L Smith - Vampyrės dienoraštis • Pabudimas

Mereditė suprunkštė, o Elena tik pašnairavo į žolės stiebelį, kurį maigė tarp pirštų.

– Bone, ar tu tikrai vakar kažką įžvelgei mano delne? – paklausė nei iš šio, nei iš to.

Bonė ne išsyk ryžosi atsakyti.

– Nežinau, – pagaliau tarė. – Aš... manau, kad taip. Bet kartais vaizduotė užbėga man už akių.

– Ji žinojo, kad tu čia, – netikėtai pareiškė Mereditė. – Siūliau paieškoti kavinukėj, o Bonė pasakė: „Ji kapinėse.“

– Argi? – perklausė Bonė lyg nustebusi, lyg ir patenkinta. – Tai va, matai. Mano senelė Edinburge regi sielos akimis, tai ir aš tokia. Dovaną visada paveldi antra palikuonių karta.

– Vadinasi, tu kilusi iš druidų, – iškilmingai tarė Mereditė.

– Taip ir yra! Škotijoje laikomasi senovinių papročių. Nepatikėsi , ką sugeba senelė. Žino, ir kas tau pasipirš, ir kada mirsi. Ji yra sakiusi, kad mirsiu jauna.

– Bone!

– Taip ir sakė. Aš gulėsianti karste jauna ir graži. Ar jums tai neatrodo romantiška?

– Man neatrodo. Veikiau neskoninga, – atsiliepė Elena.

Šešėliai nutįso, vėjas jau buvo žvarbokas.

– Tai už ko tu ištekėsi, Bone? – mikliai įterpė žodelį Mereditė.

– Nežinau. Senelė nupasakojo ritualą, kaip sužinoti, bet aš niekada nebandžiau. Savaime aišku, – Bonė atsistojo ir įsirėmė į šonus, – jis bus nepaprastai turtingas ir beprotiškai žavus. Pavyzdžiui, toks kaip paslaptingasis mūsų svetimšalis. Ypač jei niekam kitam jo nereikės, – pridūrė metusi išdykėlišką žvilgsnį į Eleną.

Ši atmušė smūgį.

– O gal Taileris Smolvudas? – nekaltai sumurmėjo. – Jo tėvui turto netrūksta.

– Ir atrodo jis visai neprastai, – iškilmingai pritarė Mereditė. – Žinoma, ypač tiems, kurie mėgsta gyvūnus. Tokius su dideliais baltais dantimis.

Merginos susižvelgė ir kaip susitarusios prapliupo juoktis. Bonė sviedė kuokštą žolių į Mereditę, šioji atmušė ir metė draugužei kiaulpienės žiedą. Peštynėms įpusėjus Elena pajuto, kad viskas bus gerai. Ji vėl tapo savimi, ji buvo jau ne pamestinukė, nebe klajoklė, o Elena Gilbert, Roberto Li mokyklos pažiba ir karalienė. Ištraukė iš plaukų oranžinį kaspiną ir leido jiems laisvai kristi ant veido.

– Nusprendžiau, kokia tema skaitysiu referatą, – pareiškė, primerktomis akimis žiūrėdama, kaip Bonė bando pirštais iššukuoti žoles iš garbanų.

– Nagi? – pasidomėjo Mereditė.

Elena pakėlė galvą ir įsmeigė žvilgsnį į purpurinį dangų viršum kalvų. Paskui mąsliai atsidūsėjo ir reikšmingai patylėjo. Pagaliau abejingai ištarė:

– Apie Italijos renesansą.

Bonė ir Mereditė dėbtelėjo į ją, persimetė žvilgsniais ir vėl nusikvatojo.

– Aha, – nutarė Mereditė, kai jiedvi atsipeikėjo. – Taigi tigrė grįžo.

Elena atsakė jai niekinama grimasa. Grįžo jos susvyravęs pasitikėjimas savimi. Ir nors pati gerai to nesuvokė, žinojo viena: ji neleis Stefanui Salvatorei išnešti sveiko kailio.

– Puiku, – metė ji žvaliai. – Dabar atidžiai paklausykit manęs. Niekas daugiau neturi sužinoti, antraip iš manęs juoksis visa mokykla. Ir Karolina pasinaudos visomis priemonėmis, kad paverstų mane pajuokos objektu. Bet jo aš vis tiek geidžiu ir jis bus mano. Dar nežinau kaip, bet tą pasieksiu. O kol sukursiu planą, mes elgsimės su juo nedraugiškai.

– Ak, mes ?

– Taip, mes . Tu, Bone, jo negausi; jis priklauso man. Todėl turiu visiškai jumis pasitikėti.

– Luktelėk, – paprašė Mereditė sužaibavusi akimis. Ji išsitraukė smeigtuką, kuriuo buvo susisegusi palaidinę, ir įsidūrė nykštį. – Bone, duokš ranką.

– Kodėl? – paklausė Bonė, įtartinai žiūrėdama į smeigtuką.

– Todėl, kad noriu tave vesti. O ką tu, kvaiša, manei!

– Bet... bet... Ai, viskas! Oi!

