Хелен Филдинг - Bridžitos Džouns dienoraštis

— Mama, — pasakiau, — Tomas jau nuo dešimties metų žino, kad yra homoseksualus.

— Ai, meilute! Ką čia šneki! Gerai žinai, kaip žmonės įsikala į galvą kokią kvailystę. Puikiausiai galima juos perkalbėti.

— Nori pasakyti, kad jei aš labai įtikinamai su tavim pakalbėčiau, tu mestum tėtį ir pradėtum romaną su teta Odre?

— Na žinai, meilute, tu paprasčiausiai nusišneki, — atsakė ji.

— Šventa teisybė, — pritarė tėtis. — Teta Odrė panaši į arbatinuką.

— Dėl Dievo meilės, Kolinai, — piktai sudraudė mama, ir tai man pasirodė keista, nes paprastai ji taip nedaro.

Tėtis irgi buvo kažkoks keistas ir prieš man išvažiuojant išreikalavo, kad leisčiau kruopščiai apžiūrėti automobilį, nors ir kaip įtikinėjau, jog viskas tvarkoj. Ta proga dar apsijuokiau, nes pamiršau, kaip atidaryti variklio gaubtą.

— Ar nepastebėjai, kad mama kažin kokia keista? — paklausė jis keistai sutrikęs, ištraukė alyvos tikrinimo strypelį, nuvalė jį skuduru ir įgrūdo atgal. Froido sekėjui tokie judesiai sukeltų nerimą. Bet aš ne froidistė.

— Turi galvoje ne tik jos morkų spalvą? — atsakiau.

— Na taip, ir dar... na žinai, jos įprastus, em, bruožus.

— Iš tiesų, piktinosi homoseksualistais kaip niekad.

— Ai ne, ją tik šįryt suerzino naujas kunigo apdaras. Tiesą sakant, ir man jis pasirodė perdėm lengvabūdiškas, visas rožinis. Jis ką tik grįžo iš Romos, kur buvo su Damfrio abatu. Ne, aš norėjau paklausti, ar nepastebėjai, kad mama kitokia negu paprastai?

Susimąsčiau.

— Atvirai šnekant, nepastebėjau, tik man ji pasirodė labai savimi pasitikinti ir atsigavusi.

— Hmmm, — nutęsė. — Na, nieko. Dabar jau važiuok, kol dar nesutemo. Perduok linkėjimus Džudei. Kaip ji gyvena?

Po to trenkė per variklio gaubtą, tarsi norėdamas palinkėti gero kelio, bet smūgis buvo toks smarkus, kad sunerimau, ar nesusilaužė rankos.

Maniau, kad pirmadienį Danielio istorija išaiškės, tačiau jo nebuvo darbe. Vakar irgi. Dabar eidama į darbą jaučiuosi taip, tarsi išsiruoščiau į vakarėlį, ketindama po to su kuo nors pakvailioti, o atėjusi pamatyčiau, kad tas žmogus neatėjo. Nerimauju dėl ambicijų, karjeros perspektyvos ir moralės, nes atrodo, jog man, kaip paauglei, rūpi tik seksas. Pagaliau pavyko ištraukti iš Perpetujos, kad Danielis išvažiavęs į Niujorką. Neabejoju, kad jau spėjo permiegoti su perkarusia kietuole amerikiete, vardu Vainona, kuri reguliariai sportuoja, nešiojasi ginklą ir yra absoliučiai tokia, kokia aš nesu.

Tarsi to dar būtų negana: šįvakar turiu eiti pas Magdą ir Džeremį vakarienės Patenkintų Sutuoktinių draugijoje. Tokie įvykiai tiesiog triuškina mano ego, bet tai nereiškia, kad nesidžiaugiu, jog esu pakviesta. Mėgstu Magdą ir Džeremį. Kartais vaikštau po jų namus, gėriuosi standžiomis išlygintomis paklodėmis bei indais su įvairiausių rūšių makaronais ir įsivaizduoju, kad jie mano tėvai. Bet kai sueinu į draugiją su jų vedusiais draugais, pradedu jausti, jog virstu mis Hevišem 7.

11.45 vakaro.Dieve. Susirinko kompanija: aš, keturios vedusios poros ir Džeremio brolis (beviltiškas, raudonom petnešom ir raudonu veidu, merginas vadina „tiolkom“).

— Na, — suriaumojo Kozmas, pildamas man išgerti, — tai kaip tavo meilės reikaliukai?

O ne. Kodėl jie taip daro? Kodėl? Gal Patenkinti Sutuoktiniai bendrauja tik su kitais Patenkintais Sutuoktiniais, todėl nebemoka kalbėtis su nevedusiais asmenimis? Gal jie nuoširdžiai žvelgia į mus iš aukšto ir tyčia verčia pasijusti visiškais menkystomis? O gal taip pasinėrė savo sekso rutinoje, kad galvoja: „Jie gyvena visai kitame pasaulyje“ ir patyliukais tikisi, jog juos sužadins mūsų erotiški pasakojimai apie audringus seksualinius išgyvenimus.

