Хелен Филдинг - Bridžitos Džouns dienoraštis

O Dieve mano. Dar vienas kvailas išsipustęs operos gerbėjas šone perskirtais pasišiaušusiais plaukais.

— Mama, aš juk prašiau nepiršliauti...

— Na baik, meilute. Una ir Džefris Alkonberiai rengia naujamečius vakarėlius nuo tada, kai tu lakstei po pievelę nuogut nuogutėlė! Privalai atvažiuoti. Bus proga išmėginti naująjį lagaminą.

11.45 vakare.Uch! Pirma naujųjų metų diena buvo tikras košmaras. Negaliu patikėti, kad ir vėl pradedu metus viengulėje lovoje tėvų namuose. Mano amžiuje tai tikras pažeminimas. Kažin, ar jie užuos, jei parūkysiu persisvėrusi pro langą? Visą dieną ištupėjau namie tikėdamasi, kad praeis pagirios, paskui pasidaviau likimui ir gerokai vėluodama išvažiavau į kalakutienos troškinio vakarėlį. Kai pasiekiau Alkonberių namą ir paspaudžiau jų durų skambutį, kuris groja visą rotušės varpų melodiją, plūduriavau keistame vaizduotės pasaulyje, kupiname šleikštulio, galvos skausmo ir negailestingai ėdančio rėmens. Be to, dar nebuvo praėjęs vairavimo įtūžis, nes užuot įsukusi į autostradą M1, netyčia nuvažiavau M6, ir tik prie pat Birmingemo radau kur apsisukti. Buvau taip persiutusi, kad koja be paliovos spaudžiau greičio pedalą, norėdama išlieti pyktį, o tai labai pavojinga. Pasirengusi blogiausiam tyliai stebėjau, kaip artėja ciklameno spalvos kostiumėliu aptaisytas Unos Alkonberi siluetas, intriguojamai iškreiptas banguoto durų stiklo.

— Bridžita! O mes galvojam, kur gi tu dingai! Su Naujais metais! Jau norėjom pradėti be tavęs.

Per vieną sekundę ji spėjo mane pabučiuoti, nuvilkti paltą, užmesti jį ant turėklų, nuvalyti man nuo skruosto lūpų dažus ir priversti pasijusti neįtikėtinai kalta; kad neparpulčiau, atsirėmiau į drožinėtą lentyną.

— Atsiprašau. Buvau pasiklydusi.

— Pasiklydai? Čia dabar! Tai ką mums su tavim daryti? Nagi įeik!

Pro šarmoto stiklo duris ji mane įvedė į kambarį, šaukdama:

— Jūs tik paklausykit, ji buvo pasiklydusi!

— Bridžita! Su Naujais metais! — tarė Džefris Alkonberis, apsirengęs geltonu, rombais išmargintu megztiniu. Šokio žingsniu priėjo artyn ir taip mane apkabino, kad turėčiau tuoj pat paduoti jį į teismą.

— Ahem, — ištarė išraudęs ir pasitempė kelnių juosmenį. — Kokioj sankryžoj pasukai?

— Devynioliktoj, bet ten buvo apylanka...

— Devynioliktoj! Una, ji pasuko devynioliktoj sankryžoj! Tu dar nespėjai iš namų išvažiuoti, o jau pridėjai mažiausiai valandą kelio! Na, eime, įpilsiu išgerti. Tai kaip tavo meilės reikaliukai?

O Dieve mano. Kodėl vedę žmonės niekaip nesugeba suprasti, kad šito klausti jau seniai nebedera? Mes juk nepuolam prie jų klykdami: „Na, tai kaip jūsų santuoka? Dar miegat kartu?“ Visi puikiausiai žino, kad peržengus trisdešimt, pasimatymai nebėra toji lengva ir maloni atvira konkurencija, kokia buvo sulaukus dvidešimt dvejų, ir kad sąžiningas atsakymas veikiau būtų: „Tiesą sakant, vakar vakare pas mane atėjo mano vedęs meilužis, apsimovęs moteriškas kojines, su žavingu trumpučiu angorinės vilnos megztuku, prisipažino, jog yra gėjus/seksoholikas/narkomanas/paniškai bijo ilgalaikių santykių ir primušė mane vibratorium“, o ne: „Ačiū, puikiai“.

Iš prigimties nesu melagė, todėl susigėdusi sumurmėjau Džefriui Alkonberiui: „Gerai“, o jis tuoj pat sugriaudėjo:

— Tai vis dar neturi vaikino!

— Bridžita! Na ką mums su tavim daryti! — prisidėjo Una. — Jau tos dirbančios merginos! Tiesiog nežinau! Atsimink, negalima atidėlioti be galo! Tik-tak, tik-tak.

— Tikrai. Kaip tau pavyko sulaukti tokio amžiaus neištekėjus? — užbaubė Brajanas Enderbis (Meivisės Enderbi vyras, buvęs Keteringo „Rotary“ klubo prezidentas), mojuodamas chereso taure. Laimė, mane išgelbėjo tėtis.

