L Smith - Vampyrės dienoraštis • Pabudimas

– Kodėl sustojom? – paklausė Mereditė.

– Aš tik... Atsiprašau, – sumurmėjo Elena, bet prisivertusi atsigręžti taip ir sustingo. – Bone! – tarė ji. – Bone, kas yra?

Bonė stovėjo prasižiojusi ir stebeilijosi į kapines plačiai išplėstomis, bet nereginčiomis kaip granitinio kerubino akimis. Baimė sugniaužė Elenai skrandį.

– Bone, baik juokus! Liaukis!

Bonė neatsakė.

– Bone! – pašaukė Mereditė ir susižvelgė su Elena. Ši staiga pajuto, kad turi iš čia dingti. Pasuko į taką ir buvo bežengianti toliau, bet išgirdo keistą balsą už nugaros ir stabtelėjo.

– Elena! – pašaukė balsas. Tai nebuvo Bonės balsas, bet jis sklido iš Bonės lūpų. Ji tebežiūrėjo į kapus. Tamsoje galėjai įžvelgti blyškų bejausmį jos veidą.

– Elena! – vėl prašneko balsas ir, Bonei pasukus galvą jos link, pridūrė: – Ten kažkas tyko tavęs.

Kas dėjosi paskui, Elena dorai ir neprisiminė. Kažkoks pavidalas sukrutėjo tarp dūluojančių antkapių, mainėsi ir kilo į orą. Elena suklykė, suriko ir Mereditė, ir abi davė į kojas; Bonė irgi šaukdama pasileido drauge.

Elena lėkė pakalnėn vis kliūdama už akmenų ir žolės kupstelių. Bonė gaudydama kvapą lapnojo jai iš paskos, o Mereditė, šaltakraujė cinikė Mereditė, kūrė lyg galvą pametusi. Staiga tarp ąžuolo šakų virš jų galvų kažkas sutraškėjo ir suspiegė; Elena pasileido bėgti dar greičiau.

– Kažkas lipa mums ant kulnų! – klykė Bonė. – Viešpatie, kas dabar bus?

– Lėk prie tilto, – dusdama išspaudė Elena. Pati nežinojo kodėl, bet juto, kad taip reikia. – Nesustok, Bone! Ir nesidairyk! – Elena griebė jai už rankovės ir ėmė tempte tempti.

– Nebegaliu, – kūkčiojo Bonė laikydamasi už šono ir vos pavilkdama kojas.

– Gali, gali, – niurnėjo Elena ir stipriau sugniaužusi Bonės rankovę vertė ją dumti toliau. – Bėgam. Bėgam !

Priekyje sidabru blykstelėjo vanduo. Ąžuolai liko už nugaros, čia pat ir tiltas. Elena garsiai šnopavo, jai pynėsi kojos, bet ji neleido sau sustoti. Štai jau matyti pėsčiųjų tilto lentelės. Iki tilto beliko septyni metrai, penki metrai, pora metrų.

– Va ir atbėgom, – sušvokštė Mereditė, kai lentos sudundėjo jai po kojų.

– Nesustok! Greičiau į kitą pusę!

Jos paknopstomis bėgo per dundantį tiltą, žingsniai aidėjo virš vandens. Nušokusi ant suplūktos žemės kitame krante, Elena galiausiai paleido Bonės rankovę ir stabtelėjo, nes jau vos laikėsi ant kojų.

Mereditė susirietė dvilinka, įsirėmė rankomis į šlaunis ir sunkiai gaudė orą. Bonė verkė.

– Kas ten buvo? Viešpatie, kas ten buvo? – kūkčiojo ji. – Ar jis vis dar mus vejasi?

– Maniau, kad tu žinai geriausiai, – netvirtai atsakė Mereditė. – Dėl Dievo meilės, Elena, nešdinkimės iš čia.

– Dabar jau viskas gerai, – sušnibždėjo Elena. Akis dar temdė ašaros ir visas kūnas drebėjo, bet nebejuto karšto alsavimo į pakaušį. Upė atskyrė ją nuo to padaro, vanduo ribuliavo tamsoje. – Čia jis mūsų nepasieks.

Mereditė pažvelgė į ją, paskui į ąžuolyną kitapus upės, galiausiai – į Bonę. Aplaižė lūpas ir susijuokė.

– Žinoma. Jis mūsų nepavijo. Bet vis tiek eime namo, gerai? Juk neketinate čia nakvoti?

Elena pašiurpo.

– Tik jau ne šiąnakt, – atsiliepė ji ir apkabino vis dar šniurkščiojančią Bonę. – Viskas gerai, Bone. Mes dabar saugios. Eime.

Mereditė darsyk pažvelgė į kitą krantą.

– Aš nieko tenai nematau, – tarė ji aprimusi. – Gal niekas mūsų nė nesivijo; gal pačios supanikavom ir išsigandom. Na, šiek tiek prisidėjo ir druidų žynė.

Elena neatsakė, ir visos trys susiglaudusios žengė taku. Bet ji svarstė. Dar ir kaip svarstė.

