L Smith - Vampyrės dienoraštis • Pabudimas

Jis tupėjo taip ramiai, kad galėjai palaikyti jį vaškiniu paukščio modeliu, patupdytu medyje. Tačiau atidžiai pažvelgusi į kranklį, Elena pajuto, jog pamažu rausta, kaklą ir skruostus bangomis užplūsta karštis. Mat paukštis... žiūrėjo į ją. Žiūrėjo taip, kaip žiūrėdavo vaikinai, kai ji vilkėdavo maudymosi kostiumėlį arba permatomą palaidinukę. Sakytum, nurenginėjo ją akimis.

Dar nesuvokusi ką daranti, Elena nusimetė nuo peties kuprinę ir čiupo akmenį.

– Skrisk iš čia, – šūktelėjo ir pati pajuto, kaip piktai sudrebėjo balsas. – Nešdinkis! Lėk šalin !

Sulig paskutiniu žodžiu ji sviedė akmenį.

Pabiro lapai, o kranklys nekliudytas pakilo į orą. Didžiuliai jo sparnai sukėlė tokį triukšmą kaip visas pulkas varnų. Elena persigandusi net susigūžė, kai jis suplasnojo jai virš galvos ir sutaršė šviesius plaukus.

Tada vėl šovė aukštyn, apsuko ratą – juodas paukštis balzganam danguj – ir šaižiai kranksėdamas nuskrido miško link.

Elena pamažu atsitiesė ir sumišusi apsidairė, pati netikėdama tuo, ką patyrė. Kai paukštis išnyko, dangus vėl tapo toks kaip visada. Nuo vėjelio gūsio sušnarėjo lapai; Elena giliai atsikvėpė. Tolėliau atsivėrė namo durys ir laukan kvatodami išpuolė keletas vaikų.

Mergina nusišypsojo jiems ir dar sykį atsiduso; jai tapo lengva ir gera lyg saulei nušvitus. Kaip ji galėjo būti tokia paikšė? Šitokia graži diena žada vien džiaugsmą ir neatneš jokių bėdų.

Neatsitiks nieko blogo, nebent ji pavėluos į pamokas. Ko gero, automobilių stovėjimo aikštelėje jos jau laukia draugų būrys.

Juk visada galiu pasiteisinti, kad buvau sustojusi apmėtyti akmenimis kokio smalsuolio, pagalvojo ji ir vos nesukrizeno. Tegul tai paskatina juos pamąstyti.

Nebesigręžiodama į cidoniją, Elena greitu žingsniu pasileido gatve.

Kranklys triukšmingai nutūpė į drūto ąžuolo viršūnę, ir Stefanas nevalingai pakėlė galvą. Išvydęs, jog tai tik paukštis, nusiramino.

Vaikinas nudelbė akis į minkštą baltą padarą, laikomą rankose, ir apgailestaudamas patempė lūpą. Juk neketino jo nudobti. Būtų sumedžiojęs didesnį laimikį nei triušis, jei būtų žinojęs, kad yra toks alkanas. Kaip tik tai jį ir baugino: niekad nežinai, kiek išalksi ir ko prireiks alkiui numalšinti. Džiaugėsi, kad šįsyk nudėjo tik triušį.

Jis stovėjo po senais ąžuolais; saulės spinduliai, prasimušę pro lają, krito ant jo garbanų. Stefanas Salvatorė, vilkėdamas džinsais ir trumparankoviais marškinėliais, atrodė kaip paprasčiausias vidurinės mokyklos mokinys.

Bet taip tik atrodė.

Jis pasisotino miško tankmėje, toli nuo žmonių akių. Paskui rūpestingai nulaižė dantenas ir lūpas, kad neliktų nė šlakelio kraujo. Niekam neleis įtarinėti. Gana jau jis privargo su tuo maskaradu.

Ir vėl jam lindo į galvą mintis, ar ne verčiau viską mesti. Gal vis dėlto grįžti į Italiją, į savo slėptuvę? Kas jį skatina manyti, kad galėtų nesislapstydamas gyventi tarp žmonių?

Jis pavargo gyventi šešėlyje. Pavargo nuo tamsos ir joje besislapstančių padarų. O labiausiai jį iškankino vienatvė.

Jis ir pats nežinojo, kodėl pasirinko Fels Čerčą. Virdžinijos miestelis, jo akimis žiūrint, buvo jaunas; seniausiems pastatams ne daugiau kaip pusantro šimto metų. Tačiau Pilietinio karo laikų prisiminimai ir vaiduokliai čia tebebuvo gyvi, tokie pat tikri kaip prekybos centrai ir greitojo maisto užkandinės.

Stefanas gerbė senovę. Manė galėsiąs tapti panašus į Fels Čerčo gyventoją. Ir galbūt – tik galbūt – pritapti prie jų.

Žinoma, jis niekuomet nebūtų tapęs tikru saviškiu. Nuo tos minties jis karčiai šyptelėjo. Gerai žinojo, kad to verčiau nesitikėti. Niekada neatsiras vietos, kurioje visiškai pritaptų, kurioje galėtų būti pats savimi.

