L Smith - Vampyrės dienoraštis • Pabudimas

Mokytojas vaikštinėjo po klasę pasipūtęs kaip šeškas ir svaidė klausimus. Stefanas nejučiom jį stebėjo. Iš pradžių jis suglumo, mat nors nė vienas mokinys nežinojo atsakymų, klausimai nesiliovė. Paskui jis suprato, jog tai ir yra mokytojo tikslas: sugėdinti mokinius, esą jie nieko nežino.

Ką tik mokytojas išsirinko dar vieną auką – mažą mergaitę rudomis garbanomis ir trikampiu veiduku. Stefanas širdyje piktindamasis žiūrėjo, kaip mokytojas ją kamuoja klausimais. Ji atrodė tokia nelaiminga, kai senis nusigręžęs nuo jos kreipėsi į visą klasę:

– Žinote, ką aš manau? Laikote save gudruoliais, juk jūs jau abiturientai, tuoj baigsit mokyklą. O aš jums pasakysiu, kad kai kuriems pirmiau reikėtų baigti vaikų darželį. Tokiai kaip ši! – Ir mostelėjo į rudaplaukę mergytę. – Jokios nuovokos apie Prancūzijos revoliuciją. Ji mano, kad Marija Antuanetė buvo nebyliojo kino žvaigždė.

Visi moksleiviai aplink Stefaną pasijuto nesmagiai. Vaikinas jautė, kad jie mintyse piktinasi dėl pažeminimo. Ir bijo. Jie visi bijo to mažo geibaus senio suktomis akutėmis – net ir augaloti vyrukai, aukštesni už mokytoją.

– Gerai, pakalbėkim apie kitą epochą, – tarė mokytojas ir vėl kreipėsi į tą pačią mergaitę. – Renesanso laikais... – ir nutilo. – Ar žinai, kas tasai Renesansas? Laikai nuo trylikto iki septyniolikto amžiaus, kai Europa iš naujo atrado didžias senovės graikų ir romėnų idėjas? Epocha, kuri davė Europai daugybę genialių menininkų ir išminčių?

Mergaitė sumišusi linktelėjo, o mokytojas kalbėjo toliau:

– Ką Renesanso laikais moksleiviai veikė mokykloje? Nagi? Nenutuoki? Ir nebandai atspėti?

Mergaičiukė sunkiai nurijo seilę ir pamėginusi nusišypsoti pralemeno:

– Gal žaidė futbolą?

Mokiniai ėmė juoktis, o mokytojo veidas net patamsėjo iš pykčio.

– Vargu bau! – atšovė jis ir klasė nutilo. – Manote, tai juokai? Jūsų metų moksleiviai jau mokėdavo keletą kalbų. Be to, jie mokydavosi logikos, matematikos, astronomijos, filosofijos ir gramatikos. Taip jie pasirengdavo studijuoti universitete, kuriame visi dalykai buvo dėstomi lotyniškai. Futbolas tikrai buvo paskutinėj...

– Atsiprašau...

Ramus balsas privertė mokytoją nutilti vidury pamokslo. Visa klasė atsigręžė į Stefaną.

– Ką? Ką tu pasakei?

– Pasakiau atsiprašau , – pakartojo Stefanas, nusiėmė akinius ir atsistojo. – Jūs klystate. Renesanso laikais moksleiviai buvo skatinami dalyvauti žaidimuose. Jiems būdavo aiškinama, kad svarbu ir sveikas kūnas, ir sveika siela. Ir jie, žinoma, žaisdavo komandinius žaidimus, tokius kaip kriketas, tenisas ir net futbolas.

Stefanas atsigręžė į rudaplaukę ir šyptelėjo, o ji atsakė dėkingu vypsniu. Paskui jis vėl kreipėsi į mokytoją:

– Tačiau svarbiausia, kad jie mokėsi gerų manierų ir mandagumo. Neabejoju, kad jūsų vadovėlyje kalbama ir apie tai.

Mokiniai pradėjo šaipytis. Mokytojas išraudo kaip vėžys ir bandė atsikirsti. Tačiau Stefanas nenukreipė žvilgsnio, ir po akimirkos mokytojui teko nudelbti akis.

Nuaidėjo skambutis.

Stefanas paskubom užsidėjo akinius ir susirinko vadovėlius. Jis jau ir taip sulaukė daugiau dėmesio negu reikia ir nebenorėjo dar sykį susidurti žvilgsniu su šviesiaplauke. Be to, jam reikėjo spėriai nešdintis: gyslose jau tvinko pažįstamas peršulys.

Jam priėjus iki durų kažkas šūktelėjo:

– Klausyk, ar tikrai mokiniai tais laikais žaisdavo futbolą?

Stefanas nesusilaikė ir metė per petį:

– Taip, tikrai. Kartais net su nukirstomis karo belaisvių galvomis.

Elena lūkuriavo Stefano, bet jis tyčia nusisuko. Paniekino ją sąmoningai, matant Karolinai, kuri dėbsojo kaip vanagas. Ašaros tvenkėsi Elenos akyse, bet tą valandėlę tik viena mintis nedavė jai ramybės.