5

Kai parėjo į pensioną, mėnulio pilnatis švietė Stefanui tiesiai virš galvos. Vaikinas buvo apsvaigęs, beveik kaip girtas, tiek iš nuovargio, tiek ir nuo persisotinimo krauju. Jau seniai jis nebuvo tiek prisisiurbęs. Bet laukinės Galios pliūpsnis kapinėse sukėlė jam tokį įsiūtį, kad Stefanas prarado savitvardą, nors jau ir prieš tai sunkiai valdėsi. Jis vis dar nežinojo, iš kur sklido ta Galia. Stebėjo mergaites iš užuoglaudos, tuomet Galia driokstelėjo jam už nugaros ir privertė jas sprukti. Tada jis susvyravo: ir baiminosi, kad jos nepultų į upę, ir geidė išmėginti tą Galią, aptikti šaltinį. Pagaliau jis ėmė sekti ją dar nebūdamas tikras, ar jai nepakenks.

Kažkas juodo nuplasnojo miško link, kai merginos pasiekė tilto prieglobstį, tačiau net ir Stefano naktinės juslės neatsakė jam į klausimą, kas tai buvo. Jis tik matė, kad jinai ir dvi kitos nužingsniavo į miestelį, o tada pats grįžo į kapines.

Jos buvo tuščios, nematyti nė vieno žmogaus. Ant žemės gulėjo siauras šilkinis kaspinas. Paprastam žmogui jis tamsoje atrodytų pilkas, bet Stefanas matė jo tikrą spalvą. Pamaigė kaspinėlį tarp pirštų ir pamažu kėlė prie lūpų, kol užuodė jos plaukų kvapą.

Vaikiną užplūdo prisiminimai. Jam sunku net ir tada, kai jos nemato, kai sąmonės pakraštėlį drumsčia tik šalta jos minčių šviesa. O būti su ja vienoje klasėje, jausti ją šalia, kai visur aplinkui dvelkia svaigus jos odos aromatas, Stefanui stačiai nepakeliama kančia.

Jis girdėjo kiekvieną tylų Elenos atodūsį, juto šilumą, sklindančią iš jos nugaros, ir girdėjo kiekvieną jos švelnaus pulso tvinksnį. Ir pagaliau išsigando supratęs, kad neatsispiria tiems jausmams. Jis laižė iltis ir mėgavosi jų sukeliamu skausmu, kuris jį audrino. Tyčia traukė į šnerves jos kvapą ir atsiduodavo jo sukeliamoms vizijoms, jos kaip gyvos stojosi jam prieš akis. Įsivaizdavo minkštą jos kaklą, svajojo, kaip švelniai bučiuos jį vienur ir kitur, kol pasieks gerklės įlinkį. Kaip jis uostinės tą vietą, kur po švelnia oda taip smarkiai justi jos pulsas. Kaip pagaliau prasižios ir pasimatys plėšrios iltys, aštrios kaip maži durklai, o tada...

Ne . Jis plėšte išsiplėšė iš transo; jo paties širdis daužėsi kaip pašėlusi, visas kūnas drebėjo. Mokykloje prasidėjo pertrauka, aplinkui kilo šurmulys, ir jam beliko tikėtis, kad niekas per daug įdėmiai jo nestebi.

Kai mergina jį užšnekino, jis negalėjo patikėti, kad teks žiūrėti jai į akis kaip tik tada, kai kraujas virte verda, o viršutinį žandikaulį net gelia. Akimirką jis net pabūgo, kad nebesusivaldys, griebs ją už pečių ir įkąs čia pat visiems matant. Stefanas pats nesuprato, kaip pavyko susiimti. Tik prisiminė, kad kiek vėliau išliejo energiją sportuodamas, nes miglotai suvokė, jog nevalia pasinaudoti Galiomis. To nė neprireikė; net ir be jų jis buvo visais atžvilgiais pranašesnis už mirtinguosius vaikinus, kurie varžėsi su juo futbolo aikštėje. Jo ir žvilgsnis aštresnis, ir reakcija greitesnė, ir raumenys stipresni. Viskas baigėsi tuo, kad kažkas patapšnojo jam per petį, o ausyse suskambo Meto balsas:

– Sveikinu! Džiaugiuosi, kad žaisi mūsų komandoj.

Žiūrėdamas į tą dorą besišypsantį veidą, Stefanas susigėdo. Jei žinotum, kas aš toks, nesišypsotum, niūriai pagalvojo. Juk varžybas laimėjau per apgaulę. O mergina, kurią tu myli, juk myli ją, tiesa? neišeina man iš galvos.

Ir ji tūnojo Stefano galvoje visą popietę, kad ir kaip jis stengėsi ją iš ten išgrūsti. Vedamas nesuprantamos jėgos jis aklai nuklydo per mišką į kapines. Kapinėse jis sekė Eleną kovodamas su savimi, grumdamasis su geismu, kol Galia privertė ją ir jos drauges sprukti. Tada jis parėjo namo – bet tik pasisotinęs. Kai jau nebereikėjo tvardytis.

Stefanas tiksliai nebeprisiminė, kaip tai įvyko, kaip jis leido tam įvykti. Viskas prasidėjo nuo Galios protrūkio, pažadinusio ilgai slopintus potroškius. Tai medžioklės aistra, noras persekioti, troškimas pajusti baimę ir laukinį džiūgavimą ką nors nužudžius. Jau kažin kiek metų – šimtmečių! – jis nebuvo taip stipriai jautęs to geismo. Gyslos degte degė. Visos Stefano mintys sukosi tik apie karšto kraujo skonį, apie tai, kaip jis paplūsta iš žaizdos.