. Tegul užsideda tuos stilinguosius saulės akinius ir...

Draugės prunkštelėjo, o Elena nusišluostė nosį ir papurtė galvą.

– Taigi, – tarė ji Bonei ryžtingai pakeitusi temą, – bent jau Taneris šiandien buvo geriau nusiteikęs.

Bonė atrodė nelaiminga.

– Jis tikriausiai mane įsidėmėjo ir dabar pačią pirmą iškvies prie lentos. Bet aš nesisieloju: kalbėsiu apie druidus ir...

– Apie ką?

– Apie dru-idus . Paslaptinguosius senovės Anglijos magus, kurie pastatė Stounhendžą ir mokėjo įvairių burtų. Jie mano protėviai, todėl ir esu aiškiaregė.