Хелен Филдинг - Bridžitos Džouns dienoraštis

BALANDŽIO 6, KETVIRTADIENIS

Susitikau su Džude, ketindama dar šiek tiek pakalbėti apie tėkmę, ir staiga pamačiau kampe sėdinčią pažįstamą kostiumuotą figūrą, panašią į nuotraukas mezgimo žurnaluose: pasirodė, jog čia vakarieniauja ir Magdos Džeremis. Pamojau jam ir pastebėjau veide šmėkštelėjusią siaubo išraišką, todėl tuoj pat pasižiūrėjau į jo bičiulę, kuri: a) buvo ne Magda, b) dar neturėjo trisdešimt ir c) vilkėjo tą kostiumą iš „Whistles“, kurį du kartus matavausi ir pagaliau turėjau atsisakyti, nes buvo per brangus. Ragana.

Aiškiai mačiau, kad Džeremis ketino apsieiti metęs „labas, dabar negaliu“, tai yra pripažinti seną ir negęstančią mudviejų draugystę, kartu duodamas suprasti, jog dabar ne metas gaivinti jausmus bučiniais ir ilgais pokalbiais. Jau buvau prie jo beprisitaikanti, tik staiga pagalvojau: minutėlę! Seseriški jausmai! Moteriškas solidarumas! Magda! Jei Magdos vyras nesidrovi pripažinti, jog tikrai vakarieniauja su šita niekinga mano kostiumo grobike, tai jis mus supažindins!

Pajudėjau jų staliuko link; tai pamatęs, jis pasinėrė į pokalbį su grobike, o man einant pro šalį pakėlė akis ir žvaliai, pasitikėdamas nusišypsojo, tarsi sakydamas: „Dalykinis susitikimas“. Aš jam atsakiau žvilgsniu, kuris bylojo: „Nepudrink man smegenų“, ir nuėjau savo keliu.

Gerai, bet ką dabar daryti? Viską pasakyti Magdai? Nieko nesakyti Magdai? Paskambinti Magdai ir paklausti, ar pas juos viskas tvarkoj? Paskambinti Džeremiui ir pagrasinti, kad jei nemes raganos mano kostiumėliu, viską pasakysiu Magdai? O gal nelįsti ne į savo reikalus?

Prisiminiau dzeną, Ketliną Tainan ir vidinę pusiausvyrą, tada mintyse pasveikinau saulę (atsimenu iš tų laikų, kai lankiau jogos kursus) ir sukoncentravau dėmesį į vidinį ratą, kol pajutau tėkmę. Tada pasiryžau niekam nieko nesakyti, nes apkalbos yra greitai sklindantys nuodai. Geriau labai dažnai skambinsiu Magdai ir visad būsiu šalia, tada ji, pajutusi ką nors negera (aišku, kad pajus, juk yra moteris ir turi intuiciją), pati man pasakys. Tik tada, jei tėkmė leis, papasakosiu Magdai, ką kadaise mačiau. Kovodama nepasieksi nieko svarbaus; padėti gali tik tėkmė. Dzenas ir gyvenimo menas. Dzenas. Tėkmė. Hmmm, bet ar ne tėkmė mane atnešė prie Džeremio ir niekingos raganos? Tai ką dabar daryti?

BALANDŽIO 11, ANTRADIENIS

55,5 kg, alkoholio vienetų 0, cigarečių 0 , momentinės loterijos bilietai 9 (reikia liautis).

Atrodo, kad pas Magdą ir Džeremį viskas normalu, tai gal ten tikrai buvo dalykinis susitikimas? Gal tėkmės idėja išties teisinga, nes nėra jokių abejonių, kad atsipalaidavusi ir įsiklausiusi į vidinius virpesius pasielgiau tinkamai. Kitą savaitę esu pakviesta į baisiai prašmatnią „Kafkos motociklo“ prezentaciją. Todėl pasiryžau nebijoti, nesislapstyti kampuose ir neprisilupti iki sąmonės netekimo, o tobulinti socialinius įgūdžius, rodyti įgytą pasitikėjimą ir elgtis taip, kad jausčiausi Vakarėlio Karaliene — visai neseniai apie tai skaičiau žurnale.

Sako, jog žurnalo „New Yorker“ redaktorė Tina Braun tiesiog talentingai elgiasi įvairiuose priėmimuose, žavingai skrajoja nuo vieno žmogaus prie kito ir tokiu balsu šūkauja: „Martinas Eimisas! Nelsonas Mandela! Ričardas Giras!“, jog kiekvienam asilui iš karto aišku, ką ji turi galvoje: „Dievulėliau, dar niekad gyvenime nesijaučiau tokia laiminga! Ar jau susipažinai su nuostabiausiu vakaro svečiu, žinoma, po tavęs? Pasikalbėkit! Na, kol kas, turiu apibėgti visus! Ikiiiii!“ Norėčiau būti kaip Tina Braun, aišku, tik ne tokia persidirbusi.