– Duok ranką ir tu, Elena. – Mereditė mikliai bakstelėjo Elenai į pirštą ir išspaudė iš jo lašelį kraujo. – O dabar, – toliau šnekėjo žiūrėdama į bičiules žėrinčiomis juodomis akimis, – visos trys suglausime nykščius ir prisieksime. Ypač tu, Bone. Prisieksime saugoti paslaptį ir elgtis su Stefanu taip, kaip lieps Elena.

– Klausyk, bet juk prisiekti krauju pavojinga, – rimtai paprieštaravo Bonė. – Tai reiškia, kad jokiomis aplinkybėmis negalėsi sulaužyti priesaikos, kad ir kas nutiktų.

– Taigi, – reikšmingai pabrėžė Mereditė. – Kaip tik dėl to ir siūlau tokią priesaiką. Dar nepamiršau, kas nutiko Maiklui Martinui.

Bonė susiraukė.

– Tai įvyko seniai, ir mes vis tiek būtume išsiskyrę... Tiek to, aš prisieksiu. – Ji užsimerkė ir tarė: – Prisiekiu neišduoti šios paslapties ir elgtis su Stefanu taip, kaip lieps Elena.

Mereditė pakartojo priesaikos žodžius. O Elena, įbedusi akis į prieblandoje dūluojančius nykščius, giliai atsiduso ir tyliai pridūrė:

– O aš prisiekiu nesiliauti, kol jį užkariausiu.

Papūtė šaltas vėjas, taršydamas merginoms plaukus ir keldamas nuo žemės sausus lapus. Bonė tik išsižiojo ir atšlijo; visos trys apsidairė ir nervingai sukikeno.

– Jau tamsu, – nusistebėjo Elena.

– Gal traukiam namo, – pasiūlė Mereditė, keldamasi ir įsisegdama smeigtuką į palaidinę. Atsistojo ir Bonė, ji buvo apžiojusi nykščio galiuką.

– Iki pasimatymo, – švelniai atsisveikino Elena žvelgdama į antkapį. Ant žemės liko gulėti violetinės gėlės. Ji pakėlė oranžinį kaspiną ir linktelėjo Bonei su Meredite. – Eime.

Visos trys tylomis kopė į kalnelį bažnyčios griuvėsių link. Kraujo priesaika nuteikė iškilmingai. Eidama pro sugriuvusią bažnyčią Bonė pašiurpo. Saulei nusileidus oras sparčiai vėso, sustiprėjo ir vėjas. Kiekvienas šuoras šiugždino žolę ir šlamino senųjų ąžuolų lapus.

– Man šalta, – prisipažino Elena. Ji stabtelėjo priešais juodą kiaurymę, kur kitados buvo bažnyčios durys, ir ėmė dairytis po slėnį.

Mėnulis dar nebuvo patekėjęs, ji teįžvelgė senąsias kapines ir Vikerio tiltą anapus jų. Seniausi kapai buvo išlikę nuo Pilietinio karo laikų, beveik kiekviename antkapyje galėjai įskaityti kareivio pavardę. Kapai atrodė apleisti; ant jų kerojo gervuogės ir vešėjo piktžolės, o per aptrupėjusį granitą rangėsi gebenių stiebai. Elenai jie kėlė šiurpą.

– Klaikokai atrodo, tiesa? Dabar, prietemoj, – prakalbo ji nerasdama tikslesnio žodžio išreikšti minčiai, jog tai netinkama vieta gyviesiems.

– Galim eiti aplinkui, – atsiliepė Mereditė, – bet sugaišim dvidešimčia minučių ilgiau.

– Aš galiu eiti ir pro čia, – paprieštaravo Bonė ir nurijo seilę. – Visuomet sakydavau, kad noriu būti palaidota senosiose kapinėse.

– Gal jau gana kalbėti apie laidotuves, – atšovė Elena ir žvilgtelėjo pakalnėn. Tačiau kuo toliau leidosi siauru taku, tuo jai darėsi nejaukiau. Ji sulėtino žingsnį, kad Bonė su Meredite neatsiliktų. Artėjant prie pirmojo antkapio, ėmė smarkiai plakti širdis. Elena stengėsi nekreipti dėmesio, bet visa jos oda įspėjamai dilgsėjo, o dilbių gyvaplaukiai pasišiaušė. Stūgavo vėjas, kiekvienas garsas atrodė kaip perkūno trenksmas, lapų nuklotu takeliu kurtinamai traškėjo žingsniai.

Iš bažnyčios griuvėsių beliko juodas siluetas. Siauras takas vedė pro apkerpėjusius antkapius, dažnas jų buvo aukštesnis už Mereditę. Už tokio luito nesunku pasislėpti, nenorom pagalvojo Elena. Ir patys antkapiai atrodė bauginamai, kaip antai tas su kerubino statulėle, panašia į gyvą vaikelį, tik be galvos – ji buvo rūpestingai padėta šalia, žvelgė išplėstomis tuščiomis akimis, iškaltomis granite, ir tarsi hipnotizavo Eleną. Jos širdis pradėjo daužytis kaip pašėlusi.