L Smith - Vampyrės dienoraštis • Pabudimas

Būryje kažkas sukikeno.

– Ramiau. Štai prieinu ateitį. Aš matau... matau...

Nelauktai Bonės veidas išbalo, lyg ji būtų persigandusi. Rudos akys išsiplėtė, bet atrodė, jog ji nebežiūri į Elenos delną. Žvelgė tarsi kiaurai ją – ir matė kažką bauginamo.

– Sutiksi aukštą juodbruvą svetimšalį, – murmėjo Mereditė jai už nugaros. Vėl viena kita mergina sukrizeno.

– Taip, juodbruvą, ir svetimšalį... bet ne aukštą, – pusbalsiu tarė susimąsčiusi Bonė. – Vis dėlto, – lyg ir sutrikusi pridūrė po akimirkos, – kitados jis buvo aukštas. – Ir suglumusi pakėlė dideles rudas akis į Eleną. – Bet juk tai neįmanoma... tiesa? – Bonė staigiai paleido Elenos ranką, beveik nusviedė ją. – Nebenoriu dar ko nors pamatyti.

– Gerai, seansas baigtas. Eime, – kiek suirzusi paragino drauges Elena. Ji niekada netikėjo aiškiaregių triukais ir būrimu. Tad ko dabar suirzo? Turbūt todėl, kad šįryt jau ir taip vos neprarado savitvardos...

Mergaitės pasuko į mokyklą, bet jas sustabdė melodingas variklio burzgimas.

– Tai bent, – išpūtė akis Karolina. – Nieko sau automobiliukas.

– Nieko sau poršė, – sausai pataisė Mereditė.

Žvilgantis juodas 911 Turbo tyliai riedėjo per aikštelę, ieškojo sau vietos, judėjo tingiai kaip pantera, tykanti grobio.

Automobilis sustojo, durelės atsidarė ir merginos gavo progą žvilgtelėti į vairuotoją.

– Dieve mano, – sukuždėjo Karolina.

– Nagi pakartok, – atsiduso Bonė.

Iš ten, kur stovėjo, Elena matė liesą raumeningą vaikiną. Jis vilkėjo išblukusiais džinsais, kuriuos turbūt sunkiai nusimauna eidamas gulti, prigludusiais sportiniais marškinėliais ir neįprasto kirpimo odine striuke. Plaukai garbanoti – ir juodi.

Ar aukštas? Nepasakytum. Veikiau vidutinio ūgio.

Elena atsikvėpė.

– Kas jis per vienas, tasai slapukas? – išpyškino Mereditė. Taikliai pasakyta: tamsūs saulės akiniai slėpė ne tik jo akis, bet ir veidą, kaip karnavalo kaukė.

– Kaukėtas svetimšalis , – pridūrė kita. Merginos suklego.

– Matei jo striukę? Itališka, sakyčiau, iš Romos.

– Iš kur jau žinai? Juk pati esi buvusi nebent tik toj Romoj, kuri Niujorko valstijoj.

– Tik pažiūrėk į Eleną, į jos veidą – ji jau rengiasi į medžioklę.

– Saugokis, mažas dailus juodaplauki!

– Visai jis ne mažas – jis tobulas!

Staiga pro šurmulį prasimušė Karolinos balsas:

– Klausyk, Elena! Juk jau turi Metą. Ko tau dar reikia? Ką veiksi su dviem, jei su vienu nesuveiki?

– Tą patį, tik ilgiau, – nutęsė Mereditė, ir visas būrys prapliupo juoktis.

Vaikinas užrakino automobilį ir patraukė mokyklos link. Elena atsainiai pasuko jam įkandin, kitos merginos glaudžiu būriu – paskui ją. Stačiai apmaudu! Negi ji niekur negali žingsnio žengti be palydos? Tačiau Mereditė pagavo Elenos žvilgsnį ir privertė ją nusišypsoti.

– Noblesse oblige, – tyliai tarė Mereditė.

– Ką?

– Jei nori būti mokyklos karalienė, turi susitaikyti ir su pasekmėmis.

Paniurusi dėl tokių žodžių Elena, su ja ir kitos, įėjo į mokyklą. Prieš akis plytėjo ilgas koridorius, jo gale pro raštinės duris įsmuko džinsuotoji žmogysta odine striuke. Artėdama prie raštinės Elena sulėtino žingsnį ir pagaliau susimąsčiusi stabtelėjo prie skelbimų lentos šalia durų. Čia pat buvo platus langas, pro kurį galėjai matyti visą raštinės vidų.

Kitos merginos nesislėpdamos spoksojo pro tą langą ir krizeno: „Iš nugaros visai gražiai atrodo“, „Striukė neabejotinai Armanio firmos“, „Manai, jis ne čionykštis?“

Elena įtempusi ausis klausėsi, bene išgirs vaikino pavardę. Kažkas ne taip: ponia Klark, priėmimo komisijos sekretorė, žiūrėjo į sąrašą ir purtė galvą. Vaikinas kažką pasakė, o Klark tik rankas kilstelėjo, atseit, nieko negalinti padaryti. Vedė pirštu per sąrašą ir darsyk, jau ryžtingai, pakratė galvą. Vaikinas buvo benusigręžiąs, bet ir vėl atsisuko. Ponia Klark pažvelgė jam į veidą, tik nebe taip griežtai.

