Хелен Филдинг - Bridžitos Džouns dienoraštis

Sustojau ant šaligatvio kaip stulpas ir įbedžiau į jį triuškinantį žvilgsnį.

— Kas atsitiko? — paklausė jis, aiškiai pralinksmėjęs.

— Šito man jau per daug, — įniršusi pareiškiau. — Dar kai pirmą kartą mėginai atsegti man sijoną, aš tau labai aiškiai pasakiau, kad nesiduosiu emociškai užknisinėjama. Jau pakankamai blogai, kad flirtavai su manim, paskui permiegojai ir net nepaskambinai sužinoti, kaip gyvenu, o dabar apsimeti, kad nieko nebuvo. Tikriausiai pasiūlei važiuoti į Prahą tik tam, kad įsitikintum, jog vėl galėsi miegoti su manim kada panorėjęs, lyg stovėtume ant skirtingų laiptų pakopų?

— Pakopų, Bridže? — paklausė Danielis. — Kokių pakopų?

— Užsikimšk, — riktelėjau. — Su tavim grynas stumdymasis. Arba normaliai bendrauk su manim ir elkis kaip dera, arba palik ramybėje. Jau sakiau, kad užknisinėjimas manęs nedomina.

— Kas tau šią savaitę darosi? Iš pradžių net nežiūri į mane kaip kokia sniego karalienė iš hitlerjugendo, paskui virsti seksualia katyte ir vartai akis iš už kompiuterio, tarsi sakydama „imk mane čia ir dabar“, o dabar nei iš šio, nei iš to droži pamokslą.

Spoksojom vienas į kitą kaip du pasiruošę kautis Afrikos gyvūnai iš Deivido Atenborou programos. Staiga Danielis pasisuko ir nuėjo į alinę, palikęs mane linkstančiomis kojomis parsigauti atgal į darbą; nėriau tiesiai į tualetą, užsirakinau duris ir atsisėdau, viena akimi vėpsodama į duris. O Dieve!

5 valanda popiet.Ho ho. Esu nuostabi. Jaučiuosi labai patenkinta savimi. Po darbo surengiau „Cafe Rouge“ aukščiausio lygio susitikimą krizei įveikti, kuriame dalyvavo Šeron, Džudė ir Tomas, sužavėti santykių su Danieliu eigos ir kiekvienas įsitikinęs, jog sėkmę lėmė jo patarimai. Be to, Džudė per radiją girdėjo, kad tūkstantmečio pradžioje trečdalis žmonių gyvens po vieną: tai aiškiai įrodo, kad mes nesam nevykėliai ir pabaisos. Šezė sužvengė ir pareiškė: „Trečdalis? Jau veikiau devyni dešimtadaliai“. Mat Šeron įsitikinusi, jog vyrai — aišku, išskyrus čia esančius, tai yra Tomą, — taip katastrofiškai atsiliko evoliucijos procese, jog moterys greit juos laikys namuose kaip naminius gyvūnėlius sekso reikalams ir gyvens vienos, nes vyrams suręs būdas lauke. Šiaip ar taip, jaučiuosi labai sustiprėjusi. Nuostabu. Gal imsiu ir paskaitysiu Sjuzen Faludi „Susirėmimą“.

5 valanda ryto.Dieve, kokia aš nelaiminga dėl to Danielio. Aš jį myliu.

KOVO 15, TREČIADIENIS

57 kg, alkoholio vienetai 5 (gėda: šėtono myžalai!), cigarečių 14 (šėtono žolė — po gimimo dienos mesiu), kalorijos 1795.

Chm. Nubudau ir net bloga pasidarė. Maža visų tų nelaimių, tai dar iki gimimo dienos beliko dvi savaitės: teks pažvelgti į akis faktui, kad praėjo dar vieneri metai, per kuriuos visi kiti, tik ne aš, virto Patenkintais Sutuoktiniais, apteko krūvomis vaikų, uždirba šimtus tūkstančių svarų ir užkopė į aukščiausius visuomenės sluoksnius, o aš, be krypties gyvenime ir be vyro, plūkiuosi įklimpusi į liguistus asmeninius santykius ir profesinę stagnaciją.

Negaliu liautis stebeilijusi į veidrodį, skaičiuoti raukšlių veide ir nervingai vartyti „Heilo!“, tikrindama, kiek kam metų, beviltiškai ieškodama sektino pavyzdžio (Džeinei Seimur keturiasdešimt dveji!) — karžygiškai kovoju su giliai pasąmonėje slypinčia baime, jog sulaukus trisdešimties staiga ateina diena, kai kūnas, tarsi specialiųjų efektų filme, apauga didžiule stora krimpleno suknele, pirkinių krepšiu, kietai susuktomis pusmetinėmis garbanomis ir sudribusiais žandais. Tada jau viskas. Labai stengiuosi galvoti apie Džoaną Lamli ir Sjuzen Sarandon.