— Labai džiaugiuosi, kad atvažiavai, Bridžita, — tarė jis imdamas mane už parankės. — Motina jau pastatė ant ausų visą Northemptono grafystės policiją, jie tik laukia komandos, kad pradėtų dantų šepetukais šukuoti aplinkinius krūmus ir ieškoti į gabalus sukapoto tavo kūno. Ateik ir jai pasirodyk, tada aš galėsiu pradėti linksmintis. Kaip tavo ratuotasis lagaminas?

— Be proto didžiulis. Kaip tavo žirklutės ausų plaukams karpyti?

— O, žinai, tiesiog stebuklingai... Žirkliškos.

Turbūt nieko baisaus. Jei nebūčiau atvažiavusi, jausčiau sąžinės graužimą, bet Markas Darsis... ūūū. Jau kelias savaites motina paskambinusi užsiveda: „Bet, meilute, tu tikrai prisimeni Darsius. Kai mes gyvenom Bakingeme, jie buvo atvažiavę, judu su Marku dar žaidėte tvenkinyje“, arba: „O! Ar sakiau, kad Malkolmas ir Eleinė atsiveš Marką į Unos naujametį kalakutienos troškinio vakarėlį? Kiek supratau, jis ką tik grįžo iš Amerikos. Išsiskyręs. Ieško namo Holand Parke. Sako, jam baisiai nepasisekė su žmona. Japonė. Žinai, japonai tokia žiauri rasė“.

Arba vėl, nei iš šio, nei iš to: „Meilute, atsimeni Marką Darsį? Malkolmo ir Eleinės sūnų? Tą klasišką aukščiausios kategorijos advokatą? Jis išsiskyręs. Eleinė sako, kad dabar visą laiką dirba ir yra siaubingai vienišas. Tiesa, man atrodo, jis atvažiuos į Unos naujametį kalakutienos troškinio vakarėlį“.

Neįsivaizduoju, kodėl neišdrožia tiesiai: „Meilute, imk ir pasidulkink su Marku Darsiu tiesiai prie kalakutienos troškinio. Jis labai turtingas“.

— Eikš čia ir susipažink su Marku, — užgiedojo Una Alkonberi man dar nespėjus gurkšnio nuryti. Būti prieš savo valią peršamai vyriškiui yra vienas dalykas, bet kai tave, kamuojamą rūgščių pagirių, Una Alkonberi tiesiogine prasme tempia prie jo, o tą vaizdą stebi pilnas kambarys tėvų draugų — tokio pažeminimo reikia gerai paieškoti.

Turtingasis Markas, išsiskyręs su žiauria japone žmona, — tarp kita ko, pakankamai aukštas, — stovėjo nusisukęs nuo svečių ir apžiūrinėjo Alkonberių knygų lentynas, pilnas oda įrištų leidinių apie Trečiąjį Reichą, kuriuos Džefris užsisako per „Reader’s Digest“. Pagalvojau, kad visai juokinga, kai žmogus vadinasi ponas Darsis 2ir niūrus bei vienišas stovi pilname svečių kambaryje. Tai tas pat kaip vadintis Hitklifu 3ir visą vakarą praleisti sode, šaukiant „Kete!“ bei daužant galva į medžius.

— Markai! — ištarė Una tarsi fėja iš Santa Klauso palydos. — Štai, paruošiau tau malonią pažintį.

Jam atsisukus pasirodė, kad iš nugaros normalus tamsiai mėlynas megztinis priekyje turi trikampio formos iškirptę ir yra išmargintas geltonais bei melsvais rombais — tokius mėgsta itin nusenę sporto žurnalistai. Mano draugas Tomas dažnai sako, kad stačiai neįtikėtina, kiek sutaupytum laiko ir pinigų, jei eidamas į pasimatymą daugiau dėmesio skirtum smulkmenoms. Pakanka baltų kojinių, raudonų petnešų, pilkų įsispiriamų batų ar svastikėlės — ir gali nesivarginti užsirašinėdamas telefono numerį ar švaistydamas pinigus brangiems pietums: iš karto aišku, kad nieko nebus.

— Markai, čia Kolino ir Pames duktė Bridžita, — iškaitusi sučiulbo Una. — Ji dirba leidybos srityje, ką, Bridžita?

— Taip, tai tiesa, — kažkodėl atsakiau, tarsi dalyvaučiau kokioje radijo viktorinoje ir ketinčiau tuoj paklausti Unos, ar galiu perduoti linkėjimus savo draugams Džudei, Šeron ir Tomui, broliui Džeimiui, brangiems bendradarbiams, mamai ir tėčiui, o taip pat visiems, susirinkusiems į kalakutienos troškinio vakarėlį.

— Na, jaunime, tai gal aš jus paliksiu vienus, — tarė Una. — Nieko sau! Tikriausiai tie seni iškvėšėliai jums jau mirtinai įkyrėjo.

— Visiškai ne, — nesmagiai atsakė Markas Darsis, gana nevykusiai mėgindamas nusišypsoti; tai pamačiusi Una pavartė akis, prisidėjo ranką prie krūtinės ir skambiai it varpelis nusikvatojo, paskui krestelėjo galvą ir paliko mudu stovėti šiurpioje tyloje.