Хелен Филдинг: Bridžitos Džouns dienoraštis

— Aš. Em. Ar skaitai ką nors, em... Ar pastaruoju metu skaitei kokią gerą knygą? — paklausė jis.

O Viešpatie.

Ėmiau karštligiškai raustis smegenyse norėdama prisiminti, kada paskutinį kartą skaičiau normalią knygą. Kai dirbi leidykloje, tai skaityti laisvalaikiu atrodo tas pats, kaip dirbant šiukšlininku kas vakarą raustis šiukšlių konteineryje. Buvau beveik įpusėjusi „Vyrai kilę iš Marso, moterys — iš Veneros 4, kurią man paskolino Džudė, bet nepanašu, kad Markas Darsis, kad ir koks iš pažiūros keistas, jau pasirengęs susitaikyti su tuo, jog yra marsietis. Staiga man nušvito protas.

— Tiesą sakant, kaip tik skaitau Sjuzen Faludi „Susirėmimą“, — pergalingai pareiškiau. Ha! Aišku, kad neskaičiau, bet tiek prisiklausiau iš Šeron, jog jaučiuosi tarsi perskaičiusi. Užtat puikus pasirinkimas, nes kas jau kas, o tas gerietis rombais papuoštu megztiniu tikrai nebus skaitęs penkių šimtų puslapių apimties feministinio manifesto.

— Aha. Tikrai? — atsakė jis. — Aš tą knygą perskaičiau, kai tik pasirodė. Ar nemanai, kad ji gerokai tendencinga?

— Ėė ne, ne taip jau labai... — nutęsiau pasimetusi ir vėl ėmiau kankintis, kaip čia pakeitus temą. — Ar tu Naujus metus sutikai pas tėvus?

— Taip, — džiugiai linktelėjo jis. — Tu irgi?

— Taip. Ne. Vakar buvau tokiam vakarėly Londone. Tai dabar truputį kamuoja pagirios. — Susinervinusi stengiausi kuo daugiau kalbėti, kad Una ir mama nepagalvotų, jog visiškai nemoku elgtis su vyrais ir nesugebu užkalbinti net Marko Darsio. — Manau, kad naujametiniai pažadai techniškai turi įsigalioti tik nuo sausio antros, o kaip tau atrodo? Nes, matai, tęsiasi naujametė naktis, rūkoriai įsirūkė, negi ims ir staiga mes išmušus vidurnaktį, kai organizmas jau pilnas nikotino. Dar labai kvaila sausio pirmą laikytis dietos, nes protingai valgyti neįmanoma, reikia atsipalaiduoti ir leisti organizmui rinktis tą, kas geriausiai padeda nuo pagirių. Man atrodo, būtų daug protingiau, jei visi pažadai prasidėtų sausio antrą.

— Gal norėtum ko nors užkąsti? — atsakė jis ir staiga puolė bufeto link, palikęs mane stovėti prie knygų lentynų, o visi susirinkusieji stebeilijosi į mane galvodami: „Tai štai kodėl Bridžita neištekėjo. Vyrai ja bjaurisi“.

Blogiausia buvo tai, kad Una Alkonberi ir mama niekaip nesusitaikė su pralaimėjimu. Jos vertė mane vaikščioti po kambarį nešiną padėklais su marinuotais agurkėliais ir saldaus chereso taurėmis, beviltiškai tikėdamos, jog mudviejų su Marku Darsiu keliai vėl susikirs. Galiausiai abi iš sielvarto taip įsiaudrino, kad vos aš su visais agurkėliais atsidūriau už metro nuo Marko, Una liuoktelėjo per kambarį tarsi Vilas Karlingas 4ir tarė:

— Markai, prieš išeidamas būtinai užsirašyk Bridžitos telefoną, tada būdamas Londone galėsi jai paskambinti.

Prieš savo valią skaisčiai išraudau. Jaučiau, kaip raudonis kyla kaklu aukštyn. Aišku, dabar Markas pagalvos, kad tai aš ją užsiundžiau.

— Esu tikras, ponia Alkonberi, kad Bridžita Londone ir taip turi ką veikti, — atsakė jis. Hm. Ne taip jau baisiai norėjau, kad užsirašytų tą telefoną ar ką, bet neapsidžiaugiau, kai taip aiškiai visiems davė suprasti, jog neturi nė mažiausio noro tą daryti. Nuleidau akis ir pamačiau, kad jis apsimovęs baltas kojines su geltonomis kamanėmis.

— Gal galėčiau pasiūlyti agurkėlį? — paklausiau norėdama įrodyti, jog priėjau ne be priežasties ir jog toji priežastis susijusi anaiptol ne su telefono numeriais, bet su marinuotais agurkais.

— Ačiū, ne, — atsakė jis, žiūrėdamas į mane truputį sunerimęs.

— Tikrai? O gal kimštą alyvą? — neatstojau.

— Ne, tikrai ne.

— Marinuotą svogūną? — gundžiau. — Buroko griežinėlį?