O dar rūpinuosi, kaip atšvęsti gimimo dieną. Buto ir banko sąskaitos dydis aiškiai byloja, jog puotos nesurengsiu. Gal pakviesti draugus vakarienės? Bet tada teks visą dieną it vergei arti virtuvėje ir svečius pasitiksiu kunkuliuodama neapykanta. Galima būtų visiems drauge eiti kur pavalgyti, bet jausiuosi kalta prašydama susimokėti už save, savanaudiškai privertusi praleisti nuobodų ir brangiai kainuojantį vakarą tik norėdama priminti, jog tai mano gimimo diena — bet sumokėti už visus irgi negaliu. Dieve. Ką daryti? Geriau būčiau išvis negimusi, o nekaltai pradėta kaip Jėzus, tada bent neturėčiau gimimo dienos ir nereikėtų jos švęsti. Užjaučiu Jėzų: kaip jam veikiausiai nesmagu, kad jo gimimo diena jau du tūkstantmečius primetama švęsti didžiajai Žemės rutulio daliai.

Vidurnaktis.Sugalvojau labai gudrią išeitį. Pakviesiu visus išgerti kokteilių, gal „Manhetenų“. Tokiu būdu priimsiu ir pavaišinsiu svečius kaip tikra aukštuomenės dama, o jei jie išgėrę užsimanys eiti kur pietauti, tai jau jų reikalas. Tiesa, pagalvojau, kad nelabai žinau, kas tas „Manhetenas“. Bet galiu nusipirkti knygą apie kokteilius. Et, juk pažįstu save, tikrai nenusipirksiu.

KOVO 16, KETVIRTADIENIS

57,5 kg, alkoholio vienetai 2, cigaretės 3 (l.g.), kalorijų 2140 (bet beveik vien vaisiai), minutės, praleistos sudarinėjant svečių sąrašą, 237 (blogai).

Aš Sezė

Džudė Bjaurybė Ričardas

Tomas Džeromas (brr)

Maiklas

Magda Džeremis

Saimonas

Rebeka Martinas Nuobodyla

Vonė Kozmas

Džoana

Danielis? Perpetuja? (ūūū) ir Hugo?

Ne, ne, ne. Ką daryti?

KOVO 17, PENKTADIENIS

Ką tik paskambinau Tomui, kuris be galo išmintingai pastebėjo:

— Tai tavo gimimo diena, todėl turi kviesti vien tik tuos žmones, kuriuos nori matyti.

Reiškia, taip, tada aš pakviesiu:

Šezę

Džudę

Tomą

Magdą ir Džeremį

ir pati visiems pagaminsiu vakarienę.

Vėl paskambinau Tomui, papasakojau savo planą, ir jis paklausė:

— O Džeromas?

— Ką?

— O kaip Džeromas?

— Na, pamaniau, kaip sakei, kad pakviesiu tik tuos... — staiga nutilau supratusi, kad jei pasakysiu „kuriuos noriu matyti“, tai reikš, jog kitų „nenoriu matyti“, o būtent nepakenčiamo, pretenzingo Tomo draugo.

— A! — gerokai per garsiai suklikau, — tu klausi apie tą Džeromą? Tai aišku, kad pakviesiu tavo Džeromą, asile! Cho! Bet kaip manai, ar nieko, jei nepakviesiu to Džudės Bjaurybės Ričardo? Ir Slounės Vonės — tiesa, praėjusią savaitę ji pakvietė mane į savo gimtadienį...

— Iš kur ji sužinos?

Kai pasakiau Džudei, kas bus gimtadienyje, ji šelmiškai paklausė: „O, tai ateinam su antrom pusėm?“, kitaip sakant, su Bjaurybe Ričardu. Be to, dabar jau nebe šeši žmonės, todėl reikės pakviesti ir Maiklą. Na, nieko. Devyni — tai dar neblogai. Dešimt. Nieko, bus gerai.

Tuoj po to paskambino Šeron.

— Tikiuosi, aš tau nieko nesugadinau? Ką tik buvau sutikusi Rebeką ir paklausiau, ar ji ateis į tavo gimimo dieną. Atrodo, ji labai įsižeidė.

Dieve, tai dabar turėsiu pakviesti ir Rebeką su Martinu Nuobodyla. Bet tai reiškia, kad teks kviesti ir Džoaną. Šūdas, visiškas šūdas. Jau pasakiau, kad valgį gaminsiu pati, nebeišeina persigalvoti ir pasiūlyti eiti į restoraną: pasirodysiu ne tik tingi, bet ir klaiki šykštuolė.

Dieve, dar ne viskas. Parėjusi namo įsijungiau atsakiklį ir išklausiau ledinę įsiskaudinusios Vonės žinutę:

— Kaip tik su Kozmu svarstėme, ką šiais metais norėtum gauti dovanų gimimo dienai. Būk gera, paskambink.

Na ką gi, praleisiu gimimo dieną gamindama ėdalą šešiolikai žmonių.

KOVO 18, ŠEŠTADIENIS

56,5 kg, alkoholio vienetai 4 (vemti nuo visko norisi), cigaretės 23 (LL blogai, nes per dvi valandas), kalorijos 3827 (pasišlykštėtina).