Хелен Филдинг: Bridžitos Džouns dienoraštis

Mmmm. Aha, Danielis Klyveris. Man patinka, kad jis toks protingas ir kietas, o kartu atrodo nerūpestingas ir lengvabūdis. Šiandien labai juokingai pasakojo apie savo tetą, kuri jo motinos dovanotą onikso strypą popieriniams rankšluosčiams užmauti palaikė penio modeliu. Tikrai buvo baisiai sąmojingas. Be to, aiškiai flirtuodamas paklausė manęs, ar gavau Kalėdoms ką gražaus. Ko gero, rytoj apsisegsiu trumpą juodą sijoną.

SAUSIO 4, TREČIADIENIS

60 kg (panika , tarsi riebalai per visas šventes kaupėsi kokioje kapsulėje , o dabar po truputį išleidžiami į poodinį sluoksnį), alkoholio vienetai 5 (jau geriau), cigarečių 20 , kalorijų 700 (L g.)

4 valanda popiet. Darbe.Aliarmas. Ką tik mobiliuoju telefonu paskambino ašaromis paplūdusi Džudė ir vos pajėgė graudžiai išstenėti, kad ką tik atsiprašiusi išbėgo iš valdybos posėdžio (ji vadovauja „Brightlings“ bendrovės termininių transakcijų skyriui), nes nebegalėjo ištverti neapsiverkusi, ir įstrigo tualete, kad dabar jos akys atrodo kaip Eliso Kuperio, o kosmetinės neturi. Džudės draugas Bjaurybė Ričardas (brandžių santykių vengiantis egocentrikas), su kuriuo Džudė susitikinėja su pertraukomis pusantrų metų, ką tik ją metė už tai, kad ji paklausė, ar nenorėtų atostogauti kartu. Tipiška, bet Džudė, aišku, kaltino tik save.

— Esu nuo jo liguistai priklausoma. Pernelyg daug reikalavau, norėdama patenkinti poreikį būti reikalinga. O, jei galėčiau atsukti laikrodį atgal.

Tuoj pat paskambinau Šeron ir 6.30 sušaukėme skubų susitikimą „Cafe Rouge“. Tikiuosi, pavyks išsmukti neįsiutinus prakeiktosios Perpetujos.

11 valanda vakaro.Vakaras praėjo dramatiškai. Šeron nedelsdama pateikė savo teoriją apie Ričardą: tai esąs „emocinis užknisinėjimas“, kuris tarsi epidemija kerta visus trisdešimties sulaukusius vyriškius. Šezė tvirtina, kad moterims artėjant prie trisdešimt subtiliai keičiasi galių pusiausvyra. Net aršiausios koketės suminkštėja, pirmąkart susidūrusios su egzistenciniu nerimu: baime, kad mirsi visiškai viena ir lavoną, apgraužtą Elzaso aviganio, ras tik po trijų savaičių. Stereotipinės pakopų, besisukančių ratų ir seksualinių griuvėsių sąvokos verčia jaustis kvaila, kad ir kiek mąstytum apie Džoaną Lamli 6ar Sjuzen Sarandon.

— O tokie vyrai kaip Ričardas, — putojo Šeron, — naudojasi mažiausiu plyšeliu, kad tik pabėgtų nuo įsipareigojimų, brandumo, garbingo elgesio, natūralios vyro ir moters santykių raidos.

Čia mudvi su Džude ėmėme puse burnos šnypšti: „Ššš, ššš“ ir nugrimzdome gilyn į savo paltus. Juk visi žino, kad niekas taip neatstumia vyro, kaip siautėjanti feministė.

— Kaip tu drįsti sakyti, kad per daug norėjai prašydama jį kartu praleisti atostogas? — suriko Šeron. — Ką jis išvis kalba?

Įsisvajojusi apie Danielį Klyverį drįsau pratarti, kad ne visi vyrai tokie kaip Ričardas. Tada Šeron labai vaizdingai išpylė ilgiausią sąrašą emocinio užknisimo ženklų, kurie reiškiasi mūsų draugių gyvenime: viena turi vaikiną, kuris po trylikos metų draugystės nenori net užsiminti apie galimybę gyventi kartu; kita keturis kartus susitiko su vyru, ir šis ją metė, nes pajuto, kad tai darosi rimta; trečią vaikinas persekiojo tris mėnesius, karštai melsdamas už jo tekėti, o kai ji sutiko, tas po trijų savaičių dėjo į krūmus ir pakartojo visą programą su jos geriausia drauge.

— Mes, moterys, esame labai pažeidžiamos, nes priklausome pirmajai kartai, kuri nesutinka su kompromisais meilėje ir pasikliauja savo ekonominiu pajėgumu. Po dvidešimt metų vyrai nedrįs mūsų užknisinėti, nes imsime kvatoti jiems į akis , — riaumojo Šeron.

