Хелен Филдинг: Bridžitos Džouns dienoraštis

Kam: Klyvui

Prašyčiau netrukdyti. Esu labai ori ir užsiėmusi.

Džouns

Dar po keleto minučių jis atrašė:

Kam: Džouns

Atleisk už trukdymą, Džouns, tikriausiai neriesi iš kailio. Paskendusi darbuose iki kaklo.

P. S. Tavo papukai labai dailiai atrodo po šita palaidinuke.

Klyvas

...ir prasidėjo. Kaip pamišę svaidėmės žinutėmis visą savaitę, kol jis pasiūlė susitikti sekmadienį vakare, o aš, apsvaigusi iš laimės, sutikau. Kartais apsidairau kabinete, peržvelgiu į visus bendradarbius, patyliukais kalenančius klavišais, ir pagalvoju: kažin, ar bent vienas ką nors dirba?

(Turbūt darausi paranojiška, bet sekmadienio vakaras pirmam susitikimui skamba keistai. Kažkaip ne taip, panašiai kaip šeštadienio rytas arba ankstyva pirmadienio popietė.)

SAUSIO 15, SEKMADIENIS

57 kg (nuostabu), alkoholio vienetų 0 , cigaretės 29 (L L blogai , juolab kad tik per 2 valandas), kalorijos 3879 (pasišlykštėtina), negatyvios mintys 942 (apskaičiuota apytiksliai , remiantis vidurkiu per minutę), laikas , praleistas skaičiuojant negatyvias mintis , — 127 min. (apytiksliai).

6 valanda vakaro.Visą dieną ruošiausi susitikimui ir dabar esu išsunkta kaip skuduras. Moterims gyventi sunkiau negu valstiečiams, joms reikia tiek visko prižiūrėti ir kultivuoti: depiliuoti kojas, skusti pažastis, pešioti antakius, brūžuoti kulnus, šveisti ir drėkinti odą, valyti spuogus, dažyti ataugusias plaukų šaknis, tušu storinti blakstienas, šlifuoti nagus, atlikti celiulito masažą bei pratimus pilvo raumenims. Viskas taip suderinta, kad apleidus kurią nors sritį bent porą dienų visas pastatas griūva tarsi kortų namelis. Kartais pagalvoju, kaip atrodyčiau, atsidavusi gamtos valiai — blauzdos apaugusios tankiais garbanotais plaukais, antakiai kaip Brežnevo, veidas padengtas negyvų odos ląstelių kapinynu ir pilnas sprogstančių spuogų, kreivi geltoni žiežulos nagai, kaip drebučiai liulantis išdribęs kūnas ir dar akla kaip šikšnosparnis be kontaktinių lęšių. Brr! Ir dar žmonės stebisi, kad merginos nepasitiki savim?

7 valanda vakaro.Negaliu patikėti, kad taip atsitiko. Ėjau į vonią meistro ranka brūkštelėti paskutinių štrichų ir pastebėjau, kad dega atsakiklio lemputė: Danielis.

— Klausyk, Džouns, aš tikrai labai atsiprašau. Atrodo, šiandien nieko neišeis. Rytoj dešimtą turiu prezentaciją, o iki tol dar reikia peržiūrėti keturiasdešimt penkis duomenų segtuvus.

Neįtikėtina. Suvedžiojo ir metė. Visos dienos pastangos, visa pulsuojanti kūno įtampa šuniui ant uodegos. Na, nieko: negalima gyvenimo apriboti tik vyrais, reikia pasitenkinti savimi, tapti savo vertę aiškiai suvokiančia moterimi.

9 valanda vakaro.Nors, aišku, jo darbas tikrai atsakingas. Gal nenorėjo pirmo susitikimo gadinti nerimu ir mintimis apie rytojaus prezentaciją.

11 valanda vakaro.Chm. Aišku, galėjo paskambinti dar kartą. Ne, tikriausiai susitinka su plonesne mergina.

5 valanda ryto.Kodėl man taip nesiseka? Esu visiškai viena. Nekenčiu Danielio Klyverio. Gyvenime neturėsiu su juo nieko bendro. Einu, pasisversiu.

SAUSIO 16, PIRMADIENIS

58 kg (iš kur? kodėl???), alkoholio vienetų 0, cigarečių 20, kalorijų 1500, pozityvių minčių 0.

10.30 ryto. Darbe.Danielis tebesėdi prezentacijoje. Gal tai ir buvo tikroji priežastis.

1 valanda popiet.Ką tik pamačiau Danielį išeinant pietauti. Nieko man nepasakė, neparašė, ničnieko. L. prislėgta. Eisiu į parduotuves.

11.50 vakaro.Vakarieniavau su Tomu parduotuvės „Harvey Nichols“ penktojo aukšto restorane; Tomas neužsičiaupdamas pasakojo apie „laisvai samdomą režisierių“, vardu Džeromas, mano galva, baisiai pretenzingą. Aš jam skundžiausi savo nelaimėmis su Danieliu, kuris visą popietę praleido įvairiuose susirinkimuose ir tik pusę penkių prabėgdamas metė: „Labas, Džouns, kaip sijono reikalai?“ Tomas liepė nebūti paranojike, duoti žmogui laiko, bet aiškiai mačiau, kad mano gyvenimas jam nerūpi ir seksualinio geidulio užvaldytas nori kalbėti tik apie Džeromą.