Tamsius akinius vaikinas buvo nusiėmęs ir laikė rankoje. Sekretorė tartum kažko nusigando; Elena pamatė, kaip ji kelissyk sumirksėjo. Moteris prasižiojo ir vėl susičiaupė, lyg bandytų ką nors pasakyti.

Elenai knietėjo pamatyti daugiau, ne vien vaikino pakaušį. Dabar ponia Klark lyg apsvaigusi sklaidė pluoštus popierių. Pagaliau rado reikiamą formuliarą, užpildė, paskui apgręžė ir padavė vaikinui.

Šis kažką ten brūkštelėjo – gal pasirašė – ir grąžino popierių. Klark pažvelgė į tą dokumentą ir ėmė raustis kitoj popierių šūsny, pagaliau radusi kas reikia – bene pamokų tvarkaraštį – padavė vaikinui. Jis paėmė, dėkodamas linktelėjo ir pasuko prie durų; visą tą laiką sekretorė nenuleido nuo jo akių.

Elena degte degė iš nekantrumo. Kas čia įvyko? Koks šio svetimšalio veidas? Bet jis išėjo iš raštinės jau vėl užsidėjęs tamsiuosius akinius. Didžiulis nusivylimas

Kai vaikinas stabtelėjo tarpdury, ji spėjo pamatyti neuždengtą veido dalį. Juodos garbanos gaubė tobulus veido bruožus, tarsi paimtus iš senovės Romos monetos arba medaliono. Aukšti skruostikauliai, tiesi klasikinė nosis... ir lūpos, dėl kurių galėtum pamiršti miegą, toptelėjo Elenai. Viršutinė lūpa – kaip skulptoriaus nudailinta, prisirpusi; viskas be galo patrauklu. Merginų klegesys ūmai nutilo, tarsi jungikliu spragtelėjus.

Dauguma merginų nusisuko nuo naujoko ir apsimetė į jį nežiūrinčios. O Elena liko prie lango, papurtė galvą ir nutraukė kaspiną, kad plaukai laisvai kristų ant pečių.

Nepažįstamasis nužingsniavo koridoriumi nesidairydamas į šalis. Kai jis nutolo tiek, kad nebegalėjo girdėti, nuvilnijo atodūsių ir šnabždesių šuoras.

Elena nieko negirdėjo.

Jis praėjo pro pat mane, – mąstė apstulbusi, – ir nė nežvilgtelėjo.

Lyg per miegus išgirdo skambutį. Mereditė truktelėjo ją už alkūnės.

– Ką sakei?

– Štai tavo tvarkaraštis. Tuoj bus trigonometrijos pamoka. Antrame aukšte. Eime!

Elena leidosi Mereditės vedama per koridorių, paskui laiptais ir į klasę. Įėjusi atsisėdo į laisvą vietą ir įsmeigė akis į mokytoją, stovinčią priekyje, bet jos tarsi nematė. Dar nebuvo spėjusi atsigauti.

Jis paprasčiausiai praėjo pro šalį. Net nežvilgtelėjo. Kada paskutinį kartą koks nors vaikinas taip pasielgė? Juk visi kaip vienas nužvelgia. Vieni švilpteli. Kiti užkalbina. Bent jau dėbteli.

Ir Elenai kiekvienąsyk malonu.

Kas gali būti svarbiau už bernus? Iš jų elgesio gali spręsti, ar esi populiari ir graži. Ir jie naudingi. Kai kada jie esti žavūs, bet dažniausiai neilgai. O kartais būna šlykštūs nuo pat pradžių.

Dauguma bernų, mąstė Elena, panašūs į lėles. Nuostabūs, kol yra savo vietoj, bet visai negaila išmesti. Labai retas vertas daugiau, gali tapti tikru draugu. Tokiu kaip Metas.

Ak, tas Metas! Jau metus ji tikėjosi, kad tai bus jos vienintelis, vaikinas, kuris privers ją pajusti... sakykim, kai ką daugiau. Daugiau nei džiaugsmą, kad jį užkariavai, daugiau nei pasididžiavimą prieš kitas merginas: štai, įsigijau naują gerbėją. Ir ji buvo neabejinga Metui. Tačiau per vasarą, turėdama laiko pamąstyti, suprato, kad tai jausmas, derantis pusseserei arba sesutei.

Ponia Halpern išdalijo trigonometrijos vadovėlius. Elena pasiėmė savąjį ir vis dar taip pat susimąsčiusi įrašė savo pavardę.

Metas jai patiko labiau negu visi kiti pažįstami vaikinai. Kaip tik todėl ji ir rengėsi pasakyti jam, kad viskas baigta.