Jis bus jos, net jeigu dėl to jai reikėtų mirti. Net jei tektų mirti abiem, jis vis tiek bus jos.

3

Pirmieji aušros spinduliai išmargino nakties dangų rausvais ir žalzganais dryžiais. Stefanas matė tą vaizdą pro langą iš pensiono kambario, kurį buvo išsinuomojęs. Pasirinko tą kambarį dėl liuko lubose, atsiveriančio į terasą ant stogo. Dabar tas liukas atviras, ir vėsus drėgnas oras plūsta žemyn. Stefanas apsirengęs, bet ne todėl, kad būtų anksti kėlęsis. Jis išvis niekada nemiega.

Jis ką tik sugrįžo iš miško, prie batų buvo prilipę truputis šlapių lapų. Stefanas juos rūpestingai nurinko. Vakar jis nepraleido pro ausis moksleivių pastabų ir žinojo, kad jie aptarinėjo jo drabužius. Stefanas visada rengėsi rafinuotai, bet ne iš tuštybės, o todėl, kad taip reikia. Jo mokytojas dažnai pabrėždavo: „Aristokratui privalu rengtis taip, kaip dera jo padėčiai. To nedarydamas jis rodytų panieką kitiems.“ Kiekvienas turi savo vietą pasaulyje, o jo vieta kitados buvo aukštuomenėje. Kitados.

Kodėl jis apie tai mąstė? Žinoma, suprato, kad apsimetęs moksleiviu tarsi grįš į tą metą, kai pats mokėsi. Dabar gyvi atsiminimai plūdo vienas paskui kitą, lyg vartydamas žurnalą užkliūtų akimis čia už vienos antraštės, čia už kitos. Ypač ryškiai jis prisiminė vieną vaizdą – tėvo veidą, kai Deimonas pasisakė metąs universitetą. Niekada to nepamirš. Dar nebuvo matęs tėvo tokio pikto...

– Ką tu sumanei, – nebegrįžti?

Šiaip jau Džuzepė buvo gan santūrus, bet kai kada pasikarščiuodavo, o vyriausias sūnus sukėlė jam įtūžį.

Deimonas nusišluostė lūpas ryškiai geltona šilkine servetėle.

– Tėti, maniau, kad net ir tu suprasi tokį paprastą sakinuką. Negi turėsiu pakartoti lotyniškai?

– Deimonai... – griežtai prašneko Stefanas, priblokštas tokio nepagarbaus tono. Bet tėvas jį pertraukė.

– Tu nori man pasakyti, kad aš, Džuzepė, grafas di Salvatorė, turėsiu žiūrėti į akis draugams, žinantiems, kad mano sūnus yra scioparto 1? Nevykėlis? Veltėdis, iš kurio nebus jokios naudos Florencijai?

Tarnai pasišalino, kaip visada, kai Džuzepė įsikarščiuodavo.

Deimonas nė nemirktelėjo.

– Tikriausiai. Žinoma, jei vadini draugais tuos, kurie tau pataikauja tikėdamiesi, kad paskolinsi jiems pinigų.

– Sporco parassito 2! – sušuko Džuzepė, kildamas nuo kėdės. – Ar negana to, kad lankydamas mokyklą veltui švaistei savo laiką ir mano pinigus? Nemanyk, žinau viską apie tavo kortavimą, dvikovas, moteris. Žinau ir tai, kad jei ne tavo sekretorius ir repetitoriai, nebūtum baigęs nė vieno kurso. O dabar rengiesi galutinai suteršti mano vardą. Ir kodėl? Kam? – Tėvas ilgais pirštais sugriebė Deimoną už smakro. – Kad galėtum grįžti prie medžioklės ir sakalų?

Stefanas turėjo pripažinti – Deimonas nė nesuvirpėjo. Ramiai stovėjo tėvo gniaužtuose, kaip ir dera tikram aristokratui – su elegantiška berete ant juodų plaukų ir mantija, apkraštuota šermuonėlio kailiukais, ir minkštais odiniais bateliais. Tik viršutinę lūpą iškreipė neslepiama panieka.

Šįsyk nuėjai per toli, – mąstė Stefanas žiūrėdamas į vyrus, susikibusius žvilgsniais. – Dabar jau net ir visas tavo žavesys nebepadės išsikapanoti.

Kaip tik tą akimirką prie kabineto durų pasigirdo lengvi žingsniai. Stefanas atsigręžė ir apstulbo pamatęs lazurito spalvos akis, įrėmintas ilgų auksinių blakstienų. Tai buvo Katerina. Jos tėvas, baronas fon Švarcšildas, atvežė ją iš šaltos Vokietijos kunigaikštystės į Italijos kaimą, mat tikėjosi, kad tai padės įveikti įsisenėjusią ligą. Vos jai atvykus, Stefano gyvenimas pasikeitė.

– Atsiprašau. Nenorėjau jums trukdyti, – tarė ji švelniai, bet aiškiai, ir jau gręžėsi išeiti.