Хелен Филдинг - Bridžitos Džouns dienoraštis

8 valanda vakaro. Ovelnias. Kompiuterinis susirašinėjimas užsisuko nejuokais. Šeštą valandą ryžtingai užsimečiau paltą ir išėjau, tačiau aukštu žemiau į liftą įlipo Danielis. Atsidūrėme vienu du galingame elektromagnetiniame lauke, neatsispiriamai traukiami vienas kito tarsi du magnetai. Staiga liftas sustojo, mes giliai alsuodami atšokom į skirtingas puses, ir įėjo Saimonas iš rinkodaros skyriaus, riebų kūną aptempęs šlykščių kreminiu lietpalčiu.

— Bridžita, — tarė jis, su bjauria šypsenėle žiūrėdamas, kaip aš nevalingai išlyginau sijoną, — atrodai tarsi pagauta pardavinėjant rungtynes.

Kai ėjau pro lauko duris, Danielis iššoko iš paskos ir paklausė, ar nesutikčiau rytoj su juo papietauti. Taip!

Vidurnaktis.Ūch. Jaučiuosi išsunkta kaip kempinė. Juk nenormalu ruoštis pasimatymui tarsi pokalbiui dėl darbo? Įtariu, kad reikalams vystantis neįtikėtina Danielio erudicija gali tapti tam tikra kliūtimi. Gal reikėjo įsimylėti jaunesnį ir kvailesnį personažą, kuris gamintų man valgį, skalbtų visus drabužius ir sutiktų su kiekvienu mano žodžiu? Po darbo vos nesusilaužiau nugaros, kankindamasi aerobikos treniruotėje, paskui septynias minutes gremžiau visą kūną aštriu šepečiu, paskui sutvarkiau butą, pripirkau pilną šaldytuvą maisto, išsipešiojau antakius, peržvelgiau laikraščius ir „Ugningo sekso vadovą“, įdėjau skalbti skalbinius ir pati vašku depiliavau kojas, nes buvo per vėlu skambinti kosmetologei. Viskas baigėsi tuo, kad dabar klūpau ant rankšluosčio ir žiūriu „Panoramą“, nes noriu žinoti, kas dedasi pasaulyje, kartu iš visų jėgų plėšdama nuo užpakalinės blauzdos pusės vaškuotą juostą. Diegia nugarą, skauda galvą, o kojos ryškiai raudonos ir aplipusios vaško gniutulais.

Išmintingi žmonės pasakytų, kad turėčiau Danieliui patikti tokia, kokia esu, bet aš išauklėta „Cosmopolitan“ kultūros, traumuota supermodelių bei psichologinių testų, todėl puikiai žinau, jog nei mano asmenybė, nei kūnas be titaniškų pastangų nieko neverti. Šito spaudimo nebeištversiu. Geriau atšauksiu pasimatymą ir visą vakarą valgysiu spurgas, apsivilkusi nutąsytu megztiniu su kiaušinio dėmėmis.

VASARIO 25, ŠEŠTADIENIS

55 kg (stebuklas: seksas išties pasirodė geriausia fizinė mankšta), alkoholio vienetų 0 , cigarečių 0 , kalorijų 200 (pagaliau atskleidžiau paslaptį , kaip susilaikyti nevalgius: maistą reikia pakeisti seksu).

6 valanda vakaro.Kokia palaima. Visą dieną jaučiuosi tarsi apgirtusi nuo sekso, išsišiepusi slampinėju po butą, imu įvairius daiktus ir vėl dedu į vietą. Buvo tik du minusai: 1) tuoj po to Danielis sumurmėjo: „O velnias, pamiršau atiduoti automobilį į servisą“, ir 2) kai atsikėliau eiti į vonią, jis pasakė, kad man prie blauzdos prilipusios pėdkelnės.

Tačiau dabar rausvi debesys pradeda sklaidytis ir aš juntu augantį nerimą. Kas toliau? Nieko apie tai nekalbėjom. Staiga suvokiau, kad ir vėl laukiu, kol suskambės telefonas. Kaip čia yra, kad po pirmos kartu praleistos nakties lyčių situacija išlieka tokia nepakeliamai neaiški? Tarsi būčiau ką tik išlaikiusi egzaminą ir dabar laukčiau įvertinimo.

11 valanda vakaro. ODieve, kodėl Danielis nepaskambino? Tai ar mes dabar kartu, ar kaip? Kodėl mano mama gali švilpaudama peršokti nuo vieno romano prie kito, o man niekas nesiseka? Gal jos kartos žmonėms tiesiog geriau sekasi kurti ir puoselėti santykius? Gal jie nebijo atrodyti paranojiški ir nedrąsūs? O gal geriausia išvis neskaityti psichologinių elgesio vadovų.

VASARIO 26, SEKMADIENIS

57 kg, alkoholio vienetai 5 (skandinau sielvartą), cigaretės 23 (mėginau išrūkyti sielvartą), kalorijos 3856 (dusinau sielvartą taukų antklode).

