Хелен Филдинг - Bridžitos Džouns dienoraštis

Norėjau priminti, jog trys apduję iš meilės garbintojai, pusė namo ir nemažas pensijos fondas — anaiptol ne „niekas“, bet laiku prikandau liežuvį.

— Nepadariau karjeros, — tarė ji. Kažin kur giliai manyje sukrutėjo pasitenkinimas, nes aš darau karjerą. Na — bent jau turiu darbą. Aš kaip tas žiogas, kuris krauna žiemai krūvas žolių, musių ar ko kito, ką maistui vartoja žiogai; tai kas, kad neturiu vaikino.

Šiaip taip pavyko mamą paguosti, kai leidau jai įsisukti į mano spintą ir iškritikuoti visus joje rastus drabužius, o paskui smulkiai išaiškinti, kodėl nuo šiol turėčiau vilkėti tik „Jaeger“ ir „Country Casuals“. Metodas suveikė taip puikiai, kad netrukus ji visai atsigavo, paskambino Chulijui ir susitarė susitikti „išgerti po taurelę prieš miegą“.

Kai ji išėjo, jau buvo po dešimtos, todėl paskambinau Tomui, pranešiau kraupią žinią apie tai, jog Danielis neskambino visą savaitgalį, ir paklausiau, ką jis mano apie prieštaringus Džudės ir Šeron patarimus. Tomas pasakė, kad neklausyčiau nė vienos, neflirtuočiau ir nesakyčiau pamokslų, o darbe elgčiausi kaip tikra profesionalė, atsaini ir šalta it sniego karalienė.

Jis tvirtina, jog vyrai nuolat keberiojasi tam tikrais seksualiniais laiptais, o moterys stovi ant aukštesnių arba žemesnių pakopų. Jei moteris stovi „žemiau“ (kitaip sakant, nori su juo permiegoti ir kitaip rodo entuziazmą), tada jis, kaip Graučo Marksas 10, tyčia nenori turėti su ja nieko bendra. Tokia pasaulėžiūra mane nežmoniškai slegia, bet Tomas liepė nebūti naivia; jei tikrai myliu Danielį ir noriu užkariauti jo širdį, privalau jį ignoruoti ir atrodyti šalta bei nepasiekiama.

Vidurnaktį pagaliau nuėjau miegoti visiškai susipainiojusi, o naktį tris kartus paskambino tėtis ir pažadino.

— Kai tave myli, jautiesi taip, tarsi širdis būtų apklostyta antklode, — pasakė jis, — ir kai ją staiga nutraukia... — jis prapliupo verkti. Skambino iš senelės buto Alkonberių sodo gale; apsistojo ten „tik kol viskas susitvarkys“, kaip pats tikisi.

Staiga supratau, kad viskas pasikeitė, ir dabar ne mano tėvai mane globoja, o aš juos; man tai atrodo keista ir nenatūralu. Negi jau esu tokia sena?

KOVO 6, PIRMADIENIS

56 kg (l.l.g. — pagaliau supratau dietos esmę: reikia nesisverti).

Galiu visiškai oficialiai patvirtinti, kad mūsų dienomis vyro širdį pavergti pavyksta ne grožiu, maistu, seksu ar viliojančiais asmenybės bruožais, o paprasčiausiu sugebėjimu apsimesti, kad jis tau nerūpi.

Visą dieną nekreipiau jokio dėmesio į Danielį, apsimečiau, kad esu baisiai užsiėmusi (pamėginkit nesijuokti). Monitoriuje švysčiojo užrašas „Nauja žinutė“, bet aš tik dūsavau ir vėdavau plaukais tarsi spinduliuojanti garsenybė, prislėgta nepakeliamos darbo naštos. Į vakarą pamačiau, kad vyksta stebuklas — kaip mokykloje per chemijos laboratorinius, mėginant fosforo ar kokio lakmuso testus, — mano metodas veikia. Jis nenuleido nuo manęs akių ir darė reikšmingas grimasas. Pagaliau, Perpetujai kažkur išėjus, net priėjo prie mano stalo, stabtelėjo ir sumurmėjo:

— Džouns, tu dieviška esybe. Kodėl mane ignoruoji?

Ištižusi nuo staiga užplūdusio džiaugsmo ir meilės jau buvau beprasižiojanti ir beišplepanti viską apie prieštaraujančias Tomo, Džudės ir Šeron teorijas, bet apvaizda man šypsojosi: suskambo telefonas. Atsiprašydama pakėliau akis į lubas ir čiupau ragelį, tada į kabinetą įvirto Perpetuja, užpakaliu nušlavė nuo stalo šūsnį korektūrų, užbaubė: „A, Danieli. Žiūrėk, čia...“ ir nusitempė jį prie savo stalo; baisi sėkmė, nes kaip tik paskambino Tomas, kuris liepė nieku gyvu neatsisakyti sniego karalienės įvaizdžio ir padiktavo mantrą, kurią turiu kartoti, kai pajusiu, jog skystu: „Šalta, tolima princesė. Šalta, tolima princesė“.