— Taip, kodėl tu dar netekėjusi, Bridžita? — pasidomėjo Vonė (maloninis pavadinimas Fijonos, kuri ištekėjusi už Džeremio draugo Kozmo), pridengdama pasityčiojimą plonytėliu rūpesčio sluoksniu ir glostydama savo nėščią pilvą.

Nes nenoriu tapti tokia stora, nyki Slouno pieninė karvė kaip tu , turėjau atkirsti, arba: Nes jei man tektų pagaminti Kozmui vakarienę, o paskui gultis su juo į vieną lovą bent vieną kartą, jau nekalbant apie visą gyvenimą, tuoj pat nusitraukčiau galvą ir ją suryčiau, arba: Nes žinai, Vone, po drabužiais mano visas kūnas padengtas žvynais. Turėjau atkirsti, bet neatkirtau, nes, kad ir kaip tai būtų ironiška, nenorėjau jos įskaudinti. Todėl atsiprašydama nusišypsojau, ir kaip tik tada kažkoks Aleksas sucipo:

— Na matai, sulaukus tam tikro amžiaus...

— Teisybė. Visi ko nors verti vyrukai jau išgraibstyti, — pritarė Kozmas, plekšnodamas sau per storą pilvą ir taip kvatodamas, kad net žandai drebėjo.

Prie stalo Magda mane pasodino tarp Kozmo ir nuobodžiojo Džeremio brolio.

— Ne, aš nejuokauju, Bridžita, tau reikia kuo greičiau prasimanyti vaikų, — kalbėjo Kozmas, vienu mostu susipylęs į gerklę kokius du šimtus gramų 1982 m. „Pauillaco“. — Laikas nelaukia.

Bet aš ir pati spėjau gerokai paragauti „Pauillaco“.

— Kiek ten tų santuokų baigiasi skyrybomis, kas trečia ar kas antra? — nutęsiau, bejėgiškai stengdamasi būti sarkastiška.

— Rimtai, moteriške, — atsakė jis nekreipdamas dėmesio į mano pastabą. — Mano darbe pilna netekėjusių trisdešimtmečių. Visos kuo puikiausios fizinės formos. O bernų susirasti negali.

— Tiesą sakant, aš tokių problemų neturiu, — iškvėpiau, mojuodama ore cigarete.

— Oooi. Papasakok, — prikibo Vonė.

— Tai kas jis toks? — paklausė Kozmas.

— Gauni pasidulkinti, ką? — susidomėjo Džeremis. Visi užgniaužę kvapą sužiuro į mane. Atrodė, lyg slapčia rytų seilę.

— Tai ne jūsų reikalas, — atrėžiau iš aukšto.

— Nieko ji neturi, — suniekino mane Kozmas.

— Dieve mano, jau vienuolika, — sukliko Vonė. — Mūsų auklė!

Visi pašoko ir ėmė rengtis namo.

— Viešpatie, atsiprašau už tuos visus. Ar išgyvensi? — sušnibždėjo Magda, kuri suprato, kaip jaučiuosi.

— Tai ką, gal pavežti namo? — pasiteiravo Džeremio brolis ir tuoj pat sodriai atsiriaugėjo.

— Ne, dar eisiu į naktinį klubą, — sučiulbėjau bėgdama į gatvę. — Ačiū, vakaras buvo nuostabus!

Įsėdau į taksi ir prapliupau žliumbti.

Vidurnaktis.Che che. Ką tik paskambinau Šeron.

— Reikėjo jiems pasakyti: „Aš netekėjusi todėl, kad noriu likti laisvu žmogum, jūs siaurapročiai, be laiko susenę, savim patenkinti miesčionys, — siautėjo Šezė. — O be to, galima gyventi įvairiai: kas ketvirtas šalies gyventojas yra viengungis, daugelis karališkosios šeimos narių nevedę, o apklausų duomenys parodė, kad jauni vyriškiai visiškai netinkami santuokai, todėl susiformavo nauja karta tokių merginų kaip aš, turinčių savas pajamas ir būstą, kurios gyvena kuo puikiausiai ir anaiptol netrokšta skalbti kokio pūzro kojines! Būtume baisiai laimingos, jei tik tokie idiotai kaip jūs, iš pavydo susimokę, neverstų mūsų jaustis kvailėm“.

— Laisvas žmogus! — suklykiau patenkinta. — Tegyvuoja laisvi žmonės!

VASARIO 5, SEKMADIENIS

Iš Danielio vis dar jokių žinių. Negaliu net pagalvoti apie tai, kaip sekmadienį kiūtosiu viena, o visi kiti lovoje su kuo nors kikens ir užsiiminės seksu. O blogiausia, kad iki neišvengiamo pažeminimo per Valentino dieną liko tik savaitė su trupučiu. Tikrai negausiu nė vieno sveikinimo. Atėjo į galvą mintis pradėti energingą flirtą su kuo nors, ką būtų galima įtikinti atsiųsti atviruką, bet supratau, kad taip elgtis amoralu. Teks sutelkti orumą ir iškęsti visus pažeminimus.