Tame žurnalo straipsnyje buvo krūvos vertingų patarimų. Pasirodo, jog prezentacijose negalima su vienu žmogumi kalbėti ilgiau kaip dvi minutes. Kai laikas baigiasi, paprasčiausiai pasakai pašnekovui: „Panašu, jog turėtume cirkuliuoti. Buvo labai malonu susipažinti“, ir eini sau. O jei pasimeti, išgirdusi kaip žmogus į klausimą: „Ką jūs veikiate?“ atsako: „Dirbu laidojimo kontoroje“ arba „Nagrinėju alimentų bylas“, tereikia paklausti: „Ir kaip jums tai patinka?“ Kai supažindini žmones, būtinai pridurk vieną kitą gerai apgalvotą sakinį, kad jie iš karto turėtų apie ką šnekėtis. Pavyzdžiui: „Tai Džonas — jis iš Naujosios Zelandijos ir mėgsta banglenčių sportą“. Arba: „Džiną yra aistringa parašiutininkė ir gyvena baržoje“.

Tačiau svarbiausia tai, kad į vakarėlį negalima eiti be aiškiai apibrėžto tikslo: tai gali būti „cirkuliavimas“, siekiant praplėsti turimus profesinius bei asmeninius kontaktus; noras arčiau susipažinti su konkrečiu žmogumi; ar tiesiog galimybė „sutvarkyti“ labai svarbų sandorį. Dabar man aišku, kodėl taip nesisekė anksčiau, kai eidavau į vakarėlius turėdama vienintelį tikslą: per daug neprisigerti.

BALANDŽIO 17, PIRMADIENIS

56 kg , alkoholio vienetų 0 (l.g.), cigarečių 0 (l.g.), momentinis loterijos bilietai 5 (bet išlošiau 2 svarus , todėl grynų išlaidų tik 3 svarai).

Gerai. Rytoj „Kafkos motociklas“. Sudarysiu aiškiai apibrėžtų tikslų sąrašą. Tuojau pat. Tik pažiūrėsiu reklamas ir paskambinsiu Džudei.

Na gerai.

1) Per daug neprisigerti.

2) Išplėsti turimus profesinius kontaktus.

Hmmm. Tiek to, vėliau sugalvosiu dar.

11 valanda vakaro.Gerai.

3) Praktiškai išmėginti straipsnyje aprašytus socialinius įgūdžius.

4) Pr iver sti Danielį pastebėti, — kokia stipri mano vidinė pus iausvy ra, kad jis vėl- užsinor ėtų su manim miegoti. Ne. Ne.

4)-S usipaž inti su sekso simboliu ir su juop er miego ti.

4) Užmegzti įdomius kontaktus su leidybos pasaulio žmonėmis, o gal ir su kitų sričių specialistais, kurie padėtų pakeisti darbą.

O Dieve. Visai nenoriu į tą siaubingą prezentaciją. Geriau liksiu namie su buteliu vyno ir žiūrėsiu „Eastenders“.

BALANDŽIO 18, ANTRADIENIS

57 kg, alkoholio vienetai 7 (o varge), cigarečių 30, kalorijų... (negaliu net pagalvoti), momentinės loterijos bilietas 1 (puiku).

Vakarėlis prasidėjo siaubingai. Nemačiau nė vieno pažįstamo žmogaus, kurį galėčiau kam nors pristatyti. Įsipyliau išgerti ir staiga pastebėjau Perpetują, kuri kalbėjosi su Džeimsu iš „Telegraph“. Drąsiai prie jų priėjau, pasirengusi strimgalviais pulti į veiksmą, bet Perpetują manęs tarsi nematė. Užuot pasakiusi: „Džeimsai, Bridžita kilusi iš Northemptonširo ir labai mėgsta sportą“ (tuoj vėl pradėsiu lankyti aerobiką), ji ramiausiai plepėjo toliau, gerokai peržengdama dviejų minučių ribą.

Kurį laiką pastovėjau šalia, jausdamasi visiška idiote, kol pamačiau Saimoną iš rinkodaros skyriaus. Vykusiai apsimečiau, kad nė neketinau kištis į Perpetujos pokalbį, ryžtingai patraukiau prie Saimono, ruošdamasi sušukti: „Saimonas Barnetas!“, kaip tai daro Tina Braun. Tačiau priėjusi visai arti pamačiau, kad Saimonas, nelaimei, kalbasi su Džulianu Barnesu. Įtardama, kad nesugebėsiu pakankamai garsiai ir džiugiai sušukti: ^Saimonas Barnetas! Džulianas Barnesas!“, neryžtingai stabtelėjau ir ėmiau trauktis atgal. Kaip tik tuo metu Saimonas atsisuko ir susierzinusio viršininko balsu (kurį kažkodėl pamiršta, kai taikosi mane priremti prie dauginimo aparato) paklausė:

— Ar ko norėjai, Bridžita?

— A! Taip! — atsakiau klaikiai persigandusi ir nesugalvodama, ko čia panorėjus. — Ehm.

— Taaaaip? — Saimonas ir Džulianas Barnesas klausiamai sužiuro į mane.

— Gal žinai, kur čia tualetai? — išpyškinau. Velnias! Kam? Kam taip pasakiau? Pamačiau, kaip plonose, tačiau patraukliose Džuliano Barneso lūpose pasirodė šypsena.