KOVO 7, ANTRADIENIS

59, 58 ar 60 kg (??), alkoholio vienetų 0, cigarečių 20, kalorijų 1500, momentinės loterijos bilietai 6 (prastai).

9 valanda ryto.Aaa. Kaip galėjau nuo nakties vidurio priaugti pusantro kilogramo? Kai ėjau miegoti, svėriau 59 kg, penktą ryto — 58 kg, o atsikėlusi — 59,5 kg. Suprasčiau, jei svoris būtų nukritęs — gal išgaravo su skysčiais ar organizmo pašalintas į tualetą, — bet kaip galėjo priaugti? Nejau suvalgytas maistas sureagavo su kitu maistu, padvigubino jo tankį bei kiekį, o paskui sukietėjo ir virto sunkiais, skalsiais riebalais? Neatrodau storesnė. Galiu užsisegti 1989 metais pirktų džinsų sagą, tiesa, užtrauktuko ne. Tai gal visas mano kūnas mažėja, tačiau didėja jo tankis? Primena visokias kultūrizmo čempiones; bloga vien nuo tos minties. Paskambinau Džudei, norėdama pasiguosti nelaime, ji liepė sąžiningai užsirašyti viską, ką suvalgau, ir pažiūrėti, ar tikrai laikausi dietos. Sudariau sąrašą.

Pusryčiai: karšta bandelė (Skarsdeilo dietos variacija: ten siūloma suvalgyti riekę rupios duonos); „Mars“ batonėlis (ne visai tikslus Skarsdeilo dietos siūlomos greipfruto puselės pakaitalas).

Priešpiečiai: du bananai, dvi kriaušės (perėjau prie vaisių dietos, nes jaučiuosi išbadėjusi ir negaliu net pažiūrėti į Skarsdeilo dietos siūlomas nevirtas morkas). Pakelis apelsinų sulčių (žalių daržovių dieta, skirta kovai su celiulitu).

Pietūs: su lupenom virta bulvė (Skarsdeilo vegetariška dieta) ir humusas (Hėjaus dieta — bulvės labai tinka, nes grynas krakmolas, o pusryčiai ir priešpiečiai suteikė organizmui gyvybiškai svarbių medžiagų, išskyrus „Marsą“ ir bandelę, bet tai nereikšmingas nukrypimas).

Vakarienė: keturios taurės vyno, kepta žuvis su bulvių traškučiais (Skarsdeilo ir Hėjaus dietos — organizmui būtini baltymai); viena porcija tiramisu; mėtinis šokoladukas „Aero“ (iš girtumo).

Aš suprantu, kad nesunku rasti dietą, leidžiančią valgyti kaip tik tą, ko tuo metu nori; kad negalima dietų maišyti ir rankiotis iš jų atskirus patiekalus, reikia pasirinkti vieną ir atkakliai jos laikytis: kaip tik taip ir darysiu, kai tik suvalgysiu šitą sviestinį raguolį su šokoladu.

KOVO 14, ANTRADIENIS

Katastrofa. Visiška katastrofa. Apsvaigusi nuo Tomo pasiūlytos sniego karalienės teorijos rezultatų, persimečiau, taip sakant, prie Džudės teorijos ir vėl ėmiau rašinėti žinutes Danieliui, norėdama užtikrinti, jog juo pasitikiu, jog neprisisiurbsiu it dėlė ir nepulsiu į isteriją. Sniego karalienės taktika, papuošta „Vyrai kilę iš Marso, moterys — iš Veneros“ elementais, suveikė puikiai: apie vidudienį Danielis priėjo prie manęs, kai stovėjau šalia kavos automato, ir paklausė:

— Ar važiuosi kitą savaitgalį su manim į Prahą?

— Ką? Ėėhahahaha, kitą savaitgalį, tai tą, kuris bus po šito?

— Taaaaip, kitą savaitgalį, — atsakė jis padrąsinamai ir kiek globėjiškai, tarsi mokytų mane kalbėti angliškai.

— Oooooch, žinoma! — atsakiau, iš susijaudinimo pamiršusi sniego karalienės mantrą.

Po to jis priėjo paklausti, ar nenorėčiau eiti užkąsti čia pat už kampo. Sutarėme susitikti lauke, kad niekas nieko neįtartų, ir viskas atrodė labai įdomu bei slapta, tik staiga einant į alinę jis išrėžė:

— Klausyk, Bridže, aš labai atsiprašau, bet, atrodo, šūdas gaunasi.

— Ką? Kodėl? — paklausiau ir dar nebaigusi prisiminiau mamą: tikriausiai reikėjo sakyti: „Atsiprašau?“

— Kitą savaitgalį negaliu važiuoti į Prahą. Nežinau, kaip man šovė tokia mintis. Bet gal kitą kartą pavyks.

Mano galvoje sužviegė sirena ir užsižiebė milžiniškas neono ženklas — Šeron lūpos, kartojančios: „UŽKNISINĖJA, JAU UŽKNISINĖJA“.