Kaip tik tuo momentu į kavinę įėjo Šeron bendradarbis Aleksas Volkeris su pritrenkiančia blondine, kokius aštuonis kartus patrauklesne už jį. Aleksas mus pamatė ir priėjo pasisveikinti.

— Čia tavo nauja draugė? — paklausė Šeron.

— Na. Hm. Na, žinai, ji taip mano, bet šiaip niekur nevaikštom, tiktai kartu miegam. Tiesą sakant, turėčiau su ja baigti, bet žinai... — atsakė baisiai patenkintas savimi.

— Ką tu čia paistai, bailus, nesubrendęs, nepilnavertis šikniau. Tvarkoj. Einu pakalbėsiu su ta moterim, — paskelbė Šeron kildama nuo kėdės. Mudvi su Džude jėga ją sulaikėme, o persigandęs Aleksas nubėgo atgal pas merginą, ketindamas tęsti emocinį užknisinėjimą.

Pagaliau mes trise sukūrėme strategiją, kurios turi laikytis Džudė. Ji privalo nebesigraužti, išmesti pro langą knygą „Moterys, kurios per stipriai myli“ ir verčiau apmąstyti „Vyrai kilę iš Marso, moterys — iš Veneros“; tada Ričardo elgesys nebeatrodys jos liguistos priklausomybės ir per stiprios meilės padarinys, o santykiai su juo veikiau primins marsietišką guminę juostelę, kuri tai išsitempia, tai vėl natūraliai susitraukia.

— Gerai, bet ką tai reiškia: skambinti jam ar ne? — paklausė Džudė.

— Ne, — atsakė Šeron, o aš tuo momentu ištariau: „taip“.

Kai Džudė išėjo — jai reikia keltis be penkiolikos šeštą, kad prieš darbą spėtų nueiti į sporto klubą ir susitikti su savo stiliste (beprotė), — Šeron ir mane apniko baisūs sąžinės priekaištai, kad nepatarėme Džudei tiesiog mesti Bjaurybę Ričardą, nes jis tikras bjaurybė. Paskui Šeron priminė, kad kai aną kartą taip patarėme, jie susitaikė, Džudė iš džiaugsmo jam papasakojo viską, ką buvom sakiusios, ir dabar kas kartą jį susitikus mums nors po stalu lįsk, o jis mus laiko pamišusiom laukinėm kalėm — Džudė aiškina, jog taip sakyti netikslu: nors ir esame jau atradusios laukinį pradą savo viduje, tačiau dar nesiėmėme priemonių jį išlaisvinti.

SAUSIO 5, KETVIRTADIENIS

58,5 kg (puiki pažanga — pusę kilogramo nejučiom ištirpdė džiaugsmas ir seksualiniai lūkesčiai), alkoholio vienetai 6 (kaip baliukui l.g,), cigarečių 12 (taip ir toliau), kalorijų 1258 (meilė išstūmė poreikį apsiryti).

11 valanda ryto. Darbe.O Viešpatie! Danielis Klyveris ką tik man atsiuntė žinutę. Mėginau rašyti savo CV (paruošiamasis darbas būsimai karjerai), kai monitoriaus viršuje sumirgėjo užrašas“ Nauja žinutė“. Apsidžiaugusi — visad džiaugiuosi tuo, kas nesusiję su darbu, — skubiai paspaudžiau komandą“ Skaityti“ ir vos nenukritau nuo kėdės, apačioje pamačiusi parašą Klyvas . Iš karto pagalvojau, gal jis prisijungė prie mano kompiuterio ir pamatė, kuo užsiiminėju. Bet štai ką perskaičiau:

Kam: Džouns

Ko gero, būsi pamiršusi sijoną. Regis, tavo darbo sutartyje aiškiai parašyta, kad darbuotojai privalo atvykti į visiškai apsirengę.

Klyvas

Ho! Aiškus flirtas! Truputį pagalvojau, apsimetusi, kad tyrinėju nežmoniškai nuobodų kažkokio bepročio rankraštį. Niekad nesu siuntusi žinutės Danieliui Klyveriui, bet elektroninis paštas tuo ir puikus, kad net viršininkui galima rašyti laisvai ir neoficialiai. Be to, galima sukurti milijoną variantų. Štai ką išsiunčiau:

Kam: Klyvui

Pone, jūsų laiškas mane įskaudino. Tiesa, sijoną galima sąlygiškai pavadinti šykštoku (taupumas yra mūsų, redaktorių, kredo), tačiau tvirtinti, jog jo nėra, būtų šiurkštus perdėjimas, dėl kurio ketinu skųstis profesinei sąjungai.

Džouns

Susijaudinusi laukiau atsakymo. Ir tikrai. Netrukus sumirgėjo „Nauja žinutė“. Paspaudžiau „Skaityti“.

Kreipiuosi 4 žmogų, kuris nepagalvojęs paėmė nuo mano stalo suredaguotą KAFKOS MOTOCIKLO rankraštį: malonėk jį tuoj pat padėti į vietą.