Nebent ryžtųsi tapti vienu iš šešėlių...

Tą mintį jis atmetė. Atsižadėjo tamsybių, nusigręžė nuo šešėlių. Nubraukė visus tuos ilgus metus ir šiandien pradeda viską iš naujo.

Stefanas apsižiūrėjo tebelaikąs triušį rankose. Švelniai paguldė jį rudų ąžuolo lapų patale. Tolumoj, žmogaus ausims pernelyg atokiai, išgirdo sėlinant lapę.

„Eik šen, sesute medžiotoja, – liūdnai pašaukė ją mintimis. – Pusryčiai tavęs laukia.“

Užsimetęs ant pečių striukę, pastebėjo tą patį kranklį, kuris andai buvo jį sutrikdęs. Paukštis tebetupėjo ąžuole ir tarsi stebėjo vaikiną. Padvelkė grėsme.

Stefanas buvo besiunčiąs bandomąją mintį, kad išmėgintų paukštį, bet susiturėjo. Prisimink įžadą, – pagalvojo. – Prisiekei nenaudoti Galių be reikalo. Tik prispyrus būtinybei.

Kuo tyliausiai žengdamas per nukritusius lapus ir sausas šakeles vaikinas pasuko į pamiškę, kur buvo palikęs automobilį. Atsigręžęs pamatė, kaip kranklys nuo medžio šakos krinta ant triušio.

Kažkokia pikta lemtim, sakytum, blogio pergale, dvelkė jo sparnai, išskėsti virš minkšto balto kūnelio. Stefanui sugniaužė gerklę ir jis vos nepuolė atgal paukščio nubaidyti. Vis dėlto kranklys turi tiek pat teisių sudoroti triušį kaip ir lapė, pamanė pats sau.

Tiek pat teisių kaip ir jis pats.

Jei dabar grįžčiau prie paukščio, – pagalvojo Stefanas, – jis perskaitytų mano mintis.

Nusigręžė nuo kranklio ir sukandęs dantis nuskubėjo per mišką. Nenorėjo pavėluoti į Roberto Li gimnaziją.

2

Vos tik įžengusią į mokyklos automobilių aikštelę, Eleną apspito daugybė žmonių. Susirinko visi, kurių ji buvo nemačiusi nuo birželio pabaigos; atėjo ir dar keturi ar penki prielipos – tikėjosi išpopuliarėsią. Sveikindamasi mergina glėbesčiavosi su kiekvienu saviškiu.

Karolina paūgėjo ne mažiau kaip trimis centimetrais; dabar ji buvo lieknesnė ir dar panašesnė į Vogue modelį. Santūriai pasisveikino su Elena ir pasitraukė, primerkusi žalias kaip katės akis.

Bonė nepaaugo nė trupučio. Kai ji apglėbė Eleną, rusvos garbanos vos tesiekė Elenos smakrą. Pala – garbanos? – pagalvojo Elena. Ir atsitraukė nuo mažosios mergiotės.

– Bone! Kas nutiko tavo plaukams?

– Patinka? Pamaniau, kad atrodysiu aukštesnė.

Bonė pašiaušė jau ir taip papurusius kirpčiukus ir nusišypsojo; rudos akutės džiugiai sublizgo, trikampis veidelis nušvito.

Elena priėjo prie kitos mergaitės.

– Meredite, tu visai nepasikeitei.

Draugės karštai apsikabino. Pažvelgusi į aukštą bičiulę Elena pagalvojo, kad Mereditės pasiilgo labiausiai. Mereditė niekad nesidažė; ji turėjo nuostabią odą ir ilgas juodas blakstienas, tad jokio makiažo jai nereikėjo. Žiūrėdama į Eleną, Mereditė kilstelėjo vieną elegantišką antakį.

– Matau, saulė dviem atspalviais pašviesino tau plaukus... O kurgi įdegis? Maniau, būsi gerai įrudusi Prancūzijos Rivjeroje.

– Juk žinai, kad aš niekad nesideginu.

Elena kilstelėjo rankas: še, pažiūrėk pati. Oda buvo nepriekaištinga – tikras porcelianas, beveik tokia pat šviesi ir peršviečiama kaip Bonės.

– Luktelėk, šį tą prisiminiau, – įsiterpė Bonė čiupdama Eleną už rankos. – Atspėk, ko išmokau šią vasarą iš pusseserės? – Ir, nieko nelaukdama, pergalingai išpyškino: – Burti iš delno!

Kai kas atsiduso, kai kas susijuokė.

– Juokitės, juokitės, – nė kiek nesumišusi tarė Bonė. – Pusseserė sakė, kad esu aiškiaregė. Nagi, pažiūrėsim...

Ir įsistebeilijo į Elenos delną.

– Pasiskubink, kad nepavėluotume, – truputį nekantraudama paragino Elena.

– Gerai jau, gerai. Štai čia tavo gyvenimo linija – o gal tai širdies linija?