SAUSIO 24, ANTRADIENIS

Stebuklinga diena. Pusę šešių tarsi iš rojaus nusileido Danielis, prisėdo ant mano stalo krašto nugara į Perpetują, išsitraukė kalendorių ir tyliai sumurmėjo:

— Kaip atrodo tavo penktadienis?

Valio! Valio!

SAUSIO 27, PENKTADIENIS

58,5 kg (visa išsipūtusi nuo genujietiško maisto), alkoholio vienetai 8, cigarečių 400 (taip atrodo), kalorijos 875.

Fūūū. Buvau su svajonių vyriškiu intymiame genujietiškame restorane prie pat Danielio namų.

— Ėėė... na, tai aš išsikviesiu taksi, — nejaukiai suveblenau, kai pavalgę stovėjome gatvėje. Jis švelniai nubraukė man nuo kaktos plaukus, suėmė veidą rankomis ir godžiai, nesivaldydamas pabučiavo.. Po kiek laiko stipriai apkabino ir kimiai sušnibždėjo:

— Manau, Džouns, tau nereikės kviesti taksi.

Vos įžengę į jo butą puolėme vienas kitam į glėbį kaip laukiniai, batais ir švarkais nuklodami kelią prie sofos.

— Šitas sijonas atrodo labai nekaip, — sumurmėjo Danielis. — Jam aiškiai reikėtų prigulti ant grindų. — Segdamas užtrauktuką, pakuždėjo: — Klausyk, čia tik pramoga, gerai? Ko gero, neverta planuoti ką nors rimtesnio.

Išaiškinęs padėtį vėl ėmėsi užtrauktuko. Jau būčiau bejėgiškai nuleipusi ant jo rankų, jei ne Šeron, ne užknisinėjimas ir ne ką tik išgertas beveik pilnas butelis vyno. Tuoj pat pašokau ant kojų, traukdama sijoną į vietą.

— Ką tu čia man šneki, bailus, nesubrendęs, nuodingas šikniau, — suburbuliavau. — Kaip drįsti būti toks psichopatiškas? Apsieisiu ir be tavo emocinio užknisimo. Sudie.

Buvo puiku. O, kad būtumėt matę jo veidą! Tiesa, parvažiavusi namo panirau į liūdesį. Tikriausiai buvau teisi, bet žinau, kaip man atmokės gyvenimas: mirsiu vieniša, o kūną apgrauš Elzaso aviganis.

VASARIS

VALENTINO DIENOS ŽUDYNĖS

VASARIO 1, TREČIADIENIS

57 kg, alkoholio vienetai 9, cigaretės 28 (per gavėnią ketinu mesti, tad kol kas galiu prisirūkyti iki blogumo), kalorijos 3856.

Visą savaitgalį stengiausi išlaikyti žvalų atsainumą ir nepasiduoti Danielio užknisinėjimui. Kad nuslopinčiau sieloje aidintį ilgesingą „Aš jo trrrokštu“, reguliariai kartojau „savigarba“ ir „fui“, kol visai apsisuko galva. Prasirūkiau kaip kaminas. Atrodo, Martino Eimiso knygoje yra veikėjas, taip beprotiškai prisirišęs prie cigarečių, kad rūkydamas vieną, jau svajoja pradėti naują. Aš tokia pat. Šiek tiek pagerėjo paskambinus Šeron ir pasigyrus, kokia esu geležinė, bet kai paskambinau Tomui, jis iškart viską suprato, tarė: „Oi vargšiukė“, o aš nutilau, nenorėdama prapliupti savigailos ašaromis.

— Bet žiūrėk, — perspėjo Tomas. — Dabar jis jau tikrai prie tavęs prisvils. Kaip lapas.

— Neprisvils, — liūdnai atsakiau. — Aš viską sudirbau.

Sekmadienį nuėjau pas tėvus valgyti gausių, taukais varvančių pietų. Motina ką tik grįžo po savaitės Albufeiroje, kur važiavo su Una Alkonberi ir Naidželo Kolso žmona Odre; dabar jos plaukai morkų spalvos, o ji pati sprendžia apie viską dar griežčiau negu iki tol.

Mama šįryt buvo bažnyčioje ir netikėtai apšviesta, tarsi Šv. Paulius pakeliui į Damaską, suvokė, jog mūsų parapijos kunigas gėjus.

— Meilute, tai tik paprasčiausia tinginystė, — pareiškė ji nuomonę apie homoseksualizmo problemą. — Jie tiesiog nenori vargintis ir kurti santykius su priešinga lytimi. Štai kad ir tavo Tomas. Nė kiek neabejoju, jei nebūtų toks mulkis, tai elgtųsi su tavim kaip vaikinas su mergina, o ne žaistų kažkokią kvailą „draugystę“.