Nubudau viena savo lovoje ir įsivaizdavau mamą su Chulijum. Staiga pasibjaurėjau tėvų, veikiau vieno iš tėvų, sekso vaizdiniais; pasipiktinau už tėvą; paskui pajutau sveiką, beatodairišką džiaugsmą suvokusi, kad manęs laukia dar bent trisdešimt nevaldomos aistros metų (pripažįstu, jog paveikė dažnos mintys apie Džoaną Lamli ir Sjuzen Sarandon); tačiau pagrindinis jausmas — beribis savo menkystės suvokimas ir kvailas pavydas, nes štai aš sekmadienio rytą guliu viena, o mano septintą dešimtį pradėjusi motina turbūt jau antrą kartą... O Viešpatie. Ne. Negaliu net pagalvoti.

KOVAS

KLAIKUS SIAUBAS, SUSIJĘS SU GIMTADIENIU, KAI TAU PER TRISDEŠIMT

KOVO 4, ŠEŠTADIENIS

57 kg (ir kokio velnio visą vasarį laikiausi dietos , jei kovo pradžioje sveriu lygiai tiek pat , kiek vasario pradžioje? Chm. Užteks, nebesisversiu ir nebeskaičiuosiu kasdien tų nesąmonių , nes nieko iš to gero).

Motina tapo jėga, kurios nebeatpažįstu. Šį rytą įsiveržė pas mane, kai sėdėjau susivėlusi, įsisupusi į chalatą, niūriai lakavau kojų nagus ir žiūrėjau žirgų lenktynių pradžią.

— Meilute, ar galiu tuos porai valandų čia palikti? — sučiulbo ji ir nuliuoksėjo į miegamąjį, sviedusi į kampą krūvą parduotuvės maišelių.

Po keleto minučių mane užgraužė smalsumas, tad nušlepsėjau iš paskos pažiūrėti, ką ji ten veikia. Mama, apsivilkusi kavos spalvos apatinuku, kuris atrodė velniškai brangus, sėdėjo priešais veidrodį ir plačiai išsižiojusi dažė blakstienas (būtinybė išsižioti kaip krokodilui dažant akis yra viena daugelio neišaiškintų gamtos mįslių).

— Kaip manai, meilute, ar tau ne laikas apsirengti?

Ji atrodė stulbinančiai: oda švyti, plaukai blizga. Netyčia pamačiau savo atspindį veidrodyje. Dabar jau visiškai aišku, kad vakar prieš gulantis reikėjo nusivalyti makiažą. Plaukai vienoje galvos pusėje buvo visiškai susiploję, užtat kitoje tarsi plunksnos styrojo kuokštais. Galima pagalvoti, kad mano plaukai gyvena savą slaptą gyvenimą: dieną elgiasi visiškai padoriai ir laukia, kol aš užsnūsiu, o tada leidžiasi laigyti ir siautėti kaip vaikai, cypaudami: „Na, ką čia dar tokio iškrėtus?“

— Žinai, — kalbėjo mama, kvėpindama iškirptę „Givenchy 11“, — tavo tėvas visą laiką tiek pasakojo apie mokesčių deklaracijas ir sąskaitas, aiškiai norėdamas išsisukti nuo indų plovimo. Tai va, atėjo laikas pristatyti mokesčių deklaraciją, aš ir pagalvojau, eina jis sau, imsiu ir užpildysiu pati. Aišku, iš pradžių nieko nesupratau, tai paskambinau į mokesčių inspekciją. Tas inspektorius pradėjo kalbėti labai atšiauriai: „Na žinot, ponia Džouns, — sako, — niekaip neįsivaizduoju, ko čia nesuprasti. Aš jam sakau: „Paklausykit, pone, o ar jūs galėtumėt iškepti sviestinį raguolį?“ Tada jis suprato, viską man paaiškino, ir užpildžiau per penkiolika minučių. Be to, šiandien mane pakvietė pietų. Mokesčių inspektorius! Tu įsivaizduoji?

— Ką? — sumekenau, staiga įsitvėrusi durų staktos. — O kaip Chulijus?

— Jei aš „draugauju“ su Chulijum, tai anaiptol nereiškia, kad negaliu turėti jokių kitų „draugų“, — saldžiu balseliu atrėžė ji, vilkdamasi geltoną dviejų dalių kostiumėlį. — Patinka? Ką tik nusipirkau. Ta citrinos spalva tiesiog fantastiška, ką? Na gerai, turiu bėgti. Po pirmos penkiolika susitarėm susitikti „Debenham’s“ parduotuvės kavinėje.

Kai ji išlėkė, suvalgiau truputį javainių tiesiai iš pakelio ir subaigiau šaldytuve buvusius vyno likučius.

Jau žinau, kokia jos paslaptis: moteris pajuto savo valdžią. Ji turi valdžią tėčiui, nes tas nori, kad ji grįžtų. Be to, dar valdo Chulijų ir mokesčių inspektorių: Visi tą valdžią jaučia ir nori ją patirti savo kailiu, o nuo toji darosi dar patrauklesnė. Vadinasi, man tereikia tik susirasti ką nors, ką galėčiau valdyti, ir tada... o Viešpatie. Aš juk negaliu suvaldyti net savo plaukų.