— Ačiū, — beviltiškai atsakė jis ir paėmė alyvą.

— Gero apetito, — pergalingai pareiškiau.

Pobūviui baigiantis pamačiau, kaip Marką užvaldė jo motina bei Una, kuri už rankos jį atvedė prie manęs ir saugojo užnugarį, kol šis nerangiai pratarė:

— Gal tave parvežti į Londoną? Aš pasilieku, bet galiu tau duoti savo automobilį.

— Kaip, ir aš jį vairuosiu? — paklausiau.

Jis kvailai sumirksėjo.

— Na čia dabar! Kvailele, Markas turi bendrovės automobilį su vairuotoju, — paaiškino Una.

— Ačiū, tai labai malonu, — atsakiau. — Bet geriau grįšiu rytoj vienu iš savo traukinių.

2nakties.O, kodėl aš tokia nepatraukli? Kodėl? Nepatikau net vyrui, mūvinčiam kojines su kamanėmis. Nekenčiu Naujų metų. Visų nekenčiu. Išskyrus Danielį Klyverį. Užtat ant naktinio stalelio turiu nuo Kalėdų užsilikusį milžinišką „Cadbury’s“ šokoladą, dar juokingą mažytį buteliuką džino su tonika. Suvartosiu, paskui dar parūkysiu.

SAUSIO 3, ANTRADIENIS

59 kg (prieš akis baugiai žioji nutukimo liūnas — kodėl? Kodėl?), alkoholio vienetai 6 (puiku), cigaretės 23 (l.g ), kalorijos 2472.

9 ryto.Och. Negaliu net pagalvoti apie darbą. Vienintelė menka paguoda, kad vėl pamatysiu Danielį, bet žinau, kad neturėčiau jam rodytis: esu stora, ant smakro išaugo spuogas, noriu tik sėdėti ant sofos, valgyti šokoladą ir žiūrėti šventines televizijos laidas. Negražu ir neteisinga, kad Kalėdos, kupinos varginančių ir nesuvaldomų emocinių bei finansinių problemų, pirmiausia primetamos visiškai prieš mūsų valią, o paskui grubiai atimamos kaip tik tada, kai žmogus pradedi truputį apsiprasti. Jau tikrai džiaugiausi, kad normalus gyvenimas atšauktas, kad galima kiek tik nori drybsoti lovoje, valgyti viską, ko užsigeisi, ir gerti alkoholinius gėrimus bet kokiu metu, net iš pat ryto. O dabar viens du privalau susiimti ir atgauti vidinę drausmę, kaip perkaręs jaunas skalikas.

10 ryto.Och. Perpetuja, kuri užima truputį aukštesnes pareigas ir dėl to galvoja esanti mano viršininkė, šiandien kaip niekad pasipūtusi ir įžūli, iki apsivėmimo šneka apie naujausią pusės milijono vertės namą, kurį ketina pirkti kartu su turtingu, perdėtai aristokratišku savo draugu Hugu: „Taip, na taip , langai išeina į šiaurę, bet užtat įrengtas kažkoks baisiai prašmatnus apšvietimas“.

Pavydžiai žiūrėjau į jos milžinišką gumbuotą užpakalį, aptemptą raudonu sijonu ir apdrėbtą keista dryžuota liemene iki pusės šlaunų. Kokia palaima turėti tiek įgimtos slouniškos 5arogancijos! Net jei Perpetujos masė prilygtų „Renault Espace“, jai būtų nė motais. Kiek valandų, mėnesių, metų aš praleidau kamuodamasi dėl savo svorio, kol Perpetuja patenkinta rausė Fulem Roudo senienų parduotuves ir ieškojo lempų su porcelianiniais kačių pavidalo stovais? Užtat vienas laimės šaltinis jai nepažįstamas. Nuomonių apklausos įrodė, kad laimę suteikia ne meilė, turtas ar valdžia, bet veržimasis pasiekiamų tikslų link; argi dieta nėra geriausias tikslas?

Protestuodama prieš švenčių pabaigą, pakeliui į namus nusipirkau pakelį nukainotų šokoladinių eglutės žaisliukų ir butelį norvegiško, pakistanietiško ar panašaus putojančio vyno už 3.69 svaro. Viską surijau prie šviečiančios Kalėdų eglutės, dar porą pyragėlių su mėsa, kalėdinio pyrago likučius bei truputį „Stiltono“ sūrio, žiūrėdama per televizorių „Eastenders“ ir apsimetusi, jog tai šventinė laida.

Tiesa, dabar man gėda ir šlykštu. Aiškiai jaučiu, kaip kūnas aptenka riebalais. Na, nieko. Kartais tiesiog būtina pasinerti į nuodingas nutukimo gelmes, kad paskui tarsi feniksas išplasnotum iš cheminės dykumos, tyra ir daili Mišelės Pfaifer dvynė. Rytoj prasideda naujas spartietiškas sveikatos ir grožio režimas.